Tiesa, šis pokalbis įvyko dar iki karo Ukrainoje, tad kai kurios temos šiandien skamba visai kitaip, o kai kurie rašytojos nuogąstavimai tapo baisia tikrove. Lietuviškai pasirodžiusiame romane „Kriaušių laukas“ rašytoja ir kino kūrėja pasakoja apie praėjusio amžiaus pabaigos Tbilisį ir į pašalius nustumtus žmones, kurių balsas niekam nebuvo svarbus. „Jeigu nori išlikti psichiškai, turi kalbėti, pasakoti savo ir kitų žmonių patirtis“, – sako rašytoja.
„Kriaušių laukas“ sulaukė tarptautinio dėmesio – buvo įtrauktas į ilgąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą ir jau išverstas į 14 kalbų. Santvarkų pervartą patiriančio Tbilisio gatvėse vyksta rupus, laukinis gyvenimas, o tolimame jo pakraštyje tebeveikia vadinamoji Idiotų mokykla – oficialiai skirta protiškai atsilikusiems mokiniams, bet tapusi namais daugybei beglobių vaikų. Kiekviena diena Idiotų mokykloje – tai kova už išlikimą, kurio jos auklėtiniai siekia kiekvienas savaip, kartu atrasdami draugystę ir vienas kito palaikymą bei vienintelę šeimą, kurią jiems tenka pažinti.
Aštuoniolikmetė Lela ką tik pabaigė Idiotų mokyklą, bet dar pasilieka joje gyventi – kol apsispręs, ką nori veikti toliau. Ir kai į mokyklą kreipiasi pora iš JAV, norėdama įsivaikinti devynmetį Iraklį, mergina supranta privalanti padaryti viską, ką gali, kad padėtų berniukui. Net jei geriau nei kas kitas žino, kokias paslaptis saugo prie mokyklos žaliuojantis gražių, bet vaisių niekada nesunokinančių kriaušių laukas ir su kokiais pavojais jai teks susidurti bei kokius šiurpius dalykus turės iškelti į dienos šviesą.
Kaip pastebi „Kriaušių lauko“ vertėja Kotryna Garanašvili, autorė atskleidžia neįtikėtinai detalų, autentišką, nuoširdų ir nepaprastai realistišką praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Sakartvelo paveikslą. Ir suderina beveik neįmanomus dalykus – labai sudėtingas, jautrias, aktualias, dėmesio reikalaujančias temas ir lengvumą, žaismingumą, optimizmą.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su N.Ekvtimišvili apie romaną „Kriaušių laukas“, Sakartvelo praeitį ir dabartį bei negirdimiems žmonėms suteiktą balsą.
– Papasakokite apie „Kriaušių lauko“ priešistorę ir patirtis, kurios lėmė, kad parašėte šią knygą.
– Užaugau Sakartvelo sostinėje Tbilisyje, Gldani rajone. Ten yra vaikų namai, kurie kartu yra ir internatinė mokykla. Užaugau šalia tos mokyklos, mūsų namus nuo jos skyrė tvora. Visą vaikystę mačiau mokyklos vaikus, daugelį jų gerai pažinojau. Buvo dalykų, kurių tuo metu nesupratau. Pavyzdžiui, vaikų patiriamas fizinis smurtas, kurį matydavau kasdien, ir tai, ką jie pasakodavo apie savo patirtis. Tai buvo įprasta dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – visur, kiekviename kampe patirdavome kokį nors smurtą.
Po daugelio metų, kai palikau Gruziją ir išvykau į Vokietiją, supratau, kad tie prisiminimai neturi tinkamos vietos mano vidiniuose pasauliuose. Turiu juos surinkti ir kur nors sudėti, į knygą ar dar kur nors, kur suteikčiau jiems formą. Žinoma, „Kriaušių laukas“ – grožinis tekstas, charakteriai išgalvoti, tačiau taip galėjau suteikti savo prisiminimams vietą.
