Pasak K.Sabaliauskaitės, šiais laikais menas nuo mokslo, deja, yra kiek atsiskyręs – dėl to reiktų kaltinti romantizmą ir čia užgimusį menininko genijaus mitą.
„XVIII a. menas ir mokslas buvo tampriai susiję. Visad sakau, kad Vermeerio tapyba nebūtų tokia, kokia yra, jei joje nebūtų mokslo – cameros obscuros ir optikos žinių. Intelektinis, o ne jausminis, kūrybinis pradas ankstesnėse epochose buvo esminis. Man tai pasirodė artima ir savo istoriniuose romanuose aš bandžiau sujungti istorijos mokslą ir literatūros meną“, – kalbėjo rašytoja.
Tačiau mokslinis pamatas, pasak K.Sabaliauskaitės, reikalauja daug pastangų: „Tai pragariškai daug darbo, laiko ir pasišventimo reikalaujantis procesas, kurio komercinė grąža yra praktiškai niekinė. Tai, kiek pastangų sudedi konstruodamas kūrybinę laboratoriją, tikrindamas faktus ir kartais eidamas klystkeliais, yra nepalyginama [su gaunama grąža]. Kartais sakau, kad reikia perskaityti 50 knygų, kad parašyčiau 5 eilutes. Toks yra santykis, kai esi mokslininkas-rašytojas.“
Rašytoja taip pat teigė, jog stengėsi apsilankyti visose romanuose aprašomose vietose, todėl rengiant tetralogiją prireikė ir nemenko kelionių biudžeto. Daug laiko ji praleido ir dirbdama archyvuose.
„Archyvuose gauni informaciją, bet yra ištisas rinkinys metodinių instrumentarijų, ką su ta informacija daryti ir kaip ją apdoroti, nes perskaičius tuos pačius faktus profesionalas ir neprofesionalas juos gali interpretuoti visiškai skirtingai. Kartais susiduri su situacija, kai tekstiniai duomenys nėra pakankami, tada yra reikalinga ta mokslinė laboratorija ir aiškus metodinis apsisprendimas, kaip sprendi problemą“, – sakė autorė.
„Pati tetralogija gimė iš mano nusivylimo, kad tie istorikų darbai, kurie Lietuvoje iš tiesų buvo visiškai puikūs, funkcionavo tik siaurame istorikų, intelektualų rate. Tuo tarpu visuomenė gyveno sovietmečio istorinio švietimo suformuotom klišėm apie sulenkėjusius bajorus, kurie pragėrė valstybę.
Jei kalbame apie istorinę sąmonę ir atmintį, ji miršta, kai dalykai yra nebeprisimenami, kai apie juos nebekalbama, nebesvajojama. Tai buvo sėkmingai daroma nuo caro laikų, nuo 1863 m. sukilimo, kai prasidėjo represijos. Caro valdžia bandė išvalyti lietuvių vaizduotę. <...> Vien žodis, vien tekstas ne visada gali ją pažadinti“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Ji taip pat tvirtino, jog kaip mokslininkė visada suvokia žinių limitą: „Iki galo visko vis tiek neperprasi, nesiteleportuosi į tą laiką. Bet stengiausi daryti maksimumą, kad kiek įmanoma suprasčiau epochą. Tų laikų emocinis intelektas, vaizduotė, jausena, irracionalioji sfera, tai, kas istorijoje vadinama žmogiškuoju faktoriumi – ir su tuo teko galynėtis.“
Tiesa, nors K.Sabaliauskaitė savo knygoje kūrybą jungia su mokslu, sako, jog visa tai daro su meile, kartu nebijodama apie ją rašyti ir kalbėti: „Meilė lietuvių šiuolaikinėje literatūroje ir šiuolaikiniame kanone yra nepelnytai nuvertinama – laikoma vos ne blogu tonu šį žodį minėti. Nors aš sakau, kad visi geri kūriniai vienokia ar kitokia forma kalba apie meilę: tėvynei, pačiam sau ar meilės nebuvimą ir dvasinį personažo luošumą. Bet meilė vis tiek groja pirmu smuiku, nes tai esminė žmogiškoji savybė – nieko negali pasakyti apie žmogų, jei nekalbėsi apie meilę.“
