Pats A.Baltakis tai labai nuosekliai darė savo lyrika, dainingomis eilėmis, kurios dažnai virsdavo populiariomis dainomis ir yra atliekamos iki šiol, taip pat ir ne vieną dešimtmetį vadovaudamas literatūros žurnalui „Pergalė“, kuriame šalia tuometinei valdžiai tinkamų tekstų būdavo publikuojami ir kūriniai, gerokai praplėtę lietuviškos literatūros erdves.
Atsisveikinti su poetu bus galima Vilniuje, M.K.Paco gatvėje esančiame Laidojimo paslaugų centre šeštadienį, 16-21 valandomis, taip pat – sekmadienį, nuo 9 valandos.
Urna išnešama sekmadienį, 13.30 valandą. Laidotuvės vyks sostinės Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje.
Prof. Viktorija Daujotytė: klasikinė poeto prigimtis
Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, A.Baltakis turėjo klasikinę poeto prigimtį ir labai gerai jautė kalbą, valdė ritmą, o jo poetinės intonacijos yra labai turtingos skalės.
„Tačiau šiam poetui, kaip ir visai jo kartai, buvo lemtas labai sudėtingas ir nepalankus laikas poezijai ir kūrybai apskritai. Todėl A.Baltakio drama – tai poetinės prigimties ir okupuotos Lietuvos laiko drama, persmelkusi ir paties poeto biografiją, jo pasirinkimus bei kūrybą. Būtent ši prigimties ir laiko sankirta sukūrė tokį Baltakį, kokį jį dabar ir žinome“, – teigė profesorė.
A.Baltakio drama – tai poetinės prigimties ir okupuotos Lietuvos laiko drama, persmelkusi ir paties poeto biografiją, jo pasirinkimus bei kūrybą.
Anot V.Daujotytės, vėlesniais metais ir pats poetas įgavo atviresnį žvilgsnį į savo biografiją bei sovietmečiu rašytą kūrybą, kurioje netrūko ir ideologinio balasto. Tačiau pasak profesorės, apie labai retą poetą galima pasakyti, kad jo kūryba pergyvena laiką.
„Okupacijos laiko kūrybai yra būtina negailestinga ir skaudi atranka – ir tai suprantama. Tačiau iš visų A.Baltakio rinkinių galima būtų sudaryti stiprų tomelį poezijos, kuri patvirtintų jo poetinę prigimtį ir klausą“, – 15min kalbėjo V.Daujotytė ir pabrėžė, kad to poetui visiškai užtenka išlikti poetu.
Paklausta, kas išliks lietuvių literatūros istorijoje iš A.Baltakio kūrybos, profesorė teigė, jog, visų pirma, tai aukštaičio lyriko dalis, kuri yra be galo svarbi mūsų literatūrai.
„Šia prasme išskirtinė yra jo knyga „Strazdiškio elegijos“, kurioje po sovietiniu balastu atsiveria gan autentiška ir gili poezijos srovė. Pats A.Baltakis paskutiniais metais labiausiai mėgo eilėraščius iš šio rinkinio“, – pasakojo V.Daujotytė.
Tačiau lyrizmas, kaip jungiančioji kūrybos ašis, ėjo iš vieno rinkinio į kitą per visą poeto biografiją, vis pasirodydama net ir ideologijos persunktuose posmuose.
Lyrizmas, kaip jungiančioji kūrybos ašis, ėjo iš vieno rinkinio į kitą per visą poeto biografiją, vis pasirodydama net ir ideologijos persunktuose posmuose.
„Grynasis jausmas, nesumeluota emocija, jausmingumas – visa tai liudija A.Baltakio – dainingo poeto – prigimtį. Neatsitiktinai ne vienas kompozitorius jo poezijoje pajuto esant dainos geną, o keli šimtai dainų, sudėtų pagal poeto eilėraščius, skamba ir šiandien. Visa tai ateina iš gimtųjų Strazdiškių ir paties A.Baltakio muzikalumo“, – kalbėjo profesorė.
Paklausta, kaip reikėtų vertinti jo, kaip redaktoriaus, darbą tuometiniame literatūros žurnale „Pergalė“, kuriame jis dirbo nuo 1956 iki 1990 metų, V.Daujotytė teigė, jog šį darbą sunku atskirti nuo jo paties gyvenimo, nes ir žurnalui vadovavo taip, kaip gyveno – emociškai, atvirai, gyvai, žaismingai.
