K.Hiekkapelto jau puikiai žinoma ir lietuvių skaitytojams – išleistos trys jos knygos („Kolibris“, „Bejėgiai“ ir „Klajūnai“), o prieš trejus metus ji lankėsi ir Vilniaus knygų mugėje. Tiesa, tuomet Lietuva paliko jai kiek kitokį įspūdį nei dabar – į Vilnių ji atskrido iš Tenerifės, kur tuomet gyveno, Lietuva pasitiko ją žiemišku oru, o Kaunas sutiko kone vasariška šiluma. K.Hiekkapelto susitikimo metu spinduliavo puikią nuotaiką ir dalinosi savo prisiminimais, kaip ji pradėjo savo kriminalinių romanų rašytojos kelią.
Suomių rašytoja sako, kad skaityti mėgo nuo vaikystės – iš pradžių nuotykinę literatūrą, vėliau atrado kriminalinius romanus, tokius kaip Agatha Christie kūriniai, dar vėliau – skandinavų autorių detektyvinę literatūrą. „Skaičiau įvairią literatūrą, bandžiau ir pati rašyti įvairių žanrų kūrinius, kurie taip ir nebuvo išleisti, bet kažkuriuo metu supratau, kad noriu parašyti detektyvinę istoriją. Iš karto žinojau, kad pagrindinė herojė bus moteris ir kad ji bus imigrantė. Ir tada jau paleidau fantaziją, – savo kūrybos pradžią prisimena K.Hiekkapelto. Tų pirmųjų savo kūrinių ji net nesiuntė leidėjams. – Manau, kad rašymas buvo mano vidinis poreikis, man tiesiog reikėjo rašyti“.
Visgi parašytą pirmąjį kriminalinį romaną ji nusprendė nusiųsti leidėjams. Daugelis rašytojų gali papasakoti, su kokiais sunkumais jie susidūrė, bandydami išleisti savo kūrinius, kaip jie buvo atmetami. Tačiau ne K.Hiekkapelto. Jau pirmasis jos bandymas publikuoti savo kūrybą išsyk sulaukė leidėjų susidomėjimo: „Mane ir pačią ištiko šokas, nes tą romaną parašiau pirmiausia pati sau, kad įrodyčiau, jog sugebu parašyti knygą nuo pradžios iki pabaigos. Ir prieš išsiųsdama ją leidėjams dar kurį laiką svarsčiau – siųsti ar nesiųsti. Tačiau vos išsiuntus, per keletą savaičių, atsiliepė net du leidėjai, sakydami, kad nori išleisti mano romaną. Vienas jų buvo „Otava“ – viena didžiausių knygų leidyklų Suomijoje“.
Žibėjimas – tik paviršiuje
Skandinavijos kriminalinių romanų leidyba turi gilias tradicijas, šiaurietiški detektyvai mėgstami visame pasaulyje, tačiau dažniausiai kalbant apie šio žanro kūrinius primiausia minimi švedų, norvegų autoriai.
„Kriminalinių romanų tradicija yra gana sena ir Suomijoje, tik galbūt jų nėra pakankamai daug išversta, – sakė K.Hiekkapelto. – Taip pat tai susiję ir su rinkodara, viešinimu, – reikia pripažinti, kad norvegai ir švedai tam skiria daug daugiau dėmesio. Kalbant apie Švediją, jau aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjo keli šios šalies rašytojai, kurie tapo plačiai žinomi pasaulyje ir taip atvėrė vartus ir kitiems autoriams“.
Daug diskutuojama apie tai, kodėl būtent Skandinavijos šalyse kriminalinių romanų parašoma tiek daug. Puikiai žinomas rašytojo Jo Nesbo pasakis, kad jeigu Salmanas Rushdie būtų norvegas, jis turbūt irgi parašytų kriminalinį romaną. K.Hiekkapelto, svarstydama, kodėl būtent Skandinavija garsėja kriminaliniais romanais, sakė, kad iš dalies galbūt tai susiję su tamsa – šiose šalyse nuo spalio iki kovo mėnesio tamsos netrūksta, tad tai puikus metas tiek rašyti, tiek skaityti kriminalines istorijas. „Kita vertus, Skandinavijos šalys dažnai pasaulyje matomos kaip tos, kur viskas puiku, viskas žiba, tačiau jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad ten yra visko. Ir galbūt kriminalinių romanų pagalba mes ir bandome pažvelgti giliau nei blizgantis paviršius“, – sakė rašytoja.
Svarbi imigracijos problema
Skandinavijos kriminaliniai romanai garsėja dar ir tuo, kad juose dažnai aprašomi ne tik nusikaltimai ir jų išnarpliojimai, bet ir paliečiamos gilesnės socialinės problemos. Ne išimtis ir K.Hiekkapelto. Jos romanuose labai ryški imigracijos problema.
