Kviečiame skaityti pokalbį apie praeinančius 2022-uosius – rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės akimis.
– Ryškiausias visus metus paženklinęs įvykis – Rusijos karas prieš Ukrainą. Pačią pirmąją karo dieną žurnalistų pakalbinta Vilniaus knygų mugėje sakėte: „Manau, kad intelektualai ir ne tik, mes visi, padorūs žmonės, tiesiog turime nepasiduoti, laikytis visų pirma morališkai. Ir čia menas, kultūra turi lemiamą padrąsinimo funkciją <...>, turime solidariai visi kartu laikytis ir kovoti už savo vertybes, už savo gyvenimus.“ Visus metus tai ir darėte – drąsinote kitus, aiškiai ir atvirai reiškėte savo pilietinę poziciją ne tik čia, Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Atsigręžiant atgal: kaip bendrai vertintumėte Lietuvos žmonių, taip pat ir intelektualų bei politikų laikyseną karo akivaizdoje – ar išlaikėme šį išbandymą? Ko iš jo išmokome, o ko dar teks pasimokyti?
– Visada sakau, kad iš kitų žmonių negali reikalauti būti didvyriais (to gali reikalauti tik iš savęs), tačiau neslėpsiu, kai kas mane ir nuvylė, nes, mano galva, yra kultūros žmonių, kurie savo rankose turi įnagius, galinčius padaryti poveikį užsienyje, tarptautinei opinijai, antrinti transliuojant Ukrainos ir mūsų civilizacinei kovai svarbius dalykus, – tačiau jie išliko stebėtinai pasyvūs. O gal tiesiog ankstesnės šnekos apie jų pasiekimus ir žinomumą užsienyje buvo kiek perdėtos, sunku pasakyti.
Verčiau kalbėkime apie tuos, kurie darė. Ir, žinoma, pirmiausia ateina į galvą Manto Kvedaravičiaus žygdarbis, Hannos Bilobrovos drąsa ir pasišventimas – sumokant gyvybės kainą sukurti ir palikti dokumentinį liudijimą, rizikuoti gabenant, kad jis pasiektų Europos ir pasaulio auditorijas. Man didžiulį įspūdį palieka nuncijaus vyskupo Visvaldo Kulboko laikysena Ukrainoje – esu laiminga, kad gyvenimas lėmė sutikti šį Žmogų asmeniškai. Turime Joną Ohmaną, dideles sumas Ukrainai surinkusius visuomenininkus, muziejininkus, kurie padeda Ukrainos kolegoms gelbėti savo kultūrą nuo priešo, – daugybę lietuvių, kuriais didžiuojuosi. Gerbiu kiekvieną, kuris nors šiek tiek paaukojo, padėjo pabėgėliams, organizavo ir vežė paramą į Ukrainą.
Tačiau bendrai imant, šis karas mums visiems tapo lakmuso popierėliu, parodė tikruosius veidus, sudėjo taškus ant „i“. Taip pat ir tiems „intelektualams“ bei pseudofilosofams, kurie anksčiau metų metus užėmė antieuropietišką poziciją, nepaliaujamai transliavo kremlinius šmeižtus apie vakarietiškojo mentaliteto „supuvimą“, gąsdino „kosmopolitizmo“ baubais – dabar, kai šioje civilizacinėje sandūroje reikia aiškiai pasirinkti puses, kai visu baisumu ir bjaurumu išryškėjo Rusijos ir jai palankių režimų atstovaujama alternatyva, jų ankstesnė pozicija didelių komentarų nebereikalinga.
– Daug jėgų ir dėmesio skyrėte tam kad Jūsų balsas skambėtų užsienyje, anuomet taip ir sakėte: „Mano ginklas – mano žodžiai.“ Ir tikrai ne viename straipsnyje bei pokalbyje esate bandžiusi atskleisti, kokia iš tiesų yra Rusija, koks yra tos tautos DNR, – tai ypač ryškiai matėsi diskusijose apie Rusijos kultūrą, Vakarų visuomenėse stipriai pervertintą jos palikimą ir neadekvačiai suprastą svarbą. Kaip jums atrodo: ar Vakaruose vyksta tą žalingą supratimą keičiantys mąstymo lūžiai, ar atsiveria akys? O gal visgi rimtų pokyčių dar sunku tikėtis?
