„Kai pirmąją mugės dieną ėmėme pardavinėti knygą, skaitytojai klausė: „Ar taip pat gerai?“, – šeštadienį gausaus gerbėjų būrio akivaizdoje pokalbį su K.Sabaliauskaite pradėjo leidyklos „Baltos lankos“ savininkas dr. Saulius Žukas. Autorės jis pasiteiravo, kuo trečioji knyga panaši ir kuo skiriasi nuo dviejų ankstesnių?
„Mėgstu juokauti, kad esu kaip vyras, nes jie visada labiausiai myli paskutinį kūdikį su paskutine moterimi. Aš irgi labiausiai myliu paskutinę „Silva rerum“ dalį, nes dar niekada tiek daug nesiruošiau, tiek daug įdomiai netyrinėjau, kaip šiai knygai“, – prisipažino K.Sabaliauskaitė.
Aš irgi labiausiai myliu paskutinę „Silva rerum“ dalį, nes dar niekada tiek daug nesiruošiau, tiek daug įdomiai netyrinėjau, kaip šiai knygai
Ji atkreipė dėmesį, kad jos knygoje aprašomas XVIII amžiaus vidurys išvengė kataklizmų, todėl išliko daug autentiškos istorinės medžiagos, iš kurios rašytoja sėmėsi įkvėpimo.
Rašydama knygą ji apkeliavo gudiškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalį, lankėsi Naugarduke, Nesvyžiuje ir kt.
„Daugiausiai nuotykių rašant ir tyrinėjant patyriau, dirbdama būtent prie šios knygos. Tas mano pažinimas ir savijauta turėtų joje atsispindėti“, – pasakojo K.Sabaliauskaitė.
Laikas, kai gimė erotika
Trečiosios „Silva rerum“ knygos skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“. K.Sabaliauskaitė pažymėjo, kad rokoko šiuolaikiniai tyrinėtojai atranda iš naujo.
„Rokokas daugeliui pirmiausia asocijuojasi su baltais perukais, rožytėmis, rausvais pudruotais skruostais. Tačiau šis laikotarpis turėjo tamsiąją pusę, pamušalą. Tuo metu kultūriškai formuojasi labai daug dalykų: susižavėjimas egzotika, ezoterika, eskapizmu, stengiamasi pabėgti į virtualią realybę ir gyvenama utopijomis, beatodairiškomis malonumo paieškomis. Epochoje labai daug teatro, maskarado, apgaulingos simbolikos“, – apibūdino rašytoja.
Rokokas daugeliui pirmiausia asocijuojasi su baltais perukais, rožytėmis, rausvais pudruotais skruostais. Tačiau šis laikotarpis turėjo tamsiąją pusę, pamušalą.
Palyginti su ankstesnėmis epochomis, rokoko išsiskiria autodokumentacija ir to laikotarpio žmonių palikta raštija apie save.
„Žmonės atviresni ir išsamesni, jie labiau save reflektuoja dienoraščiuose ir memuaruose. Pirmasis erotinis vadovėlis LDK parašomas būtent tuo metu. Iki tol teismų bylos apie žmonių seksualinį gyvenimą pasakydavo daugiau nei dienoraščiai“, – palygino K.Sabaliauskaitė.
„Tai, ką perskaitysite, yra tikra“
Trečioje „Silva rerum“ dalyje K.Sabaliauskaitė nusprendė vadovautis klasikinio istorinio romano principais, todėl visi knygos veikėjai – istoriniai realūs asmenys.
Dėmesio centre atsiduria Petras Antanas Norvaiša iš Milkantų, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus. Jis vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu.
„Jam tenka inventorizuoti ne tik daiktus, bet ir žmones. Tai yra knyga apie vertes – apie nematerialias – taip pat“, – paaiškino autorė.
Į Radvilas jos žvilgsnis nukrypo neatsitiktinai, juk tai – ilgiausiai gyvavusi dinastija, beveik karaliai, palikuonių turintys iki šiol.
Jam tenka inventorizuoti ne tik daiktus, bet ir žmones. Tai yra knyga apie vertes – apie nematerialias – taip pat.
„Savo likimais ir biografijomis jie atspindėjo kultūrinius LDK procesus. Norėjosi apie juos pakalbėti ir papasakoti neįtikėtinas jiems nutikusias istorijas – tai, ką perskaitysite, yra tikra“, – garantavo K.Sabaliauskaitė.
Radvilų palikuonė garbinama kaip kunigaikštienė
Paklausta, ar dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančiose pilyse, kuriose ji viešėjo, vis dar justi LDK laikų aura, K.Sabaliauskaitė pasakojo, kad dar 1939 metais Nesvyžiaus pilyje gyveno Radvilų palikuonė. Šiandien jai – 96-eri.
„Ir šiandien pilyje ji laukiama ir garbinama kaip kunigaikštienė. Ji gali atvažiuoti ir gyventi joje: tai yra mažas dabartinės valdžios reveransas istorinei praeičiai. Radvilos aktyviai funduoja ir kuruoja pilių atstatymo projektus“, – aiškino K.Sabaliauskaitė.
Baltarusijoje jai buvo viskas taip atpažįstama, kad lietuviškiau nebūna: bažnyčios, Radvilų mauzoliejus Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčioje...
„Ten viskas atnaujinama labai intensyviai ir daroma ta pati klaida kaip Lietuvoje rekonstruojant paveldą, tačiau Radvilos stengiasi išlaikyti istorinį tęstinumą“, – pasidžiaugė menotyrininkė.