Prisimenu, kai nuvykau į Gruziją jau ramiais laikais, vėl pamačiau tuos vaikus. Jie jau buvo suaugę vyrai ir moterys, kai kuriuos mačiau gatvėse elgetaujančius. Prieš keletą metų buvau kartu su jais kieme, žaidžiau su jais, išgyvenome tą pačią vaikystę, bent jau geografiškai. Buvo labai sunku matyti juos toje situacijoje. Tie vaikai neturi balso. Gal esu vienintelis žmogus, kuris prisimena ir kuriam jie pasakojo istorijas apie save. Jie neturi šeimų, giminių – nieko, kas galėtų išklausyti jų istorijų ir prisiminti. Tada pasakiau sau: gerai, papasakosiu istoriją ir pabandysiu nepamiršti, ką žinau apie juos.
– Sakėte, kad, kai tuo metu matėte smurtą, tai buvo gana įprasta, nešokiravo jūsų. O kaip tas fizinis ir psichologinis smurtas atrodo žiūrint iš dabarties?
– Tai absoliučiai šokiruoja. Tuo metu taip pat žinojau, kad nėra gerai, kaip elgiamasi su vaikais, bet pati buvau vaikas, paauglė. Tada irgi bandžiau sukurti dokumentinį filmą apie juos kartu su sese ir dviem kitais draugais iš mokyklos. Pakvietėme mūsų mokytoją su kamera, jis ėjo kartu su mumis ir padėjo daryti interviu su vaikais.
To filmo nepabaigėme, nes buvau visiškai nepasiruošusi informacijai, kurią tie vaikai mums papasakojo. Neturėjau sau aiškių atsakymų, kodėl tas filmas turėtų būti sukurtas, kas norėtų tą filmą žiūrėti, nes visuomenė tuo metu nesidomėjo tokiais dalykais. Ta vieta buvo tarsi pamiršta. Buvo tiek daug kitų problemų normaliame pasaulyje, mokyklose, problemų dėl karo, pastangų išlikti, tad tai, kas vyksta internate, visuomenei nerūpėjo. Po daugelio metų supratau, kad turiu pamatyti tai dar kartą ir kalbėti apie tai.
– Tai, ką matėte tame internate, buvo būdinga ne tik jūsų šaliai, bet ir kitoms Sovietų Sąjungos šalims?
– Situacija buvo gana panaši. Tai ne tik Sakartvelo istorija, bet ir Sovietų Sąjungos istorija. Tai pasakojimas apie vieną mergaitę, vieną vaiką sistemoje. Prisimenu, skaičiau rašytojo Rubeno Davido Gonzalezo Gallego knygą. Jis kilęs iš Ispanijos, bet rašo apie Rusiją, Maskvą, vaikų namus. Jis parašė nuostabią knygą, „Baltu ant juodo“, kurioje pasakoja apie vaikų namus, save, draugus, mokytojus ir auklėtojus, kurie yra tuose vaikų namuose. Kai perskaičiau tą knygą, ištiko šokas. Gyvenau kaimynystėje, mačiau viską iš šalies, buvau iš paprastų namų, turėjau tėvus, lankiau mokyklą, buvau tam tikra prasme privilegijuota. Jie to neturėjo. Sukrečia istorija žmogaus, kuris pats patyrė tą smurtą. Nedaug yra autorių, kurie būtų užaugę tokiose institucijose ir suteiktų galimybę pažvelgti iš vidaus.
Tai ne tik Sakartvelo istorija, bet ir Sovietų Sąjungos istorija.
– Knygoje „Kriaušių laukas“ rašote, kad žmonės, kurie iš internato išėjo į gyvenimą, yra herojai, nes išgyventi ten yra stebuklas. Dažniausiai tokie žmonės patenka į gatvę arba dingsta. Sistema nuo to laiko pasikeitė?
– Sakyčiau, kad labai pasikeitė. Pavyzdžiui, kalba, kuria kalbame apie žmones, turinčius negalią, nebėra tokia, kokia buvo. Žmonės supranta, ką sako ir kaip sako. Architektūra ir aplinka prisitaiko prie žmonių, turinčiu negalią. Prieš kurį laiką skaičiau Sakartvelo ombudsmeno ataskaitą apie situaciją valstybiniuose vaikų namuose. Žinoma, problemos, kurias turime valstybėje, labai veikia vaikų namus – švietimas, mokytojų trūkumas, jų kvalifikacija, pedagoginės žinios. Vis dar yra sunkumų atpažįstant fizinį ir psichologinį smurtą tokiose institucijose.
