„Vertimas svarbus tuo, kad į lietuvių kultūrą įnešamos kitų kultūrų raiškos priemonės, žmonės susipažįsta su dalykais, apie kuriuos net nebūtų pagalvoję“, – šios diskusijos pradžioje sakė moderatorė Rasa Drazdauskienė. Diskusijos dalyvių ji klausė – jei reikėtų išskirti tris autorius, kurių vertimų Lietuvoje labiausiai trūksta, kas jie būtų?
Vertimas svarbus tuo, kad į lietuvių kultūrą įnešamos kitų kultūrų raiškos priemonės, žmonės susipažįsta su dalykais, apie kuriuos net nebūtų pagalvoję.
Literatūrologė Elžbieta Banytė sakė, kad pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, jog trūksta naujų Williamo Shakespeare’o vertimų – tai pasaulinio kanono dalis, o Lietuvoje ne tik trūksta naujų šio autoriaus vertimų, kai kurios dramos išvis neverstos. Kaip baltas dėmes vertimų žemėlapyje ji paminėjo ir Johno Keatso bei Jacomo Leopardi vertimus.
Apie W.Shakespeare’o vertimų trūkumą kalbėjo ir kitas diskusijos dalyvis, leidinio „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius. Bet jis minėjo, kad ne ką mažiau trūksta ir dabartinės pasaulinės kultūros vertimų, tarkime, komiksų. Jis minėjo ir fantastinę literatūrą, kuri, tuo metu, kai dar egzistavo leidykla „Eridanas“, dar buvo leidžiama, tačiau pastaruoju metu leidžiama itin vangiai.
Tuo tarpu G.Gailiūtė-Bernotienė atkreipė dėmesį, kad reikėtų kalbėti ne tik apie tai, kas yra verčiama ar neverčiama, kur kas didesnė problema yra tai, ką mes iš tų išverstų tekstų paimame, kaip juos įsisaviname.
Ji sakė, kad kartais net neužtenka išsiversti tekstą, reikia, kad jis pasirodytų reikiamu metu, atlieptų tos šalies ypatybes. Kaip pavyzdį ji minėjo Douglaso Couplando knygą „X karta“. Šis romanas yra išleistas lietuviškai, vertimas yra geras, tačiau apie šį kūrinį labai mažai kas žino, o pasaulyje ši knyga buvo plačiai aptariama, padarė didelę įtaką.
Specialistė teigė, kad tai lėmė keli veiksniai, – knyga Lietuvoje pasirodė praėjus maždaug penkiolikai metų nuo originalo pasirodymo, ir tuo metu ta pati X karta jau buvo kitame gyvenimo etape. „Lietuvoje X kartos patirtis buvo visai kitokia“, – sakė G.Gailiūtė-Bernotienė. Ji sakė, kad, jeigu, pavyzdžiui, knygos apie Bridžitą Džouns būtų išleistos šiuo metu, mes jos turbūt nebepamiltume. „Yra tam tikra dalis knygų, kurios priklauso tam tikram laikotarpiui ar kontekstui“, – sakė ji.
Vertėja sakė, kad nors dabar dažnai kalbama apie trūkumus, apie tai, kokių vertimų pasigendame, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kiek daug yra išversta, kad svarbiausi užsienio kūriniai anksčiau ar vėliau būna išleidžiami Lietuvoje.
E.Banytė siūlė nesusikoncentruoti vien tik į naujus kūrinius. „Net jeigu kūriniai naujesni, nebūtinai jie būna žymiai aktualesni nei klasikinė literatūra“, – sakė ji. Be kita ko, ji siūlė atkreipti dėmesį į mažųjų šalių, Vidurio Europos literatūrą, kuri neretai būna užmirštama.
Anot jos, jeigu tokios literatūros būtų verčiama daugiau, galbūt „lietuviai išmoktų juokauti juokingiau“.
Vertėja R.Drazdauskienė teigė, kad Lietuvoje jai trūksta juokingų, sąmojingai parašytų knygų vertimų, – neturime viso klodo tokio pobūdžio anglosaksų knygų. Anot jos, jeigu tokios literatūros būtų verčiama daugiau, galbūt „lietuviai išmoktų juokauti juokingiau“.
A.Katkevičius, paklaustas, ką pats norėtų išversti, sakė, kad jį domina mokslo populiarinimo literatūros banga, kuri stūmė tiek mokslo, tiek literatūros plėtrą. Kaip vieną knygų, kurią norėtų išversti, jis paminėjo Timo Marshallo knygą „Dėl to verta mirti“ apie vėliavų istoriją.
G.Gailiūtė-Bernotienė sakė, kad ji norėtų versti XX amžiaus britų romanus, – anot vertėjos, tai labai gražus pasaulis, kurį mes labai mažai pažįstame, šie kūriniai atspindi tikrąją to laiko dvasią.
Tuo tarpu E.Banytė sakė, kad ji visgi pirmenybę atiduotų poezijos, dramos vertimams, kuri leidybiškai ir intelektualiai nuskriausta.