– Vyksta karas, informacinis – taip pat. Rusija investuoja didžiules lėšas, kad po lopinėlį atkovotų ir informacinį Vakarų lauką, darytų poveikį visuomenių nuomonei. Rusijai darbuojasi jau prieš dešimtmečius įkurdinti agentai, veikiantys ir žiniasklaidoje, ir kultūrinėse institucijose, kurių darbas yra platinti Rusijos naratyvą ir diskredituoti bet kokią kritiką jo atžvilgiu. Ne kartą yra tekę susidurti ir su rusėmis meilužėmis ar „nekaltomis“ rusaitėmis stažuotojomis, įtaisytomis prie Europos institucijų direktorių, ir su „naudingais Kremliaus idiotais“, kurių biografijose, kaip paaiškėja, yra kažkokių itin miglotų, neaiškiais tikslais Rusijoje praleistų periodų. Kai tai matai, vėliau nestebina ir, tarkime, Europos muziejaus ekspozicijoje „netyčia“ atsiradę žemėlapiai, neigiantys nepriklausomų tarpukario Baltijos šalių egzistavimą, ir dezinformacija „Rusijos ekspertų“ skiltyse pasaulio dienraščiuose.
Profesinių kontaktų dabar turiu su bene dešimčia Europos šalių, ir reikia pasakyti, kad jų nuostatos ir įsivaizdavimai apie Rusiją skiriasi. Yra blaiviau mąstančių, yra labiau paveiktų šalių – ypač jei jos geografiškai labiau nutolusios. Visada sakau: jūs Rusiją įsivaizduojate kaip kaimyną tolimame namo flygelyje: matote tik puošnias užuolaidas, pro kurias matyti „ermitažinis“ sietynas ir sklinda Čaikovskio muzika, matote, kaip tasai turtingas kaimynas išeina, įsėda į prabangų automobilį ir vyksta poilsiauti kur į Rivjerą ar prie Komo ežero.
Bet paklausykite, ką gali papasakoti artimesnieji kaimynai, kurie už sienos girdi mušamos ir prievartaujamos žmonos ir vaikų klyksmus, kuriems nuolat grasina nugriauti sieną ir įsiveržti į svetimą butą, kurie žino, kad už prabangių užuolaidų – sisteminio smurto, išnaudojimo, netvarkos, skurdo ir agresijos tironija. Be to, dar egzistuoja ir kalbos barjeras – o mes galime išversti. Jei Vakarų valstybės suprastų, kaip jas vertina rusai, su kokia panieka jie atsiliepia apie europietį, apie prancūzą, vokietį ar italą (A. Sokurovo filmas „Rusų arka“ yra puiki šio nepilnavertiško mentaliteto iliustracija), manau, ir patys greičiau atsikvošėtų. Tad draskyti tuos rusiškų miglų voratinklius nuo akių vakariečiams yra būtina, nes jei nieko nedarysime, tai ir bus tikima tais melais, į kuriuos daug investuojama. Reikia apie tai atvirai, sąžiningai kalbėti.
Manau, kad šalyse, kur buvau kalbinama daugelyje interviu, šį tą esu nuveikusi šia linkme. Bet labiausiai, tiesą sakant, šiuos mitus griaunant pasistengė patys rusai: savo tikrąją masinę kultūrą pasauliui jie rodo Bučoje, Iziume, Irpinėje, Chersone, o elitinę – vos tik jų diplomatai atidaro burnas ir pro jas pasipila tarpuvartės lygio grasinimai. Vadinamąja „rusų opozicija“ irgi pernelyg nepasitikėčiau – „Dožd“ istorija Latvijoje parodė, kad Baltijos šalis jie traktuoja veikiau kaip „perevaločnyj punkt“, tranzitinę stotelę savo reikmėms: taip iki galo ir nesupratę, ką padarė ne taip, kaltina visus, išskyrus save. Lūžis atsisakyti šovinizmo ir imperialistinio mentaliteto ir pradėti gerbti kitas tautas kaip lygiavertes, jų galvose, akivaizdu, nėra įvykęs. Jokio dėkingumo už parodytą prieglobstį ir pagalbą nereikėtų tikėtis; panašiau, kad išduos, vos tik pasitaikys pirma proga ir pasijus sustiprėję.