Pandemijos metu, žinoma, atsirado dar daugiau problemų, taip pat ir medicininių, nes Sakartvele sveikatos ir švietimo sistemos turi daug sunkumų, tai veikia tokius internatus. Tačiau jei lyginsime su dešimtu praėjusio amžiaus dešimtmečiu, pasikeitimų daug, žmonės domisi situacija – ombudsmenas, kuris rašė ataskaitą, nevyriausybinės organizacijos, žurnalistai, kuriems rūpi ir kurie kelia klausimus. Tai nauja.
– Skaityti knygą buvo sunku emociškai, yra labai daug sunkių vietų. Pavyzdžiui, prievartos scenos, neįsivaizduoju, kaip jas parašėte, kiek emocijų jums tai kainavo. Ką rašyti buvo sunkiausia?
– Gal sunkiausia rašyti apie seksualinį smurtą. Žinau, kad tai labai sunku matyti, ir priversti skaityti tuos seksualinės prievartos epizodus man nėra lengva, bet manau, kad tai yra to pasaulio dalis. Nenorėjau jos nutylėti, kad skaitytojams būtų lengviau. Tai nebus lengva knyga. Nenorėjau jos sušvelninti. Jeigu noriu aprašyti tą pasaulį, jeigu noriu iš tikrųjų kalbėti apie tuos vaikus ir suteikti jiems erdvę knygoje, turiu būti sąžininga ir kalbėti apie dalykus, kurie nėra malonūs.
Jeigu noriu aprašyti tą pasaulį, jeigu noriu iš tikrųjų kalbėti apie tuos vaikus ir suteikti jiems erdvę knygoje, turiu būti sąžininga ir kalbėti apie dalykus, kurie nėra malonūs.
– Kalbate apie seksualinį smurtą. Ar jis buvo dažnas tokiose mokyklose?
– Galiu įsivaizduoti, kad tai buvo gana dažna, nes girdėjau istorijų tame internate. Girdėjau ne iš vieno vaiko, be to, buvo pasakojama ir už internato ribų. Girdėjau istorijas apie mokytojus, ir tarp vaikų vyko daug blogų dalykų.
Tuo metu jaučiau, kad nesvarbu, ką tie vaikai bepasakotų, niekas jais netiki, nes jie yra vaikai su negalia. Jie laikomi „ne viso proto“ ir nesvarbu ką jie kalba, niekas tuo nepatikės. Jeigu aš, kaip vaikas, girdėjau tokias istorijas, galiu numanyti, kad buvo daug daugiau dalykų, kurie vyko, daug žiauresnių ir brutalesnių, kurių gal net negalime įsivaizduoti. Taip pat ir kituose vaikų namuose. Kartais galvoju, gal aprašiau per švelniai, buvo daug daugiau visko, ko net aš negaliu įsivaizduoti.
Tai literatūra, svarbu idėja. Bet kuriuo atveju negalime perduoti tikrovės, kokia ji yra, bet jeigu įmanoma perduoti vieno veikėjo jausmą, tai suteikia mums galimybę įsivaizduoti, koks yra visas paveikslas. Koks jis buvo.
– Pasirinkote kriaušes kaip šio romano metaforą. Kodėl būtent kriaušės? Ką jos reiškia šiame romane?
– Tiesą sakant, sceną kriaušių lauke parašiau, nes iki dabar prisimenu, kur tas kriaušių laukas buvo, kokie buvo medžiai. Parašiusi supratau, kad tos kriaušės, kurios niekam nerūpi – ar jos apsemtos, ar ne, ar joms užtenka saulės, ar ne, ar vaisiai nukris ar ne – gali būti tų vaikų metafora.
