K.Ohlsson dažnai apibūdinama kaip „skandinaviškų detektyvų karalienė“, nors pati autorė tokių titulų ir nemėgsta – ji sako tiesiog mėgstanti rašymą, o tai, kad jos knygos suranda tiek skaitytojų, liudija, jog visai neblogai pavyksta.
Mažo miestelio gyventojų nesupykdė
Kaip ir daugelis kriminalinių romanų autorių, ji irgi mėgsta kurti romanų serijas, kurias vienija tas pats personažas – tokiai serijai priklauso ir jos naujas romanas „Šešėlis“ (prieš tai buvo pasirodę „Audrų stebėtojas“ ir „Ledlaužis“). Rašytoja sako, kad kurdama seriją ji gali grįžti pas tuos pačius personažus, vystyti juos. „Kuo daugiau parašai knygų, tuo geriau juos pažįsti, bet kartais ateina riba, kai supranti, kad nebenori daugiau tęsti serijos“, – sako ji.
Šią seriją vienija ir tai, kad veiksmas vyksta mažame pajūrio kaimelyje Huvenesete, vakarinėje Švedijoje.
Autorei šios vietovės puikiai pažįstamos, nes ji ir pati turi ten vasarnamį, tad prisipažįsta, kad iš pradžių kiek baiminosi, kaip reaguos gyventojai. „Bijojau, kad gyventojai bus nepatenkinti dėl to, kad taip pavaizduotas tas miestelis, ir man teks išvykti“, – pasakojo autorė.
„Tai labai maža gyvenvietė, ten gyvena apie šimtas penkiasdešimt gyventojų. Apie tą vietą niekas niekada Švedijoje nebuvo girdėjęs. O už septynių kilometrų yra kitas miestelis, ir net jeigu mažai kas ten yra buvęs, visi žino jį. Ir kai parašiau knygas, Huveneseto žmonės labai apsidžiaugė, kad dabar ir apie juos visi žino, – sakė švedų kriminalinių romanų autorė. – Kita vertus, kiek keblu tai, kad jei mano romanuose žmonės taip dažnai mirtų šiame miestelyje, tai atrodytų nesąmonė – nes, statistiškai žiūrint, kiek gi žmonių gali mirti viename miestelyje? Tad aš stengiuosi tyrimus išdėlioti po įvairias aplinkines vietas“.
Realybė visiškai kitokia nei romanuose
Rašytoja turi ir praktinių įgūdžių, kurie praverčia kriminalinių romanų rašyme – ji dirbo slaptojoje tarnyboje, kovojo su terorizmu. Kiek realistiški jos romanai? „Stengiuosi laikytis kiek įmanoma arčiau tikrovės, ir sako, kad man pavyksta. Aš gana nemažai žinau apie policijos darbą, o prieš šešiolika metų, rašydama pirmą knygą, daug ko klausinėjau pareigūnų, tačiau ilgainiui išmokau daug ko pati. Aš stengiuosi rašyti kaip įmanoma paprasčiau, neapkraudama skaitytojų galybe faktų. Kartais pasitikrinu žinias apie tai, ką rašau, kartais pasirenku rašyti apie tai, ką aš žinau iš anksčiau“, – sako ji.
Kita vertus, ji sako, kad visi kriminalinių romanų autoriai žino – tikrovėje viskas vyksta labai lėtai, tad rašant knygas labai realistiškai, nukentėtų tempas. „Vienas policijos srities profesorius sakė, kad jeigu rašytum viską taip, kaip vyksta tikrovėje, žmonės užmigtų. Knyga būtų labai lėta ir nuobodi. Mano susitarimas su skaitytojais yra toks, kad aš turiu sukurti gerą pramogą“, – sako ji.
Žinoma, man įdomiau būtų rašyti apie gudrius nusikaltėlius, tačiau tikrovė dažniausiai yra žymiai nuobodesnė
Be to, dažnai nėra labai tikroviška ir tai, kaip romanuose atspindimi patys nusikaltėliai: „Kai policininkai skaito kriminalinius romanus, o jie daug skaito kriminalinių romanų, jie sako, kad tiek daug rašytojų įsivaizduoja, jog nusikaltėliai yra kieti, gudrūs, išmanūs, tačiau taip nėra, daugelis jų yra žiopliai, kurie padaro daugybę klaidų ir todėl įkliūva. Žinoma, man įdomiau būtų rašyti apie gudrius nusikaltėlius, tačiau tikrovė dažniausiai yra žymiai nuobodesnė“.