Patarimas vienas: su Rusijos rusais elgtis mandagiai, bet labai pragmatiškai, toleruoti juos tiek, kiek tai naudinga mūsų interesams, bet neleisti peržengti ribų ir nesivadovauti jokiais kvailais sentimentais Rusijos visuomenės atžvilgiu. Jie nėra nuskriaustieji, jiems raketos ant galvų nekrenta, jų vaikai nežudomi, jų dukros neprievartaujamos, o empatijos jų vardu žudomiems ukrainiečiams ten beveik niekas nejaučia. Karo pirmomis dienomis išėjau su plakatu „Rusijos motinos, ko tylit? Ukrainiečių vaikų kraujas – ir ant jūsų“. Ką gi – 300 karo dienų ir jos vis dar tyli. Buvo sukrutusios Rusijoje tik dėl neišmokamų kompensacijų už nužudytus savo sūnus, dėl to, kad jie siunčiami į frontą neapmokyti ir be šiltų drabužių, bet ne dėl paties karo, ne dėl to kad siunčiami žudyti nekaltų žmonių... Vis pasigirsta raginimų, kad nereikėtų dehumanizuoti Rusijos visuomenės, – sutinku, nereikia: jie tai ir be niekieno pagalbos daro patys savo poelgiais.
– Kalbat apie darbus ir projektus, susijusius su jūsų kūryba ir knygomis, vasarą daug dėmesio skyrėte audioformatu atgimstančiai tetralogijai „Silva rerum“. Ką jums ir visai kūrybinei komandai reiškia toks knygos atgimimas? Tai, kaip kruopščiai ir su kokia meile buvo rengiama ši knyga, tikrai įspūdinga. Gal ir jums ji tikrąja to žodžio prasme „suskambo“ naujai?
– Nemoku nieko daryti atmestinai, todėl ir į „Silva rerum“ audioknygą sudėta labai daug pastangų, idėjų. Juk žinau, kad skaitytojas ar klausytojas imdamas kažką su mano vardu tikisi ypatingo. Na ir kai matai atsiliepimus apie audioknygą, kad „šiurpuliai eina klausant“, tai supranti, kad pastangos pasiteisino – ir istorinės muzikos paieška, ir kolaboracija su kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, paskolinusiu savo kūrinius, ir nuostabūs aktoriai Jovita Jankelaitytė bei Darius Gumauskas, kurių balsai itin pritiko knygos atmosferai. Man atrodo, kad visa komanda kažkaip užsidegė šiuo projektu ir darė dar daugiau, nei būtų darę įprastai, nes kūrybinis rezultatas buvo... na, kažkas kitokio. Net garso įrašų studijos technikai, kaip pasakojo Gediminas, dirbo iki ploniausių niuansų tobulinimo. Visa tai, žinoma, klausytojui neturi rūpėti, bet todėl ir „eina šiurpuliai klausant“ – nes to ir siekėme!
Man ypatingai svarbu, kad didelė dalis muzikinio įnašo yra būtent lietuvių talentai – vienas svarbiausių ir šiuo metu Europoje aktualiausių šiuolaikinių kompozitorių Gediminas Gelgotas, istorinės muzikos atlikėjai, choras „Aidija“... Dabar šiuo audioknygos takelio galimybių panaudojimu jau domisi ir mano užsienio leidėjai – tad jei pavyktų po „Silva rerum“ skėčiu taip pat pačiai ištransliuoti ir šį lietuvišką muzikinį garso takelį, būtų tiesiog nuostabu. O atsakant į klausimą apie „naują suskambėjimą“ man pačiai – ir taip, ir ne. Ne – nes tų istorinių kūrinių labai daug klausiau rašydama, jie įkvėpė. Taip – nes kolaboracija su Gedimino Gelgoto šiuolaikine klasika buvo labai nauja, ir buvo įstabu matyti, kaip sutampa teksto ir muzikos energija, temperamentas, kaip žodis ir garsas „šoka“ kartu, neužmindami vienas kitam ant kojos.