– Ar palikote bent šiek tiek vilties knygoje? Nenoriu atskleisti visos istorijos, manau, kad ten yra vilties prošvaisčių, bet iš tikrųjų atrodo, kad visi žmonės knygoje, ne tik tie, kurie gyvena mokykloje, bet ir visi žmonės aplink ją yra nelaimingi. Laimės knygoje visiškai nėra. Labai nyki ir tamsi vieta, ne tik vaikams, bet visiems žmonėms, vieta be vilties, pasmerkta šalis. Toks jausmas buvo, kai skaičiau knygą.
– Nežinau, nesu tikra, ar ten tik tamsa ir neviltis. Pasirinkau esamąjį laiką istorijos pasakojimui. Istorija vyksta dabarties laiku. Tai perteikia ir vaikų jausmą – vaikai taip gyvena, jie yra dabartyje, jie nepajėgia permąstyti dalykų, kurie buvo praeityje, arba svarstyti, kas galėtų įvykti ateityje. Dabartis yra labai svarbi vaikams, nes taip jie apsaugo save. Jeigu jie pradėtų galvoti apie tai, kas vyko praeity, jie neišgyventų.
Vaikystės dabartiškumas yra stiprus, ta vaikų dabartis turi savyje ir labai daug džiaugsmo. Jie yra vaikai, jie turi sunkumų ir problemų, neturi tėvų, bet jie turi vienas kitą. Manau, knyga yra ir apie meilę bei draugystę. Jie neturi žmonių, kurie galėtų duoti jiems gerą pavyzdį, bet jie turi vienas kitą – tai vienintelis dalykas, ką jie turi savo gyvenime. Nežinau kaip, bet tie vaikai, mano knygos veikėjai, vis tiek sugeba duoti vieni kitiems meilės, gerų emocijų ir vilties.
Nežinau, kokia yra ateitis – ji nenumatoma ir galbūt tamsi. Kai vaikas patiria seksualinį ir fizinį smurtą, kai jis niekam nereikalingas, mes žinome, kad būna labai labai sunku išeiti iš to pasakojimo ir kurti savo gyvenimą. Nes tu net įgūdžių neturi. Taip, gal yra įgūdžių išlikti savais būdais, gal kriminaliniais ar smurtiniais, bet vis tiek kiekvienas vaikas turi šviesą. Norėjau parodyti, kad net tokiais atvejais, kai nieko gero neįvyksta šių vaikų gyvenimuose, vis tiek yra šviesa, kuri logiškai nepaaiškinama. Nėra logiškai paaiškinamo šaltinio, bet yra šviesa, kurios niekas jiems nedavė, bet jie ją turi.
– Labai svarbus dalykas, kurį pasakėte, kad tie vaikai neturi meilės pavyzdžio. Man truputį primena nuostabią Meksikos rašytoją Fernandą Melchor ir jos romaną „Uraganų sezonas“. Kai kalbėjau su ja, ji pasakė tą patį. Pagrindinė problema ir liūdniausias dalykas, kad visi vaikai jos knygoje nežino, kas yra meilė, kaip ją išreikšti ir kaip rasti. Ir jūsų knygoje tie momentai taip pat vieni liūdniausių. Kai mergaitė ateina pas vaikiną į automobilį ir mano, kad tai yra meilė, bet tai nėra meilė. Tai labai liūdni momentai.
– Taip, taip pat momentai, kai pagrindinė veikėja bando nuspręsti ką nors, ar pasiekti ko nors, ir ji daro tai smurtu, nes tai jos meilės išraiška.
– Manau, kad „Kriaušių laukas“ taip pat kalba apie pabėgimą ir pabėgimo neįmanomumą. Ar sutiktumėte su tuo?
– Žinoma, sutinku, nes tai, ką patiri būdamas vaikas, visada lieka su tavimi. Tai lemia, kaip tu gyvensi toliau. Žinoma, gali daug dirbti su savimi, gali laimėti, gali atidėti savo praeitį ir pasakyti – gerai, tai mano praeitis, kažkas kitas sprendė dėl mano vaikystės, o dabar galiu spręsti pati. Kaip mano minėtas R. D. Gonzalezas Gallego. Jo vaikystė absoliučiai šokiruojanti, bet jis – rašytojas, apdovanotas premijomis, tapo tėvu, yra gerai išsilavinęs ir protingas žmogus.
