– Jūsų knyga išversta į anglų kalbą, tačiau dar neišleista. Galbūt galėtumėte papasakoti apie jos kelią pas Didžiosios Britanijos skaitytojus?
– „Silva rerum“ nėra išversta į anglų kalbą – net pirma dalis, nes joks vertėjas negali imtis išversti trijų šimtų puslapių knygos nemokamai, neturėdamas sutarties su užsienio leidėju ar tokį darbą apmokančiu užsakovu. Ilgus metus mano kūrinių ištraukų bandomųjų vertimų į užsienio kalbą paraiškos buvo neremiamos – apie tai prieš porą metų teko prabilti viešai, situacija po to šiek tiek pagerėjo.
Tad šiuo metu į anglų kalbą tėra išverstas pirmosios „Silva rerum“ pirmas skyrius, ir po du pradžios puslapius likusių dalių pirmųjų skyrių – iš viso apie 30 psl. maždaug iš 1300 psl. tetralogijos.
Tad šiuo metu į anglų kalbą tėra išverstas pirmosios „Silva rerum“ pirmas skyrius, ir po du pradžios puslapius likusių dalių pirmųjų skyrių – iš viso apie 30 psl. maždaug iš 1300 psl. tetralogijos. Todėl britų leidėjams gana sudėtinga susidaryti įspūdį apie visumą, juolab kad ir iš kai kurių tautiečių pusės pasitaiko pastangų iškraipyti faktus – pavyzdžiui, bendraujant su britais pasiekia atgarsiai, kad lietuvių kritikai jiems minėjo, jog savo romanuose paniekinamai atsiliepiu apie religiją, tyčiojuosi iš vertybių, ir panašios nesąmonės, „pamirštamas“ sulauktas tarptautinis įvertinimas.
Todėl „Silva rerum“ kelias link Didžiosios Britanijos skaitytojų yra ne be kliūčių. Laimei, darbas su Londono Knygų mugės darbo grupe – Britų taryba, mugės organizatoriais ir Lietuvos Kultūros institutu bei jų partneriais, atrodo, vyksta darniai ir dalykiškai.
– Jūsų kalba yra rafinuota, sudėtinga. Kaip jūs vertinate angliškąjį savo knygos variantą? Ar vertėjas daug konsultavosi su jumis, versdamas šią knygą?
– Kaip minėjau – mano knyga dar nėra išversta į anglų kalbą, o verčiant tas nedideles ištraukas, kai tik būdavo poreikis, buvau vertėjo Romo Kinkos paslaugoms. Ir dėl istorinių terminų tikslinimo, ir dėl sudėtingos sakinių ritmikos. Nors Romui Kinkai anglų kalba yra beveik gimtoji, jis yra vertimo virtuozas, bet abu esame perfekcionistai ir kai kuriose vietose tenka pasukti dvi galvas, kol pasiekiamas geriausias įmanomas skambesys ir ritmas.
– Jūs Londono knygų mugėje anksčiau dalyvavote kaip žurnalistė, dabar būsite Dienos autore. Galbūt galėtumėte apibūdinti šį renginį, kam jis yra skirtas?
– Profesionalams – leidėjams, agentams, autoriams, kitų leidybos šakų specialistams. Čia užmezgami kontaktai, sudaromi sandoriai, ir, nors vyksta seminarai, susitikimai ir pokalbiai su autoriais, tačiau jie adresuoti ne skaitytojų publikai, todėl jų formatas truputėlį kitoks – orientuotas į žanrų, temų, šalių ypatybių problematiką.
Mums, visiems dalyvaujantiems autoriams, reikės prisiminti, jog per tas neilgas savo renginių valandėles reikės ištransliuoti ne tiek savo kūrybinį ego, o daugiau Lietuvos kultūros ir literatūros DNR.
„Market Focus“, „Rinkos dėmesio“, programa, kurioje kartu su Baltijos šalimis šiemet dalyvaus Lietuva, yra ypač reikšminga pristatymo platforma. Tad mums, visiems dalyvaujantiems autoriams, reikės prisiminti, jog per tas neilgas savo renginių valandėles reikės ištransliuoti ne tiek savo kūrybinį ego, o daugiau Lietuvos kultūros ir literatūros DNR – ir padaryti tai suintriguojant auditoriją, kuri apie mus žino ne itin daug, ir šiek tiek kitaip, nei latviai ir estai.
