K.Sabaliauskaitė sakė, kad šį diskusijos pavadinimą ji apverstų – ji stengiasi fikciją rašyti kaip istoriją. Nors literatūroje vaizduotė suteikia laisvę, visgi ji, atėjusi iš mokslo, stengiasi viską, ką rašo, pagrįsti tyrinėjimais, istoriniais faktais. Lietuvių rašytoja, kuri Londono knygų mugėje yra Dienos autorė, teigė, kad ją visada labiausiai domino mikroistorija: istorija žmonių, kurie nepakliūva į didžiuosius istorijos verpetus: vaikų, valstiečių, moterų istorijos, bandymas įsivaizduoti, kokia galėjo būti jų psichologija, kaip jie galėjo elgtis. „Tokių žmonių istorija apie tą laikotarpį gali papasakoti daug daugiau“, – sakė K.Sabaliauskaitė. Beje, ji sakė, kad kai kurios sritys istoriniuose dokumentuose atspindėtos labai mažai – tarkime, intymioji žmonių gyvenimo sritis, seksualinė vaizduotė. Kartais gerais istoriniai šaltinais, anot jos, tampa teismo sprendimai, kuriuose atsiskleidžia žmonių ydos, slapti potraukiai.
„Kartais aš sakau, kad vykdau atminties archeologiją“, – sakė K.Sabaliauskaitė. Rašant knygas jai įdomu nagrinėti atmintį, atminties jėgą, tai, kas išlieka, ar neišlieka istorinė atmintyje.
Ji kalbėjo ir apie kuriamus personažus, – kaip paversti juos žmogiškais ir mėgstamais, nepaisant jų neva nepatrauklių savybių. Pavyzdžiui, ji minėjo savo serijoje „Silva rerum“ sukurtą personažą, kuris, anot K.Sabaliauskaitės, yra visiškai neseksualus, nepatrauklus – tai jėzuitas, vienišius, mokslininkas, tačiau ji siekė parodyti jo žmogiškąją pusę, padėti skaitytojams pamėgti jį.
Žymus Estijos rašytojas Reinas Raudas, kurio kelios knygos yra pasirodžiusios ir lietuvių kalba, kalbėdamas apie istorinius romanus, kalbėjo, kad tiesa niekuomet nėra objektyvi, ir rašytojas visuomet gali pasirinkti norimą perspektyvą. Istorinių romanų rašymas, anot jo, padeda geriau suprasti dabartinę visuomenę, – kartais reikia į ją pažvelgti iš tam tikro atstumo, kad suvoktum ją. „Istoriniai romanai gali parodyti, kaip žmonės, turėdami tokią pačią motyvaciją, gali elgtis visiškai kitaip“, – sakė R.Raudas. Anot jo, žmonijai besikeičiant, kai kurie dalykai išlieka nepakitę – tarkime, pasitikėjimas, išdavystės, – jie buvo XIX amžiuje, jie yra ir dabar, tačiau istorinė fikcija padeda mums geriau suvokti, į kokius veiksmus tai išsivystė.
Dar vienas diskusijoje aptartas svarbus klausimas – istorinė būtinybė. Anot R.Raudo, jei tyrinėtume istorinius įvykius, matytume, kad buvo nemažai tokių, kurie galėjo ir neįvykti, nebuvo didelių objektyvių priežasčių tam. K.Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kaip istoriją veikia neracionali emocija – tai, apie ką istorikai ir politologai mažai kalbėjo Lietuvai švenčiant nepriklausomybės atgavimo šimtmetį. Anot rašytojos, lietuviai, net ir po tiek dešimtmečių nelaisvės, po numalšintų sukilimų, neprarado vilties, kad jei ne ši karta, tai kita vis tiek bus laisva. Apie „Brexit“ ji taip pat sakė, kad tai buvo emocinis sprendimas.
Renginio vedėja, apibendrindama diskusiją, klausė – taigi, ar visi istoriniai romanai iš esmės yra apie valdžią, apie jėgos panaudojimą? R.Raudas sakė, kad ne vien tik politinė jėga vaidina svarbų vaidmenį – reikia neužmiršti ir ekonominės, ideologinės ar dvasinės valdžios, kuri istorijoje buvo kur kas svarbesnė nei politinė. Be to, anot rašytojo, yra žmonių, kurie nusprendžia nekovoti dėl valdžios – „ir žiūrėti į juos ne ką mažiau svarbu, maži žmonės dažnai būna įdomesni“.
15min žurnalisto kelionę į Londoną apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.