„Be abejo, per tuos dešimtmečius žurnale buvo publikuota gausybė reikšmingų tekstų. Tarp pačių svarbiausių galėčiau įvardyti Romualdo Granausko poetinę apysaką „Jaučio aukojimas“ – ją skaitant buvo net sunku patikėti, kad šitai galima buvo rašyti. Ir šio vieno teksto užtenka, kad A.Baltakio, kaip redaktoriaus, vardas būtų matomas mūsų literatūroje“, – teigė V.Daujotytė.
Poetas Rimvydas Stankevičius: nacionalinių vertybių poetas
Iki paskutinių dienų palaikęs artimus ryšius su A.Baltakiu poetas R.Stankevičius 15min teigė, kad visa savo esybe A.Baltakis buvo tikras poetas, godus gyvenimui, besidomintis literatūra, kultūra ir net politinėmis Lietuvos bei pasaulio aktualijomis.
„Jis viską sekė, žinojo, viskas jį domino, ypač literatūroje, skaitė net ir jaunų poetų kūrybą ir turėjo apie juos savo nuomonę. Neretai mes susiskambindavome ir dalindavomės tuo, ką perskaitėme. Jam netrūko labai pozityvaus žiūrėjimo į pasaulį, jis visada buvo mažorinis žmogus“, – kalbėjo R.Stankevičius.
Jo teigimu, A.Baltakio poezija yra be galo daininga, o jis labai gerai jautė ne tik kalbą bei rimą, tačiau puikiai išmanė įvairias eilėdaras ir gebėjo jomis profesionaliai žongliruoti. Būtent tai nulėmė ir tai, kad jis yra vienas labiausiai dainuojamų lietuvių poetų. Pasak R.Stankevičiaus, daugelis A.Baltakio tekstais sukurtų dainų šiandien yra tapusios neatsiejama mūsų populiariosios kultūros dalimi, o kai kurios, pavyzdžiui, „Boružėlė septyntaškė“ – atrodytų virtusios liaudies dainomis.
Visa savo esybe A.Baltakis buvo tikras poetas, godus gyvenimui, besidomintis literatūra, kultūra ir net politinėmis Lietuvos bei pasaulio aktualijomis.
Paklaustas apie A.Baltakio poeziją, R.Stankevičius teigė, kad šis poetas bei jo karta pernešė aukštąją literatūrą per sunkų sovietinį laiką.
„Nors jį galima būtų laikyti tarybiniu poetu, tačiau jo vertybės buvo nacionalinės ir būtent dėl to literatūroje, drauge su bičiuliais Justinu Marcinkevičiumi ar Alfonsu Maldoniu, jis paliko labai reikšmingą pėdsaką. Tarp visų leninų ir gelžbetonių A.Baltakio kūryboje švysteli tokia lyrizmo banga, kuri juntama ir pagal jo žodžius sukurtose dainose, skambančiose ir vis naujai atrandamose bei perdainuojamose ir jaunosios kartos atlikėjų“, – 15min teigė R.Stankevičius.
Pasak jo, dirbdamas žurnale „Pergalė“ A.Baltakis labai svariai prisidėjo ir prie to, kad sudėtingu sovietiniu laikotarpiu nacionalinio turinio literatūra būtų ne tik saugoma, puoselėjama, bet ir skleidžiama. Todėl, anot R.Stankevičiaus, A.Baltakio nuopelnas lietuvių literatūrai yra neabejotinas.
Nors jį galima būtų laikyti tarybiniu poetu, tačiau jo vertybės buvo nacionalinės ir būtent dėl to literatūroje jis paliko labai reikšmingą pėdsaką.
Ir nors nemažai A.Baltakio eilėraščių sovietmečiu buvo parašyti dėl akių, kaip duoklė režimui, tačiau, anot R.Stankevičiaus, šių plakatinių tekstų nevertino ir patys poetai, tarp jų ir A.Baltakis, puikiai suvokęs, kad dalis eilėraščių yra lyg žaibolaidžiai kitiems posmams, kurie ilgainiui ir tampa nemirtingi.
„2020-aisiais, poetui minint savo devyniasdešimtmetį, pasirodė jo eilėraščių knyga „Skrynelė dvigubu dugnu“, kurioje sudėti posmai, virtę dainomis, bei naujausi eilėraščiai. Perskaičius šią knygą akivaizdu, kad net ir būdamas garbaus amžiaus, A.Baltakis neprarado poetinės klausos ir rašė ne ką su mažesniu užsidegimu nei jaunystėje“, – kalbėjo R.Stankevičius.