– Londono knygų mugėje bus pristatyta nemažai lietuvių autorių kūrinių. Kuriuos jų galėtumėte išskirti kaip tuos, kurių kūryba gali patraukti didesnį skaitytojų, kritikų dėmesį? Tarkime, Vokietijoje didele sėkme tapo A.Škėmos knygos leidimas (tačiau leidėjas Škotijoje, duodamas interviu, sakė, kad nelabai tiki, jog panaši sėkmė nusišypsos ir Didžiojoje Britanijoje). Kokiais bruožais, kūriniais gali lietuvių literatūra praturtinti pasaulinę literatūrą?
– Sekdama Lietuvos žiniasklaidą, pastebiu, jog prieš svarbias tarptautines knygų muges būna daug spekuliavimo dėl būsimos lietuviškų kūrinių sėkmės užsienyje. Man tokios prognozės primena būrimą iš kavos tirščių – juk niekas tokių dalykų negali nuspėti. Nors, suprantu, kad labai norėtųsi – ir labiausiai, turbūt, ne vien žurnalistams, bet ir leidėjams. (Juokiasi). Tačiau tai nenuspėjama: lygiai kaip ir kai kurie tarptautiniai megabestseleriai Lietuvoje nepapuola į perkamiausiųjų knygų sąrašus ar sulaukia visiškai drungnos Lietuvos skaitytojų reakcijos, taip ir kai kurios mūsiškių kritikų išliaupsintos lietuviškos knygos užsienyje nesulaukia jokio didesnio dėmesio.
Todėl būna nuoširdžiai džiugu, kai mūsų mylimų kūrinių vertę tarsi lakmuso popierėlis patvirtina užsienio kritikos reakcija – kaip Antano Škėmos Vokietijoje atveju, kaip Ričardo Gavelio Prancūzijoje. Bet pravartu prisiminti, kad knygų sėkmė kartais būna nulemta įvairiausių faktorių, kartais – ir paprasčiausių atsitiktinumų. Todėl labai svarbu, kad atitiktų knyga ir leidykla, kad leidėjas kūriniu tikėtų ir žinotų, ką su juo daryti.
Iš britų leidėjų ir kritikų nekart esu girdėjusi, kad jie laukia stiprios, paveikios istorijos ir tvirtai sukalto siužeto, įsimenančių ryškių herojų.
Man asmeniškai – bet būdama lietuvė aš, žinoma, nesu objektyvi, nes „sergu“ už saviškius – atrodo, kad mes pasauliui turime daug ką pasakyti: juk esame iš tokios dramatiškos, tiek lūžių ir tragedijų patyrusios pasaulio vietos, turime tokią turtingą, tarptautiniais ryšiais su visa Europa susijusią istoriją. Tikrai yra ir pasaulinio lygio poezijos, ir prozos kūrinių. Iš britų leidėjų ir kritikų nekart esu girdėjusi, kad jie laukia stiprios, paveikios istorijos ir tvirtai sukalto siužeto, įsimenančių ryškių herojų. Na, o žiniasklaidai norėčiau palinkėti prieš kiekvieną svarbesnę užsienio knygų mugę ir prisistatymą nustoti žiūrėti į rašytojus kaip į lenktynių arklius ir „statyti“, kuris pirmas atbėgs. Mes esame žmonės, ne lenktynių žirgai; rašydami lietuviškai galvojame apie tai, kas mums egzistenciškai svarbu, o ne apie lietuvių literatūrą, ir tokiais atvejais norėtųsi paprasčiausio moralinio palaikymo iš saviškių.
– Jūs didelę dalį laiko praleidžiate Didžiojoje Britanijoje. Galbūt pastebite kokias nors naujas leidybos tendencijas? Leidėjai pastaruoju metu kalba apie tai, kad žmonės skaito vis mažiau. Ar pastebite tai ir Didžiojoje Britanijoje?
– Nesu literatūrologė ir mano darbas nėra stebėti literatūros tendencijų. Be to, net jei ir stebėčiau, tai nebūtinai jos man turėtų daryti įtaką. Tikrai nepradėčiau rašydama imti taikytis prie kokių nors madingų ar paklausių žanrų. Tad gal daugiausia stebiu iš savo varpinės – kaip sekasi novatoriškam istoriniam romanui.