– Pratęsiant mintį apie tetralogiją „Silva rerum“ reikia pažymėti, kad kaimyninėje Lenkijoje išleista ir lapkričio pabaigoje pasirodžiusi paskutinė, ketvirtoji, „Silva rerum“ dalis buvo itin iškilmingai pristatyta ir labai palankiai sutikta. Taip pat minėjote, kad visą tą laiką, kol Lenkijoje buvo leidžiama tetralogija, labai pasikeitė ir stipriai pagerėjo kaimyniniai Lietuvos bei Lenkijos santykiai. Kaip manote, kodėl ir ką tai, jūsų manymu, byloja apie abi šalis, o gal net ir šių laikų pasaulio realijas?
– Kai 2015 metais lenkiškai pasirodė pirmoji „Silva rerum“, kalbėdamasi su žurnalistais pirmiausia turėdavau atsakyti į 10–15 klausimų, kodėl lenkai ir lietuviai nesišneka, kodėl santykiai tarp šalių tokie pašliję. Tik po to galėdavau pradėti kalbėti apie literatūrą... Per tuos septynerius metus nutiko visko labai daug – buvo ir itin sėkmingas Lietuvos kultūros sezonas Krokuvoje, ir daugybė pasirodymų tarptautiniuose Lenkijos literatūros festivaliuose su „Silva rerum“, susitikimų su skaitytojais. Manau, visi šie dalykai – artimesnė vienų su kitais pažintis būtent per meną, kultūrą – nulėmė, kad daugelis barjerų griuvo. Mano romanai Lenkijoje tapo labai žinomi (jų pasirodymai buvo net anonsuojami reportažuose per vakarines TV žinias) ir turėjo ne paskutinės reikšmės: juk jie parodė, kaip smarkiai mus sieja bendra istorija. Kartu pabrėždavau, kad net ir ATR laikais lietuviai labai aiškiai suvokė savo tapatybę, o mano herojai – ne lenkų šlėktos, o Žemaitijos bajorai. Kas, kad kalbėję lenkiškai ir tik XVIII a. pabaigoje sugrįžę prie lietuvių kalbos.
Per iškilmingą IV dalies pristatymą Lazienkų karalių rūmuose, griežiant Stradivarijumi garsiausiam Lenkijos smuikininkui Januszui Wawrowskiui, Gediminui Gelgotui atliekant savo kūrinius, žvelgdama į salėje susirinkusius kultūros ir meno žmones, politikus, diplomatus, filantropus, vertėjus, poetus, kritikus, supratau, koks vis dėlto ilgas kelias nueitas, kiek draugų šiame kelyje sutikau, kiek lenkų mano knygos atviliojo ir Vilniun, ir artimesniam lietuvių kultūros pažinimui. Ir, žinoma, pasidžiaugiu, kad dabar, iššūkių akivaizdoje, abi tautos yra strateginės partnerės, laikosi kartu. Diplomatijos įdirbis, žinoma, svarbus, tačiau jei dvi tautos jaustų viena kitai alergiją, kaip 2015 metais, jei lietuviai nebūtų pradėję domėtis LDK, Vilniaus istorija ir tebegyventų sovietų propagandos įskiepytomis antilenkiškomis nuostatomis, jei lenkai tebeįsivaizduotų, kad kiekvienas lietuvis jų nekenčia, tai ir diplomatija neturėtų jokio pamato. O tas suartėjimas – didelis kultūros žmonių nuopelnas, nes menas geriausiai tiesia supratimo tiltus.
– Romano „Petro imperatorė“ ypatingą aktualumą šiais metais tikrai įvertino skaitytojai Europoje. Estijoje romanas buvo išrinktas metų knyga, Olandijoje, kur „Petro imperatorę“ taip pat lydi didžiulis pasisekimas, ji įvardyta viena reikšmingiausių ir aktualiausių 2022-ųjų knygų. Kaip jūs vertinate šį pripažinimą, kaip jus pačią tai paliečia?