Žinoma, tai suteikia vilties, kad teoriškai yra galimybė pabėgti. Tačiau kas gali tai padaryti? Tikrai, yra daugybė, daugybė vaikų, kurie negali to padaryti, jų ateitis jau tam tikra prasme nuspręsta. Taip, literatūroje svarbu teorinė galimybė, ne taip svarbu statistika, svarbu išlikimo idėja. Manau, kad tą idėją galima atrasti mano knygoje. O gal ne knygoje, gal manyje, nes aš tikiu, kad žmonės, kas benutiktų, gali išlikti dvasiškai gyvi ir eiti pirmyn.
– Noriu paklausti apie jūsų rašymo ir redagavimo įpročius. Knyga yra maždaug 200 puslapių, gana trumpa. Kaip jūs rašote? Ar daug redaguojate?
– Nelabai daug. Nuo pat pradžių numačiau tokią knygos struktūrą – devynis ar dešimt skyrių. Gal kai ko atsisakiau, vieno ar dviejų veikėjų, apie kuriuos rašiau iš savo prisiminimų. Pamačiau, kad kai kurie dalykai kartojasi. Nesiekiau sudėti visų prisiminimų, galima kurti veikėją iš kelių, kad skaitytojams nebūtų pernelyg painu. Žinoma, jeigu tai būtų buvusi dokumentinė proza, būtų kitaip. Bet idėja ir atspirties taškas būtų tas pats – surinkti prisiminimus ir neleisti jiems išnykti. Nepamiršti, kad tai buvo mano vaikystės dalis.
Esu laiminga, kad mama leido man žaisti su tais vaikais ir pakviesti juos į mūsų namus, kalbėtis su jais. Buvo tėvų, kurie bijojo leisti ten savo vaikus, nes kai tavo vaikas nueina už tvoros, nesi tikras, kas jam gali nutikti. Tai labai svarbūs mano vaikystės prisiminimai. Mano mama taip pat kalbėdavosi su vaikais. Ji nenorėjo manęs ir mano sesers saugoti nuo to pasaulio. Ji visada pasakodavo mums istorijas apie daug sunkių dalykų, kurie įvyko mūsų aplinkoje. Manau, kad dėl to ir esu, kas esu.
– Knygoje rašote apie dešimtą praėjusio amžiaus dešimtmetį. Lietuvoje pastaraisiais metais taip pat matome literatūros kryptį – knygas apie tuos laikus. Kodėl būtent dabar? Ar mums reikėjo ilgesnio laiko, kad suprastume to meto traumas, ką tas laikas reiškia mums, kad rašyti apie jį pradedame dabar, o ne prieš dešimt ar penkiolika metų?
– Žinoma, mums reikia laiko apgalvoti dalykus ir turėti tam tikrą atstumą nuo įvykių. Be to, mano kartai, kuri dabar dirba su dešimtu dešimtmečiu, reikėjo laiko, visų pirma, kad išliktų fiziškai. Aš iki šiol turiu tą jausmą – o, aš išlikau! Mano gyvenime buvo akimirkų, kai galvodavau: mano gyvenimas tęsiasi, aš gyva, dešimtas dešimtmetis yra praeitis. Aš visą laiką tarsi pasitikrinu – tai praeitis, dabar yra dabar, aš išlikau. Tas išlikimo jausmas man labai tikras.
O po kurio laiko atėjo laikas psichiniam išlikimui. Jeigu nori išlikti psichiškai, turi kalbėti, rašyti istorijas apie savo ir kitų žmonių patirtis. Esu tikra, kad Lietuvos ar Sakartvelo autoriai, kurie patyrė tą sunkų politinį ir socialinį laiką savo šalyje, nebando specialiai ieškoti kokių nors dramų. Aš taip pat. Man nerūpi ieškoti dramos ar įtemptų siužetų, išnaudoti tuos laikus, kad kurčiau įtampą knygose ar filmuose. Viskas ten apie mane, mano jausmus, esu jų apimta, nepavargstu kalbėti ir rašyti apie dešimtą dešimtmetį, tai nesibaigs, tai begalinė istorija.