Kai „Silva rerum“ buvo išleista 2008 m., naujoviškų literatūrinių (o ne nuotykinių, detektyvinių ar kostiuminių) istorinių romanų visai nebūta, leidėjai Lietuvoje klausė, kodėl pasirinkau tokį nepopuliarų, apdulkėjusį žanrą. Todėl, kad man neįdomu sekti, man įdomiau eiti į neatrastas vietas ar pamirštus užkaborius, užsiimti atminties archeologija, rinktis keistą, nepopuliarų kalbos stilių su ilgais sakiniais ir sudėtinga ritmika. O paskui, 2009-aisiais, išleistas Hillary Mantel „Vilko dvaras“, sugrąžinęs istorinį žanrą į „Man Booker“ laureatų lygį, buvo šio romano tęsinys, vėliau sekė 2013 m. „Booker'į“ laimėjęs Eleanor Catton istorinis romanas „Šviesuliai“ (beje, įkalbėjau savo leidyklą surizikuoti ir išleisti šį įdomų romaną Lietuvoje).
Vienu metu su Olga Tokarczuk, pačios apie tai nenutuokdamos, rašėme apie tą patį mūsų istorijos dešimtmetį ir judaizmo konvertitus – aš 2014 m. išleistoje „Silva Rerum III“, ji – 2015 m. išleistose „Jokūbo knygose“. Taigi, kaip matote iš chronologijos – jokiomis tendencijomis nesekiau, veikiau pati to nežinodama tapau kažkokio visuotinio platesnio Zeitgeist dalimi. O dėl skaitymo – visose šalyse leidėjai skundžiasi, kad žmonės skaito vis mažiau – nes dėmesį atitraukia socialinės medijos, video su kačiukais ir šuniukais, pusryčių bliūdelio aranžavimas bei instagraminimas ir kitokios nepastebimai laiką suryjančios durnystės. Toks daugelio gyvenimo būdas – daugiau dėmesio ir laiko skiriame tam, kuo maitiname savo skrandžius, nei tam, kuo maitiname savo smegenis ir sielą. Tačiau kai važiuoju Londono metro, matau, kad žmonės kaip skaitė, taip ir skaito, ir dažnai – labai neblogas knygas.
– Pristatymo Vilniaus knygų mugėje metu kalbėjote apie tai, kad pastaruoju metu daugiau skaitote poezijos. Galbūt tai atliepia dabartinius sudėtingus, nežinomybe paženklintus laikus, kuomet poezija gali duoti daugiau atsakymų nei grožinė literatūra? Lygiai kaip anksčiau vėl išpopuliarėjusį apsakymų, trumposios literatūros žanrą kai kas siejo su tuo, kad žmonės turi mažiau laiko, sunkiau sukoncentruoja savo dėmesį, tad trumpesni kūriniai galbūt labiau atitinka tokių žmonių dienotvarkę.
– Ne, Knygų mugėje sakiau kitaip – kad šiais, nestabiliais ir sudėtingais laikais, kartais tik poezija gali duoti atsakymus, kokių nepajėgi suteikti proza. Bet tikrai negaliu teigti, kad skaitau „daugiau poezijos“ – nes jos, tos geros, į egzistencinius ir metafizinius klausimus atsakančios poezijos, yra velniškai mažai, ypač lietuviškos. Daugiau tuščio, formalaus ir netgi nelabai įgudusio žaidimo su kalba ar tiesiog autoterapijos, įsivaizduojančios esant poezija. Tad daugiausia skaitau negrožinės literatūros – istorijos, kultūrologijos, filosofijos veikalus, o poezija turbūt sudaro vos kelis procentus mano skaitinių. Bet jie pastaruoju metu man labai svarbūs.
Geografija ir autoriaus tautybė (rasė, tikėjimas, lytis) man nėra svarbios – svarbu istorija. Juk skaitymas ir yra būdas, kuriuo pažįstame pasaulį, susiduriame su Kitu, plečiame akiratį.
– Mugėje bus pristatyta Lietuvos literatūra. Ar jums pačiai, renkantis knygą, svarbu, kokios šalies tai autorius, svarbu pažinti literatūrą ir geografiškai, ar visgi pagrindinis ir esminis kriterijus yra pasirinktos knygos kokybė?
– Geografija ir autoriaus tautybė (rasė, tikėjimas, lytis) man nėra svarbios – svarbu istorija. Juk skaitymas ir yra būdas, kuriuo pažįstame pasaulį, susiduriame su Kitu, plečiame akiratį. Kartais britai paklausia: o kodėl britas turėtų skaityti lietuvių literatūrą? Tokiais atvejais atsakau: lygiai dėl tos pačios priežasties, kodėl lietuvis turėtų skaityti britų literatūrą – nes tai puikus būdas pažinti pasaulį ir žmogiškąjį gyvenimą.
Jeigu istorija tikra – ji peržengia valstybių sienas ir klimato juostas. Niekada nebuvau Kolumbijoje, bet su didžiuliu malonumu skaitau Garcia Marquezą, niekada nenorėčiau nuvažiuoti į gulagą prie Laptevų jūros, bet Dalios Grinkevičiūtės memuarai gali daug ką pasakyti pasauliui ne tik apie tą vietą ir laiką, bet ir apie totalitarizmą bei žmogaus prigimtį apskritai.