Moteris – vaisinga gimda su dideliu kraičiu
Knygoje atskleisdama vienos garsiausių LDK didikų giminės vyrų charakterius, K.Sabaliauskaitė neužmiršta ir moterų.
Rokokas, pasak autorės, ne veltui vadinamas moterų amžiumi: moterų įtaka sustiprėja, jos tampa mecenatėmis.
Imama domėtis moterų padėtimi ir teisėmis. Pasirodo, moteris turi sielą, kuri ne prastesnė nei vyro. Jos turi visas teises į savo pačios kūną ir jo valdymą.
„Merginos vis dar tekinamos labai anksti – trylikos, penkiolikos metų. Tokio amžiaus jos būdavo labai pažeidžiamos, todėl arba palūždavo, arba užsigrūdindavo ir išmokdavo gyventi net tokiomis sąlygomis, kai į moterį pirmiausia būdavo žiūrima kaip į vaisingą gimdą su dideliu kraičiu“, – pasakojo K.Sabaliauskaitė.
Todėl rokoko laikotarpyje stiprėja buitinė ir vidinė moterų rezistencija, jos ima save reikšti kūrybiškai, globodamos muziką, menus, pačios rašydamos, režisuodamos.
„Imama domėtis moterų padėtimi ir teisėmis. Pasirodo, moteris turi sielą, kuri ne prastesnė nei vyro. Jos turi visas teises į savo pačios kūną ir jo valdymą, todėl švietėsi mediciniškai, kad galėtų reguliuoti nėštumus“, – auditorijos smalsumą dosniai tenkino K.Sabaliauskaitė.
Šuolis grakštus, o puantuose – kruvini pirštai
Autorės knygos pristatyme dalyvavęs rašytojas, dramaturgas, režisierius Marius Ivaškevičius prisipažino trečiąją knygą dar tik įpusėjęs.
„Galėjau perskaityti iki pristatymo, bet pasielgiau egoistiškai ir skaičiau lėtai: skaitydamas greitai prarandi pusę malonumo“, – sakė M.Ivaškevičius, neslėpdamas, kad pirmoji „Silva rerum“ knyga jam patiko, o antroji – dar labiau.
Jam imponuoja K.Sabaliauskaitės romanų tirštumas – detalūs maisto, drabužių, aplinkos aprašymai. Tai – gurmaniška literatūra. Atrodo, sakiniai ilgi, jų galo – taškų – nematyti. Nėra dialogų, tačiau skaitosi lengvai.
„Autentiškos šnekos nėra, bet herojaus charakteris sukuriamas. Tai yra vienas K.Sabaliauskaitės rašymo stiliaus unikalumų. Man didžiulė paslaptis, kaip ta knyga suręsta. Ji plaukia. Kartais norisi stabtelėti, grįžti, nes jauti, kad praleidai kokią nors įdomią karietos detalę. Didžiulis informacijos srautas srovena tau į galvą, tačiau jis pateikiamas labai lengva forma. Kaip tu taip padarai?“ – išduoti paslaptį provokavo M.Ivaškevičius.
„Man patinka lengvumas menuose. Nepatinka, kai autorius puslapyje rodo savo kūrybines kančias. Patinka baletas, ta judesio elegancija, grakštumas, kai atrodo, kad balerina šuolius atlieka labai lengvai, tačiau mes nematome, kad jos kojos pirštai puantuose kruvini. Nereikia žinoti, kaip aš tai padarau, svarbu, kad lengvai skaitosi“, – nuo atsakymo išsisuko rašytoja.
Ta tikrovė išnyko, todėl reikia ją atkurti nebyliai, be dialogų. Tai – nebylus šūksnis apie tai, ką mes praradome.
Tačiau ji išdavė, kodėl knygose vengia dialogų: „Tikiu, kad kūrėjui labai svarbu saviredakcija, atsisakymo momentas – kada sustoti? Mano sakiniai ir taip turtingi – dialogai juos perkrautų. Be to, nenorėjau apgaudinėti nei skaitytojų, nei savęs. Mano personažai kalbėjo lenkiškai. Antroje knygoje iš viso turėtų skambėti kalbų mišinys, daugiabalsis kalbų choras, būdingas LDK. Ta tikrovė išnyko, todėl reikia ją atkurti nebyliai, be dialogų. Tai – nebylus šūksnis apie tai, ką mes praradome.“
Sužavėjo ir latvius
Romaną „Silva rerum III“ pirmieji gali įsigyti Vilniaus knygų mugės lankytojai. Parodų rūmuose „Litexpo“ ketvirtadienį prasidėjusi mugė tęsis ir sekmadienį.
Pirmosios dvi „Silva rerum“ trilogijos dalys išverstos į latvių kalbą. Jos yra įvertintos prizu už geriausią metų vertimą. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, tai irgi godžiai skaitomos knygos, vadinamos bestseleriu.
Ketinama į latvių kalbą išleisti ir „Silva rerum III“.
K.Sabaliauskaitė mano, kad jos romanas gali sudominti ir lenkus – bandomasis vertimas jau padarytas ir į šią kalbą.
„Lenkijoje gyvena daug išeivių iš Vilniaus ir Vilniaus krašto. Jie ir jų palikuonys dega nostalgija mūsų nuostabiam miestui“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