– Šiomis dienomis susilaukiu ir dar atviresnių klausimų: „Kaip jautiesi, kai Lietuvoje tave diskvalifikavusieji iš Metų knygos rinkimų kritikai šitaip dabar prieš visus apsijuokė ir pasirodė neišmanėliais?“, „Ar saldu keršyti sėkme?“, „Kaltino tave antirusiškumu ir nemokėjimu rašyti, o toks triumfas visose šalyse, kur knyga buvo išleista“, ir panašiai. Todėl pirmiausiai noriu pasakyti, kad jokios piktdžiugos ar triumfo nejaučiu, man veikiau labai liūdna – norėčiau, kad mano tėvynės literatūrinis gyvenimas būtų aukšto lygio, intelektualus, turėtų prestižą skaitytojų tarpe, o ne žlugdytų tuos, kurie tik aukščiau iškelia galvą, ar supuolę spardytų niekuo dėtus, kas, kad nelabai gilų atsiliepimą parašiusius bukstagramerius – ir dar pačiu prasčiokiškiausiu, žemiausiu gyvatyno lygiu, pamynus bet kokį orumą. Visas tas susireikšminimas, toksiškumas, užrūgimas savo sultyse ir kuria provincialią aplinką, kuri nebetenka jokios prasmės kirtus Lietuvos valstybės geografinę sieną. Todėl norėtųsi palinkėti visiems savo kūrybinį ir intelektualinį mastelį visada tikrinti pagal santykį su pasauliu.
Visada laikiau save europiete, skaičiau ir mokiausi rašyti iš didžiųjų Europos klasikų, o ne iš nevykėliškų lietuviškų paistalų apie tai, kad „gera literatūra turi būti nuobodi“, – galbūt todėl mane kai kuriose Europos šalyse skaito ir vertina. Malonus jausmas neabejotinai yra tas, kad ne vienoje šalyje išlaikytas skaitytojų ir kritikų egzaminas, tuo Lietuvai uždirbtas lig tol neturėtas literatūrinis matomumas tose valstybėse. Taip pat norėčiau tikėti, kad ir lietuvių literatūrai sugrąžinau šiek tiek europietiškumo.
– O kalbat apie planus ateinantiems 2023-iesiems metams, kurie kartu bus ir jubiliejiniai Vilniaus metai, – gal galite išduoti, kokie darbai bei kūrybiniai projektai jūsų laukia?
– Na, Didžiąja Vilniaus saga lenkų kritikų pramintos „Silva rerum“ užbaigimas Lenkijoje, manau, tapo neblogu įvadu į Vilniaus jubiliejinius metus. 2023-iaisiais laukia kelios svarbios mano knygų premjeros užsienyje, tarp jų Prancūzijoje, tad gimtąjį Vilnių neišvengiamai nešuosi su savimi kaip tapatybę, kaip sraigė namelį [juokiasi].
Jau turiu daug kvietimų skaityti paskaitas Vilniaus kultūros istorijos tema Europos ir JAV kultūros institucijose bei universitetuose. Atrodo, kad didžioji dauguma projektų bus nukreipti į išorę, Vilniaus vardo garsinimui. Na, o pačiam Vilniui – nutariau nerti į visišką avantiūrą, į man naują sritį. Tiesa, joje griešiu veikiau kaip antrasis smuikas: Gediminas Gelgotas kuria jubiliejinį simfoninį muzikos kūrinį Vilniui ir mane prikalbino sukurti jam tekstą. Esu didelė muzikos gerbėja, todėl paklusti kitam menui ir jo reikalavimams, pažvelgti į jį iš vidaus yra visiškai nauja, bet labai įdomi ir stimuliuojanti patirtis. Abu esame iki kaulų smegenų vilniečiai, labai panašiai jaučiame miestą ir jo vibracijas, kūrybiškai susikalbame iš pusės žodžio, tad ši kolaboracija labai man įdomi. Rezultatą klausytojai galės išgirsti Vilniaus Filharmonijoje kovo 10 dieną.
– Metus reziumuojantį pokalbį tradiciškai norėtųsi baigti palinkėjimu – ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms ateinančių Naujųjų metų proga?
– Taikos, teisingumo, sveikatos ir meilės.
