Norėjosi suteiki sceną šiuolaikiniams autoriams
Mintis organizuoti tokį literatūrinių renginių ciklą, kaip jau ketvirtą sezoną vykstantys Antradienio puslapiai, kilo iš draugystės, sako Gabija Milašiūtė. Jos teigimu, įsikūrus barui vystėsi draugystė su čia pat esančia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla: „Kai gyveni viename kieme, kasdien geri kavą, pietauji, kalbiesi, atsiranda bendrystė. Čia suveikė ir skaudulys, kad šiuolaikiniai rašytojai nėra sekami ir vertinami, o mums norėjosi suteikti jiems sceną.“
Dalia Linkevičiūtė patvirtina, kad merginos sujungė savo galimybes. „Aš – dirbdama leidykloje, bendraudama su autoriais, Gabija – sukūrusi erdvę, į kurią galėjome pasikviesti rašytojus, suteikti jiems vietos, sutelkti publiką. Taip ir prasidėjo Antradienio puslapių ciklas. Šie literatūros skaitymai, vasarą vykstantys kas savaitę, leidžia vilniečiams, likusiems mieste, ateiti į kultūrinę aplinką, klausytis poezijos ir prozos“, – pasakoja pašnekovė.
Paklausta apie panašius kultūrinius renginius sostinėje, D.Linkevičiūtė teigia, kad Vilnius yra kupinas jų ir kartais tenka konkuruoti: „Žmonėms gali būti sunku pasirinkti, kur eiti. „Salione“ mes jiems siūlome betarpišką bendravimą, galimybę ne tik klausytis kūrybos, bet ir susipažinti, pabendrauti su autoriais, po skaitymų rašytojai, būna, sėda prie žmonių, kalbasi. Manau, kad tai vienas Antradienio puslapių išskirtinumų.“
Kaip pasakoja D.Linkevičiūtė, į Antradienio puslapius ateina vis daugiau žmonių, žinančių, kas tai yra. „Su kiekvienu antradieniu, organizuodamos renginį, jaučiamės vis labiau užtikrintos. Iš aplinkos, komunikacijos jaučiame, kad žmonės žino, kur ateina, žino, ko tikėtis. Iš pradžių turėjome įtikinti net autorius, kad jie ateitų ir paskaitytų savo kūrinius“, – teigia pašnekovė.
Anot D.Linkevičiūtės, ypač paskatinti skaityti savo kūrybą viešai reikia jaunus autorius: „Dažnai reikia juos palaikyti, papasakoti, kas nutiks, jei sudalyvaus. Reikia įtikinti kūrėjus, kad jei jie neskaitys ir nesirodys viešumoje, netaps populiarūs ir jų klausyti tikrai nesusirinks minios. Kartais reikia vesti juos už rankos.“
G.Milašiūtė antrina: „Kartais paskatinti reikia ir žymesnius ar rečiau publikai skaitančius kūrėjus. Dažnai laisvė, kurią suteikiame kuriant vakaro programą, juos išgąsdina.“
Skaitančiųjų mažėja, bet visiškai nuo knygų žmonės nenutols
Paklausta, apie savo santykį su literatūra, G.Milašiūtė tikina, kad jis labai glaudus. „Kai buvau jauna ir dalyvaudavau poezijos skaitymo konkursuose, skaitydavau Aidą Marčėną. Taip nutiko, kad po daug metų atidariau „Salioną“ ir čia galėjau bendrauti su pačiu A. Marčėnu. Tokie momentai labai svarbūs. Kai susidraugauji su kūrėjais, diskutuoji apie knygas, kūrybą ir gauni patarimų, ką verta paskaityti“, – pasakoja pašnekovė.
G.Milašiūtė apgailestauja, kad knygų skaitymas dingsta iš jaunimo tarpo: „Gaila, bet skaitymą keičia kiti dalykai. Mes vis dar palaikome tokią veiklą, pačios dovanojame knygas, skatiname skaityti ir rekomenduojame autorius, kitiems sakydamos – šitas autorius žiauriai geras, nors jo ir nežinai. Jei bent vieną žmogų pasiseka įtikinti ir jis sužino apie kurį nors autorių, tai jau pliusas.“
D.Linkevičiūtė sako, kad santykis su knygomis keitėsi dirbant. „Gerokai seniau knygas rinkdavausi kone pagal viršelį. Dabar, dirbdama leidykloje, galiu pasakyti, kad tai man padėjo puoselėti skonį, suvokimą, kas gera ir kas ne. Dabar, rinkdamasi knygą, visuomet pagalvoju“, – teigia pašnekovė.
G.Milašiūtė džiaugiasi, kad į „Salione“ vykstančius literatūros renginius ateina daug jaunų žmonių: „Pas mus apsilanko ir mokyklinio amžiaus žmonių, kuriems įdomu. Manau, kad skaitančiųjų procentas tikrai mažės, nes jaunimas keičiasi, bet abejoju, kad žmonės visiškai nutols nuo knygų. Galbūt nutols, bet kada nors vėl sugrįš. Tas ratas tiesiog apsisuks.“
Kalbėdama apie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą, D.Linkevičiūtė pasakoja, kad kiekvienos knygos likimas vis kitoks. „Yra knygų, kurių tiražai tik didėja, tačiau dalies poezijos knygų tiražai mažinami, žmonės domisi mažiau. Tačiau džiaugiamės sėkmingais projektais, kai tiražų net neužtenka. Visuomet maniau, kad geriausia žinutė apie knygą yra iš lūpų į lūpas. Visos reklamos priemonės panašios, pagrindinis dalykas – žmonių pasakojimai apie geras knygas vieni kitiems“, – tvirtina LRSL rinkodaros koordinatorė.
Legendą kuria lankytojai
G.Milašiūtė, paklausta apie legendinėje vietoje įsikūrusį „Salioną“, teigia, kad darbą jame lydi daug jausmų: „Kai pirmą kartą atėjau į šią vietą, buvo įsikūręs kitas baras. Po „Suokalbio“ čia veikė du barai, bet abu bankrutavo. Pamačiau šias patalpas ir supratau, kad norėsiu pati turėti čia barą, taip kada nors tikrai bus. Išėjau su žinojimu ir reikėjo tik sulaukti progos.“
Pasak pašnekovės, kai turi vietą, kuri seniau buvo tikra miesto legenda, susiduri su daugybe dalykų – nerašytais įsipareigojimais, neigiamomis, bet daug dažniau – teigiamomis emocijomis. „Kai prieš ketverius metus atidarinėjome „Salioną“, sakiau, kad negaivinsime legendų, o kursime naują. Po visų šių metų, o barui ketveri yra visai nemažai, mums neblogai sekasi. Esame sutuokę porų, čia susipažinusių, turime sąmoningų, išsilavinusių svečių ratą, kuris vis didėja ir plečiasi. Turime gerus kaimynus, prisijaukinome jaunosios kartos rašytojus“, – teigia G. Milašiūtė.
„Saliono“ vadovės tvirtinimu, gerą ir mėgstamą vietą kuria ne sienos, ne kainos ir ne joje pardavinėjami gėrimai: „Vietą kuria žmonės. Arba duodi jiems terpę ir padedi patirti gerus jausmus, arba ne. Nėra taisyklės, kaip ką daryti. Darai, kaip moki ir tai arba pasiteisina, arba ne. Visi barai pardavinėja tą patį alkoholį, maistą, bet žmonės ateina pas tave ir suranda namus. Svečiai kuria legendą ir prisiminimus.“