Dešimtame dešimtmetyje užaugau, dešimtame dešimtmetyje apsisprendžiau – kalbu apie sprendimus išlikti žmogumi, netapti tokia, kaip kiti, galvoti apie principus, būti tikrai pikta, bet sugebėti neatsakyti tuo pačiu. Tokie dalykai vyko su manimi. Todėl dešimtas dešimtmetis dabar svarbus ir bus svarbus visada.
– Tuo metu turėjote galimybę išvykti į Vokietiją. Viename interviu pasakėte, kad tai pakeitė jūsų mąstymą ir požiūrį į savo šalį, į tai, kas ten vyksta. Ar manote, kad tai buvo vienas iš tų esminių momentų jūsų gyvenime?
– Absoliučiai. Buvimas Vokietijoje neatskyrė manęs nuo mano tapatybės, bet padėjo man sąmoningai ją suvokti. Pradėjau suprasti dalykus, bet neromantizavau jų, bandžiau kritikuoti, bet nepradėjau nekęsti. Tai man labai padėjo suprasti pačią save ir savo šalį. Tiesą sakant, padėjo pamatyti labai gerų ir pozityvių dalykų savo šalyje ir savo kultūroje, kurių gal nebūčiau pamačiusi, jeigu būčiau pasilikusi ten.
Man išvykus, mano šeima, mano artimieji ir mano draugai tęsė savo gyvenimą Sakartvele. Aš pasiėmiau savo prisiminimus su savimi tarsi uždarytus hermetiškoje dėžutėje, be jokios sąveikos su pasauliu. Žmonės liko Sakartvele su tais pačiais prisiminimais, bet jiems po to nutiko daug dalykų. Kasdien, įvykis po įvykio. Jie turėjo kai ką pamiršti, kad galėtų priimti naujus įspūdžius, naujus sunkumus. Nes iki šiol socialinė tikrovė Sakartvele labai sudėtinga.
– Kalbate apie dabartį jūsų šalyje. Kaip jaučiate, kuria kryptimi ji eina? Skaičiau interviu, kuriame sakėte, kad matote tam tikrą grįžimą į sovietmetį. Ar tai tikrai dabar vyksta ir kaip tai galėtumėte paaiškinti?
– Manau, kad Sakartvelo vyriausybė dabar palanki Rusijai. Man tikrai gėda, kad jie neišsako aiškios nuomonės dėl Ukrainos, neišreiškia savo požiūrio į situaciją tarp Rusijos ir Ukrainos aiškiai. Jie nepasako, kad tai, kas vyksta su Ukraina dabar, vyko su Sakartvelu. Ir tebevyksta iki šiol. Turiu omenyje Rusijos okupaciją, tą kasdien judančią Sakartvelo sieną.
Jie nepasako, kad tai, kas vyksta su Ukraina dabar, vyko su Sakartvelu. Ir tebevyksta iki šiol.
Jūsų šalis turi tą pačią praeitį su Sovietų Sąjunga kaip ir Sakartvelas. Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri paskelbė nepriklausomybę 1990 metais, pirma iš sovietinių valstybių. Sakartvelas tai padarė metais vėliau, bet iki dabar Sakartvelo nepriklausomybės deklaracija nėra Rusijos politikų priimta. Tikrai noriu būti optimistė ir sakyti: taip, Sakartvelas išlaikė daug sunkių metų ir šimtmečių, išlaikys ir dabar, bet esame didelio karo akivaizdoje, matome, kas vyksta Ukrainoje, Kryme ir Pietų Osetijoje, Abchazijoje.
Man tikrai sunku prognozuoti, kas gali įvykti, bet žinau vieną dalyką: absoliučiai nepriimtina tai, kas dabar vyksta, ir kaip Rusija veikia prieš kaimynus. Mums nepriimtina, kad su mumis elgiamasi kaip su „mažu kaimynu“, net ne kaimynu, kaip su provincija – maža Rusijos provincija. Nėra tokio dalyko kaip „mažas kaimynas“. Kiekviena valstybė turi savo orumą, istoriją, kultūrą ir žmones. Tikiuosi, kad Rusijos politika vieną dieną žlugs ir jie supras, kad šiuolaikiniame pasaulyje mums nereikia tokių autoritarinių režimų ir tokios politikos. Mums reikia naujo laisvo pasaulio, kur žmonės ir valstybės priima vieni kitus nesivadovaudami vien savo politiniais ir ekonominiais interesais. Tikiuosi, kad galėsiu tai patirti ateityje.