Mane neramina ir gąsdina vis didėjanti kitoniškumo baimė.
„Manau, kad tai prasidėjo kaip susidomėjimas tuo, kas man buvo nepažįstama. Vėliau pradėjau tuo domėtis labiau, ši tema man tapo vis labiau pažįstama, kurį laiką dirbau imigrantų vaikų mokytoja, paskui parašiau tyrimą, kuriame nagrinėjau imigrantų vaikų patiriamas patyčias mokyklose. Vėliau ištekėjau už imigranto, tokiu būdu tema iš nepažįstamos man tapo pažįstama ir artima. Mane neramina ir gąsdina vis didėjanti kitoniškumo baimė. Žmonės vis labiau apsistato psichologinėm ir fizinėm sienom. Kitoniškumo baimė mane skatina nagrinėti šią temą“, – sako autorė.
Kita jai svarbi tema – nepritapimo visuomenėje. Jos pagrindinė personažė, tyrėja Ana, nesijaučia sava Suomijoje. „Sugalvojau personažę, kuri į Suomiją atvyko iš buvusios Jugoslavijos, ilgainiui ši kaip valstybė išnyko. Tad ji apskritai nebeturi savo kilmės šalies. Ji išmoko suomių kalbą, studijavo Suomijoje, tačiau nesijaučia suome, jai vis kyla klausimas: „Kas aš esu?“, – pasakojo H.Hiekkapelto. Tiesa, iš pradžių ji ketino savo personažę sukurti kaip atvykėlę iš Afganistano, tačiau nepavyko parašyti įtikinamos istorijos.
„Tiesą sakant, mano knygose yra trys sluoksniai, keliu tris uždavinius. Vienas jų – žmogžudystės istorija. Reikia supainioti ir patraukliai pateikti istoriją, kurioje būtų atskleidžiama, kas nužudė ir kodėl. Kitas labai svarbus dalykas – personažai. Svarbu, kad jie būtų įvairiapusiai, įdomūs, kad istorija būtų kuriama ir per personažus. Trečias dalykas – graži kalba, ritmas. Aš keliu sau tikslą parašyti patrauklų detektyvą gražia, tvarkinga suomių kalba“, – sakė K.Hiekkapelto.
Aš keliu sau tikslą parašyti patrauklų detektyvą gražia, tvarkinga suomių kalba.
Skandinaviškuose kriminaliniuose romanuose neretai sutinkamas personažas – problemų dėl alkoholio turintis tyrėjas. H.Hiekkapelto istorijose irgi yra toks – policijos tyrėjas Eskas, nevengiantis alkoholio. Kodėl skandinavų rašytojai renkasi būtent tokius personažus? Ar tai iš tiesų problema policijos darbe? K.Hiekkapelto įsitikinusi, kad tai ne išgalvota problema. „Tai yra tikra problema, policijoje yra daug žmonių, vartojančių per daug alkoholio, – sakė ji, pridūrusi, kad nors Esko personažą pasirinko kaip labai stereotipinį, skaitytojas gali pastebėti, kad Eskas toks yra tik iš pirmo žvilgsnio. – Bet man ima atrodyti, kad tikėjimas, jog šiaurės šalių žmonės vartoja daug alkoholio, yra stereotipinis mitas, nes kai daugiau pakeliavau po pasaulį, pamačiau, kad ir kitose šalyse žmonės geria nemažai“.
Konsultavosi su policijos tyrėjais
K.Hiekkapelto labai svarbu ir tai, kad jos knygos būtų realistiškos. Tam prireikė ir konsultacijų su policijos tyrėjais. „Rašydama knygą supratau, kad nieko nežinau apie policijos darbą. Parašiau laišką Oulu miesto policijos viršininkui, sakydama, kad rašau romaną ir man reikia konsultacijos. Jis parašė, – taip, žinoma, ir paskyrė pavaldinį, kuriam buvo duotas uždavinys – konsultuoti rašytoją, – prisiminė K.Hiekkapelto. Tiesa, visai kitokia situacija buvo, kai ji nuvyko rinkti medžiagą knygai Serbijoje. Ten pareigūnai jau nepriėmė jos išskėstom rankom ir teko važiuoti į Serbiją du kartus, ieškoti pažįstamų, kurie padėtų rasti ryšių tenykštėje policijoje. – Jiems apskirtai kilo abejonių, ar aš pati nesu nusikaltėlė“.
