K.Sabaliauskaitė teigė, jog pirmasis „Silva Rerum“ romanas pasirodė prieš aštuonerius metus, o visos tetralogijos rašymas užtruko šešiolika metų: „Idėjos brandinimas trunka ilgai. Idėja užgimė dar praėjusiame amžiuje, 1996-1998 m., man dar studijuojant. Kelias buvo ilgas“, – sakė rašytoja, pabrėžusi, kad vos pasirodžius pirmajai knygai ji žinojo, jog „Silva Rerum“ sudarys keturios dalys.
Kodėl būtent keturios? „Man atrodo, kad įdėmūs skaitytojai užuominas gali aptikti jau pirmojoje knygos dalyje – pirmiausia, ten kalbama apie keturis aukso laikrodžius, kurie keliauja iš vieno romano, iš vienos kartos į kitą. Dar – apie kaimišką, lietuvišką Jono Motiejaus Norvaišos arkadiją, kurioje jis kūrė sodą, ir ten yra kalbama apie keturis elementus, keturis temperamentus: žemę, ugnį, orą ir vandenį.“
Paklausta, ar šiandien kiltų noras ką nors keisti ankstesnėse „Silva Rerum“ dalyse, K.Sabaliauskaitė teigė, jog dirbdama su vertimais dažnai turi grįžti prie pirmųjų savo knygų: „Perskaitau ir nėra gėda dėl to, ką parašiau. Nieko nekeisčiau, nes, kaip ir minėjau, brendimas labai ilgai trunka, o tekstuose pasakojimas yra taip sunertas, jog jei pabandytum kažką truktelėti, jis kaip kojinės akis nubėgtų. <...> Rašydama tetralogiją aš apdairiai apsidraudžiau dėl rašytojiško brendimo. Keturios dalys simbolizuoja ne tik keturias šeimos kartas, bet ir keturis žmogaus amžiaus tarpsnius“, – sakė autorė, patikinusi, jog leido sau kaip rašytojai bręsti drauge su savo herojais.
Kaip rašytoja, kaip žmogus, kaip baroko mylėtoja galiu pasakyti, kad ir daug žavesio buvo anoje tamsioje, kūniškoje, tikroje, prietaringoje epochoje, – teigė K.Sabaliauskaitė.
K.Sabaliauskaitė sakė mėgstanti laužyti kai kurias literatūros taisykles, tad nors iškilmingomis laidotuvėmis įprasta baigti knygas ar filmus, šįkart jos – pačioje knygos pradžioje: „Man atrodo, gyvenimo tiesa yra ir ta, kad kartais iškilmingiausiomis ar rimčiausiomis gyvenimo akimirkomis, netikėtai, tarsi nuoga tiesa, į mus prabyla neišvengiamas groteskas. Mane tas dvilypumas žavi.“
Norvaišų sagą užbaigianti ketvirtoji „Silva Rerum“ dalis skaitytojus nukelia į XVIII a. antrą pusę, kurioje, pasak rašytojos, prietarai ir magija susiduria su mokslo pažanga: „Tai dviejų pasaulių sandūra, labai įdomus laikotarpis. Paskutiniame skyriuje prasideda visiškai kitokie laikai. Kaip rašytoja, kaip žmogus, kaip baroko mylėtoja galiu pasakyti, kad ir daug žavesio buvo anoje tamsioje, kūniškoje, tikroje, prietaringoje epochoje,“ – teigė K.Sabaliauskaitė, įsitikinusi, jog šį laiką turime permąstyti iš naujo.
Rašytoja pajuokavo, jog jos knygos pildosi – štai rašant antrąją knygą, kurioje minimas maras, Europoje įsisiautėjo paukščių gripas. Apie individo ir tautos laisvę pasakojanti „Silva Rerum IV“ knygynų lentynose pasirodė tuo pat metu, kai nauji nacionalistiniai judėjimai vis aukščiau kelia galvas: „Pasaulis prieš aštuonerius metus buvo visai kitoks: Europa buvo daug stabilesnė, nebuvo prasidėję dideli seisminiai judėjimai, pasaulis buvo šviesesnis ir liberalesnis nei dabar“.
K.Sabaliauskaitė teigė, jog geri istorinių romanų autoriai faktus ir istorines biografijas (pati rašytoja tikina, kad „Silva Rerum“ rašymas prilygo mokslinio darbo tyrinėjimui) jungia su žmogaus likimo, būties egzistencijos matmenimis: „Kai kurie žmogiškieji bruožai nesikeičia per šimtmečius, tai literatūrinio žmogiškumo, literatūrinės įtampos esmė.“
Pasaulis prieš aštuonerius metus buvo visai kitoks: Europa buvo daug stabilesnė, nebuvo prasidėję dideli seisminiai judėjimai, pasaulis buvo šviesesnis ir liberalesnis nei dabar, – sakė rašytoja.
Pristatymo metu rašytoja prisiminė ir kovas su redaktoriais – pavyzdžiui, ji sulaukė pastabos, kad tas pats žodis sakinyje kartojasi šešis kartus, o tai yra laikoma blogu stiliumi. K.Sabaliauskaitė tuomet atkreipė dėmesį, jog minėtasis sakinys yra 52 eilučių, o žodžio kartojimas reikalingas kaip karkasas, palaikantis skaitytojo dėmesį.
Tad kaipgi parašyti bestselerį? K.Sabaliauskaitės atsakymas paprastas –dvidešimt metų studijuoti, gyventi studentišką gyvenimą ir gyventi pusbadžiu, patirti skausmo bei išbandymų. Per vargus ir sukauptas patirtis, per sėdėjimą bibliotekose iki pat jų uždarymo ir gimė „Silva Rerum“.
Paklausta, kaip jaučiasi baigus tetralogiją, rašytoja teigė esanti pavargusi, tačiau laiminga. Kita vertus, jaučianti baimę dėl to, kas bus toliau: „Baisiausia, kad aš jau žinau, kas bus, tik jums nesakysiu.“