– Vadinate savo šalį Gruzija ar Sakartvelu?
– Angliškai esu pripratus sakyti Georgia, taip pat ir vokiškai Georgien, bet patys kartveliškai sakome Sakartvelo. Malonu girdėti, kad ir jūs sakote Sakartvelas vietoj Gruzijos. Tai labai nauja, neįprasta, bet labai labai malonu girdėti.
– Nežinau, ar turite draugų Lietuvoje, bet tradiciškai lietuviai Sakartvelą laiko viena draugiškiausių šalių. Netgi futbolo fanai Lietuvoje sovietmečiu rėmė Tbilisio „Dinamo“. Kaip paaiškintumėte tokį ryšį? Ar turite ryšių su Lietuva?
– Mano didžiausias ryšys yra dabar, per knygą. Nuostabu, kad knyga išversta į lietuvių kalbą. Su savo filmais esu dalyvavusi festivaliuose Lietuvoje. Turiu ir draugų. Prieš keletą metų buvau pakviesta į kino festivalį Kaune, rodė mūsų filmą „Pačiame žydėjime“, festivalio direktorė Ilona Jurkonytė – puikus žmogus. Manau, kad toks bendradarbiavimas tęsis ir ateityje. Būsiu labai laiminga ir dėkinga, galėdama atvykti dar kartą į Lietuvą, tikrai fantastiškai praleidau laiką Lietuvoje
– Jūsų knyga buvo įtraukta į ilgąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą. Manau, kad sulaukėte labai daug reakcijų iš įvairių valstybių. Kaip priimama jūsų knygą? Ar matote skirtumą, kaip žmonės iš skirtingų šalių priima knygą, kaip supranta temas ir socialinę tikrovę, aprašytą knygoje?
– Visiškai netikėta, kad mano knyga dabar išversta gal į keturiolika kalbų. Žinoma, „Man Booker“ padidino susidomėjimą, tarptautiniai leidėjai susirado knygą. Tačiau juk yra tiek daug premijomis įvertintų puikių autorių, tiek daug įdomių knygų. Man, mano knygai ir Sakartvelui didelis dalykas, kad kartvelės knyga, parašyta kartvelų kalba, pasiekia kitas šalis.
Mano šalyje knyga sulaukė gana daug literatūros kritikų dėmesio, apdovanojimų, gavau reakcijų iš skaitytojų, bet, tiesą sakant, Sakartvele knygos neturi tokio didelio poveikio kaip Europoje, kur gyvenimas nėra toks sunkus. Žmonės tada labiau atviri sunkioms, tamsioms istorijoms, labiau domisi sudėtingomis socialinėmis problemomis. Sakartvele kasdienis žmonių gyvenimas toks sunkus, kad tokia knyga, nors ir turi vietą, bet ji labai maža. Kasdien tiek visko nutinka, matai tai per televiziją, socialiniuose tinkluose, išeini į gatvę ir matai tikrovę, kuri tave veikia labiau, nei knygos, kurias kada nors perskaitysi.
Nemanau, kad šiuo metu knygos galėtų paveikti kasdienį gyvenimą Sakartvele. Tačiau knygos gyvena ilgai, jos išlieka. Geros knygos nesensta. Visada gali atsiversti knygą ir rasti joje draugą. Tikiuosi, kad ir Sakartvelo tikrovę, kurią išgyvename dabar, šitą sunkią socialinę ir politinę tikrovę, galėsime aprašyti, ir vieną dieną ji taps istorija, kurią galėsime rasti tik knygose. Gyvenimas galėtų būti lengvesnis ir laimingesnis, nes kartvelai yra žmonės, kurie moka mėgautis gyvenimu.