K.Hiekkapelto sako, kad vienintelė personažė jos knygose, kuri turi realų prototipą, yra romų būrėja romane „Klajūnai“: „Kai gyvenau Serbijoje, mano dukra susidraugavo su kita mergaite, ir jos mama buvo ta būrėja kortomis. Aš turėjau progos susipažinti su šia moterimi (ta moteris kartas nuo karto iųburdavo ir mane) ir kurdama šį personažą turėjau ją galvoje“.
Jiems apskirtai kilo abejonių, ar aš pati nesu nusikaltėlė.
Rašant kriminalinius romanus autorei ne kartą tenka susimąstyti apie blogio prigimtį, tai, kodėl žmonės vykdo nusikaltimus: „Manau, kad labai sunku atsakyti į klausimą, kodėl žmonės vykdo nusikaltimus, visgi linkčiau daryti išvadą, kad labai didelę įtaką lemia tai, kokioje aplinkoje žmogus formavosi, kokioje aplinkoje jis gyveno. Kiek jis patyrė meilės ir kiek jam susiformavo gebėjimas jausti empatiją. Realiame pasaulyje dažniausiai už kiekvieno nusikaltimo slypi priklausomybių, kitos problemos, bet jas visas paskatina tai, kiek jam teko patirti meilės. Blogis gimsta iš meilės stokos“.
Paklausta apie tai, kaip gimsta jos knygos, K.Hiekkapelto sako, kad rašymo procesas jos atveju yra gana chaotiškas, bet ji stengiasi kiekvieną dieną rašymui skirti 2-4 valandas.
„Galbūt ir būtų gerai, jei turėčiau aiškias schemas, būčiau geriau mokanti organizuoti procesus rašytoja, bet, deja, taip nėra. Esu girdėjusi, kad yra rašytojų, kurie net turi susikūrę kartoteką, kur sudeda informaciją apie kiekvieną personažą, kaip jis elgiasi. Aš irgi norėčiau tokią turėti, tačiau man taip nesigauna. Kai pradedu rašyti, būna chaosas, neiaškumas, paskui viskas kristalizuojasi, – jeigu kristalizuojasi, – sakė ji. – Esu gridėjusi, kad rašytojai skirstomi į dvi kategorijas – tie, kurie eina į mišką be žemėlapio ir kompaso ir bando ten kažkaip išsiversti, ir tie, kurie jau turi puikią kartoteką. Jei galėtume apsikeisti patirtimi, būtų naudos ir vieniems, ir kitiems“.
Dainuoja pankroko grupėje
K.Hiekkapelto ilgus metus gyveno Suomijos saloje, tačiau prieš kelis metus nusprendė visiškai pakeisti aplinką ir persikėlė į Tenerifę. „Persikėlime į Tenerife nebuvo nieko racionalaus. Tačiau vėliau prasidėjo koronaviruso pandemija, ir, kadangi Tenerifėje buvo griežti apriborjimai, net negalima buvo išeiti iš buto, pagalvojau, kad Suomijoje pasijausiu laisviau, tad grįžau į Suomiją, – sakė rašytoja. Tiesa, rašytoja sako, kad nors Tenerifėje labai gerai leido laiką, kūrybine prasme gyvenimas ten buvo kur kas mažiau produktyvus. – Tenerifėje buvo taip smagu, kad nespėjau ten nieko parašyti“.
Dar viena K.Hiekkapelto kūrybinė sritis – muzika. Ji su bendraminte yra įkūrusios pankroko grupę. „Aš esu pankė nuo paauglystės, kai pradėjau maištauti prieš viską. Būdama jauna nepriklausiau jokiai grupei. Tačiau vėliau susipažinau su viena moterimi, kuri jau turėjo savo grupę – sužinojusi, kad esu pankė, pasakė – ar nereikėtų mums sukurti savo grupės? Dabar mes esame dviejų vidutinio amžiaus moteriškių pankroko grupė. Aktyviai reiškiame savo feministines mintis. Bet kartu stengiamės pasitelkti humorą ir saviironiją“, – pasakojo K.Hiekkapelto.
Kalbant apie knygas, šiuo metu ji yra parašiusi bent porą naujų kūrinių – vieną grožinę ir vieną poezijos. Taip pat yra minčių dėl jos kūrinių ekranizacijos. Kaip sako pati rašytoja, serialai iš dalies pakeitė ir literatūros lauką – vis daugiau rašytojų stengiasi kurti knygų serijas, o ne atskirus romanus: „Tai gerai ir rašytojams, kurie gali geriau vystyti savo personažus. Ir skaitytojai man rašo, klausdami ne apie tai, koks bus naujas tyrimas, o tai, kaip toliau vystysis Anos gyvenimas. Tai jiems įdomiausia“.
