„Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę. Pirmą kartą pasirodžiusi daugiau nei prieš penkis dešimtmečius ši trilogija didelio dėmesio nesulaukė, literatūrinių madų nesivaikiusi autorė nevertinta, o štai praėjusiais metais „Kopenhagos trilogija“ atgimė su dideliu skaitytojų susidomėjimu ir gerais įvertinimais skirtingose šalyse. Tad kas įvyko, kad „Kopenhagos trilogija“ tapo tokia svarbi šiandien? Kur slypi jos fenomenas?
Didžiulė aistra ir skausmas
„Kopenhagos trilogijoje“ T.Ditlevsen labai atvirai, tiksliai ir aštriai atskleidžia, kaip jaučiasi pasaulyje, kuris toli gražu nėra pats draugiškiausias laisvai ir kūrybinių sumanymų turinčiai moteriai. Rašytoja nebando savęs pateikti geresnės, nesibodi pasakoti apie savo gobšumą, išsilavinimo stoką ir begėdišką savanaudiškumą. Dar daugiau – ji nebijo parodyti savo egoizmo, kad net sudėtingiausių įvykių fone, karo akivaizdoje pirmiausia galvoja apie save. Tikriausiai tas atviras pripažinimas ir drąsus kalbėjimas ne apie pačias gražiausias žmogaus puses ir prieštaras traukia ir šiandienos skaitytojus. Neretai patys pagauname save taip jaučiantis, tik bijome pripažinti.
Žinoma, svarbu, kaip T.Ditlevsen tai pasakoja. Rašytoja nesirenka jokio pasakotojo filtro. Nesvarbu, aprašo aistringą meilės romaną, narkotikus ar slapčia atliekamus abortus, ji viską pasakoja pirmu asmeniu, aštriai, atvirai ir literatūriškai. Ir, žinoma, su puikiu danišku humoru ar net sarkazmu. „Kopenhagos trilogiją“ autorė rašė su didžiule aistra ir skausmu, tad gal dėl to šiandien daug skaitytojų pasakoja, kad perskaitę trilogiją pasijunta sutrikę ir ima galvoti apie savo poelgius bei vietą pasaulyje.
Vaikystė
Pirma „Kopenhagos trilogijos“ dalis prasideda, kai autorei penkeri. Gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, T.Ditlevsen pasakoja apie tai, kas ją lydės visą gyvenimą. Apie anksti atėjusį jausmą, kad yra nepritapėlė, savy jaučianti kai ką nepaprasto ir dar nepažinto – pašaukimą rašyti. T.Ditlevsen jautriai atskleidžia, kaip vaikystės įsitikinimas, kad ji bus moteris poetė, sunkiai derėjo su tuo metu vyraujančiomis normomis. Būsima rašytoja augo su romantiku tėvu, kurio svajonė tapti rašytoju neišsipildė dėl kilmės – kilęs iš vargingos šeimos jis taip ir negalėjo įgyti norimo išsilavinimo ir nuo ankstyvų dienų turėjo dirbti, kad išlaikytų šeimą. Tuo tarpu mergaitės mama – griežta ir nuolat dėl gyvenimo neišsipildymų kaltinanti tėvą moteris. Ji nepalaikė dukros kūrybinių sumanymų ir nuolat kartodavo, kad tik santuoka gali išgelbėti nuo skurdo ir gėdos prieš visuomenę.
Nepaisant visuomenės ir šeimos nusistatymų T.Ditlevsen įgyvendino norą tapti rašytoja, tačiau neigiamas aplinkinių požiūris giliai įsirėžė į sielą. Rašytoja pripažino, kad tai, ką patyrė vaikystėje, ją lydėjo visą gyvenimą: „pasauliui aš visiškai nereikalinga ir kaskart, kai tik bandau kabintis į nors vieną jo kampelį, jis kaipmat išslysta iš rankų“. Moters jauseną gerai atspindi scena, kurioje ji vaizdingai aprašo šunis ir su jais susitapatina – beglobiais, pakrikusiai lakstančiais ir savo laisve turbūt nesidžiaugiančiais gyvūnais. Kita vertus, tuo pat metu rašytoja pavydi šunims, kurie turi šeimininkus, kantriai laukiančius, kol vedžiojamas šuo apuosto neaiškų radinį.
Jaunystė
Tikriausiai begalinis proto aštrumas ir emocinis jautrumas nulėmė, kad T.Ditlevsen nuo pat vaikystės labai sunkiai susitaikė su visuomenės nuostatomis ir neteisybėmis. Rašytojos jaunystė pažymėta ir sudėtingų santykių su vyrais. Vieno jų namai tampa įkvėpimo vieta, tačiau tuo metu išorinis pasaulis toli gražu nenusiteikęs kūrybai – Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris ir kai kurie danai savo šalyje nori matyti panašią fašizmo formą, prasideda Antrasis pasaulinis karas. T.Ditlevsen suvokia šių įvykių svarbą, tačiau ją kamuoja nerimas dėl kūrybos ir dėl to, ar šie neramūs laikai nesutrukdys jai skelbti savo kūrinius. Standartus griaunanti rašytoja pripažįsta tai, dėl ko ne toks drąsus autorius niekada neprisipažintų – neapsakomą savanaudiškumą.
Meistriškai manipuliuodama tekstu, autorė priverčia skaitytoją susimąstyti apie savo paties egoizmą. Kai kitą žmogų ištinka didžiulė nelaimė, kiek iš mūsų pirmiausia pagalvoja apie save? Taigi dalis „Jaunystės“ žavesio slypi pasakojimo stiliuje, kuriame telpa grubi kalba, autorės pasyvumas ir valia.
Priklausomybė
Emociškai stipriausios trečios „Kopenhagos trilogijos“ dalies lietuviškas pavadinimas „Priklausomybė“ itin taiklus: gyvenimas nelėtindamas tempo lekia į prarają, o T.Ditlevsen nepaisant visko sugeba tai meistriškai aprašyti. Rašytoja priklausoma ne tik nuo petidino, bet ir nuo klausimo, ką reiškia būti žmona, meilės stokojančia dukra ir menininke viename žmoguje?
Kitaip nei, tarkim, švedų autorius Karlas Ove Knausgardas ir daugelis kitų memuarus rašančių rašytojų, T.Ditlevsen nepateikia ilgos filosofijos apie skausmą ar mirtį. Ją domina faktai ir tai, kaip jie susipina su svajonėmis. Skaitant trečią „Kopenhagos trilogijos“ dalį stebina T.Ditlevsen valdingumas ir gūžčiojimas pečiais. Autorės požiūris „juk tai tik gyvenimas“ priverčia susimąstyti apie užkrečiama emocinę būseną, kuri pasireiškia abejingumu viskam aplink.
T.Ditlevsen plyta po plytos stato katastrofos literatūrą, į ją sudėdama visus žmones, kurie negalėjo jos mylėti, ir tuos, kurių negalėjo pamilti ji. Kita vertus, danų rašytoja primena fotografę Dianą Arbus, kuri sugebėdavo įžvelgti grožį visame kame, net ten, nuo ko kiti žmonės nusuktų akis. Akivaizdu, kad T.Ditlevsen gyvenimas buvo priklausomas tiek nuo skausmo, tiek nuo vilties.