– Pristatant lietuvių literatūrą ir kalbant su vertėjais/ leidyklomis kalba visuomet pasisuka apie verstinės literatūros svarbą. Kiek jūsų skaitymo įpročiuose užima verstinė literatūra – kokiomis kalbomis stengiatės skaityti originalo kalba? Ir kalbant apie pačią britų literatūrą, kiek jums svarbi ji yra, ar gilinote savo žinias joje, atvykusi į Londoną?
– Verstinė literatūra suformavo mane kaip skaitytoją – paauglystėje ir jaunystėje turėjau komplikuotą santykį su lietuvių literatūra, ji man atrodė per sekli, nepakankamai intelektuali, per mažai temperamentinga. Trūko personažų, kurie užvaldytų protą ir vaizduotę.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tuo metu nieko nežinojome apie išeivių literatūrą, o ir kai kurie svarbūs lietuvių autoriai dar nebuvo išleisti. Mano romanas su britų literatūra prasidėjo vaikystėje, nuo vertimų, Danielio Defoe „Robinzono Kruzo“ ir Jonathano Swifto „Guliverio kelionių“, o paauglystėje, kokių šešiolikos septyniolikos metų, patyriau tikrą Shakespeare'o obsesiją, ypač jo pjesių. Anglų kalbos mokymas sovietiniais laikais buvo silpnas, dėstė ne anglakalbiai, susidūrimas su gyva anglų kalba radijuje ar televizijoje neegzistavo, angliškų originalių knygų buvo neįmanoma nusipirkti, tad tekdavo tenkintis prieinamais klasikos vertimais.
Kai prašo įvardinti vieną knygą – paminiu Tomo Venclovos „Nelyginant Šiaurė magnetą“, nes šioje, kad ir negrožinėje knygoje, beveik visas Lietuvos XX amžius, papasakotas per vieną pasaulinę dimensiją turinčią biografiją. O ir skaitosi ji nelyginant romanas.
Dabar, žinoma, būtų absurdiška skaityti ne anglišką originalą, o vertimą. Juolab kad peržvelgus vertimus į lietuvių kalbą kartais krinta į akis klaidingos natos socialiniuose registruose, nesusidorojimas su realijų vertimu – kai kuriems vertėjams derėtų pasitelkti baigiamajame etape anglakalbį lietuviškai suprantantį redaktorių. Išvažiavusi gyventi į Londoną, supratau, kad net ir klasikinės britų literatūros supratime žioji nemažos spragos, nes sovietai pro cenzūrą praleisdavo tik tam tikro tipo autorius. Tad puoliau skaityti britus, taip pat ir angliškai rašiusius svarbius rašytojus iš pokolonijinių šalių. Dabar skaitau originalus visomis kalbomis, kurias moku – anglų, lenkų, rusų, prancūzų (nors šios kalbos žinios gana pasyvios, bet stengiuosi skaityti kuo daugiau). Kalbų, kurių nemoku, atvejais – pavyzdžiui japonų (o kai kuriuos šiuolaikinius japonų autorius labai mėgstu) – žinoma, tenka kliautis vertimais, daugiausia angliškais.
– Jeigu būtų jūsų valia, kuris lietuvių autorius/ kūrinys būtinai dar būtų išverstas į anglų kalbą ir galėtų reprezentuoti lietuvių literatūrą?
– Keistas klausimas tiesiogiai suinteresuotam asmeniui – dar neišverstam autoriui! (Juokiasi). O apie mano britams rekomenduojamus lietuvių kūrinius daug kalbu duodama interviu britų žiniasklaidai ir kituose Lietuvos literatūrą pristatančiuose tekstuose. Jų gal nėra daug, bet, mano nuomone, – tikrai pasaulinio lygio.
Kai prašo rekomenduoti tris knygas, miniu Miłoszo „Isos slėnį“, Sruogos „Dievų mišką“ ir Gavelio „Vilniaus pokerį“ – jas perskaičius galima suprasti, ką patyrė Lietuva XX amžiuje. Kai prašo įvardinti vieną knygą – paminiu Tomo Venclovos „Nelyginant Šiaurė magnetą“, nes šioje, kad ir negrožinėje knygoje, beveik visas Lietuvos XX amžius papasakotas per vieną pasaulinę dimensiją turinčią biografiją. O ir skaitosi ji nelyginant romanas.