Nori suteikti ir šviesos
Dažnai, skaitydami skandinavų autorių kriminalinius romanus, matome gana stereotipinį policijos tyrėją – kamuojamą depresijos, prasigėrusį ar turintį kitokių priklausomybių. Galima prisiminti kad ir garsųjį norvegų rašytojo Jo Nesbo personažą Harį Hūlę. Tačiau tik ne K.Ohlsson romanuose. Ji stengiasi tokį įvaizdį paneigti.
„Kai rašiau pirmą romanų seriją, pati dar dirbau policijoje, ir niekas iš mano viršininkų nebuvo prasigėręs. Keli buvo išsiskyrę, bet nebuvo nesėkmingi gyvenime. Todėl nusprendžiau, kad nerašysiu, jog policininkai nesusitvarko su savo asmeniniu gyvenimu. Šiuo atveju aš laikausi tikrovės. Labai mėgstu Harį Hūlę ir Jo Nesbo, bet suprantu, kad jis kuria tam tikrą pasaką. Bet joje aš neatpažįstu realybės. Aš suprantu, kad daug kas taip daro, bet aš noriu rašyti kitaip“, – sako ji.
Skandinavijos šalys garsėja kriminaliniais romanais, ir K.Ohlsson sako, kad rašančiųjų skaičius tik auga – tarkime, Švedijoje praėjusiais metais buvo išleista apie 500 tokio žanro knygų, o prieš penkerius metus jų skaičius buvo dvigubai mažesnis. Taip pat Skandinavijai būdinga ir tai, kad daugybė kriminalinių romanų autorių savo knygose paliečia socialines temas. Tačiau ir čia K.Ohlsson laikosi kitokių taisyklių.
„Daug mano kolegų renkasi tam tikras temas – feministinę laikyseną, klimato kaitos problemas, nagrinėja gaujų problematiką, bet aš pati norėjau išsikelti į šiek tiek paralelinę tikrovę, kur vyksta blogi dalykai, bet tai vyksta anapus manęs“, – sakė ji. Ji taip pat savo romanuose, nors ir rašydama apie nusikaltimus, stengiasi įleisti šviesos ir meilės, įterpti ir malonių dalykų.
Kriminaliniai romanai jai – visų pirma pramoga, kuri, anot rašytojos, siekia senus laikus. „Tai panašu į priešistorinį jausmą, kai sėdi prie laužo ir pasakoji baisias istorijas. Ir visas tokio žanro romanų gerumas tas, kad skaitai tas baisias istorijas, bet žinai, kad visa tai sugalvota“, – sakė ji.
Kelionės suteikia įkvėpimą
Po pandemijos rašytoja sako kuriam laikui buvo nusprendusi nekeliauti, tačiau po kurio laiko pamatė, kad jai stinga įkvėpimo, kurį suteikia kelionės. Galbūt ir kelionė į Lietuvą taps įkvėpimu sukurti kažkokį romaną? Kokį siužetą, vykstantį Lietuvoje, ji įsivaizduotų savo knygai?
„Vakar buvau Rotušėje (ten vyko mero surengtas Vilniaus knygų mugės svečių priėmimas, – aut. past.), ir galbūt ten romane galėtų kur nors gulėti negyvėlis. Rotušėje yra milžiniškas kambarys su dideliu stalu, ten galėtume paslėpti tą lavoną. Bet kaip ten tas lavonas atsirado, kas kaltas? Jei bandytume vystyti siužetą, būtų taip – įeina policija, uždaro duris, visa šventė baigiama. Ir taip atsirastų Agatha Christie stiliaus romanas. Tiesa, man sunku būtų tokį parašyti, nes nepakankamai gerai pažįstu Lietuvą, bet jei dar kelis kartus čia sugrįšiu, manau, galėčiau jį parašyti“, – sakė autorė.
