Knygoje „Vilnius. Wilna. Wilno“ anglų kalba publikuojami „Danieliuje Dalboje & kitose istorijose“ jau spausdinti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“, užsienio auditoriją supažindinsiantys su tarpukario Vilniumi, žydiškuoju Vilniumi ir sovietiniu Vilniumi.
Rašytoja teigė, jog svarstė apie savo tekstų vertimą į anglų k., buvo sulaukusi įvairių pasiūlymų, tačiau, pasikalbėjus su kai kuriais užsienio leidėjais, paaiškėjo, jog jiems sunku suprasti, kas tas Vilnius ir su kuo jis valgomas. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta bendradarbiauti su leidykla „Baltos lankos“.
K.Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį, jog pastaruoju metu Vilnius lietuvių literatūroje tapo kone madingas, tačiau netikslu ir neteisinga apie jį rašyti tik iš lietuvybės perspektyvos.
K.Sabaliauskaitė teigia, jog mes dažnai per daug bijome, iš kalbos padarome stabą, tačiau daugiakalbiškumas niekada netrukdė ir netrukdo skleistis lietuviškumui bei meilei lietuvių kalbai.
„Vilnius yra kaip choras,“ – sakė K.Sabaliauskaitė, kalbėdama apie daugiakultūrinę ir daugiakalbę Vilniaus istoriją, kuri negali būti pasakojama tik per vienos tautos prizmę.
K.Sabaliauskaitė teigia, jog mes dažnai per daug bijome, iš kalbos padarome stabą, tačiau daugiakalbiškumas niekada netrukdė ir netrukdo skleistis lietuviškumui bei meilei lietuvių kalbai.
Autorė pasakojo, jog Lenkijoje išleista knyga sulaukė pareiškimų, jog jos pristatytas tarpukario Vilnius yra per mažai lenkiškas. Visiškai priešingų pozicijų laikėsi lietuviai – jiems lenkiškos dvasios rodėsi per daug. Tačiau K.Sabaliauskaitė pabrėžė, jog ji visad siekia atskleisti tiesą apie gyvenimą, žmogų, būtį: „Literatūroje ir istorijos traktavime, kada norimą pradedama priimti už esamą, baigiasi mokslas ir prasideda ideologija“.
Anot autorės, pagrindinis šios knygos personažas – Vilnius, kuris turi labai daug veidų: jis ir senas žydas, ir jauna mergaitė, ir betoninis, sovietinis funkcionierius, kurį, deja, vis dar galima sutikti ir šiandien.
K.Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį ir į dabartinę Vilniaus situaciją. Autorė klausė, kiek mes pažįstame Vilniaus lenkus, kiek su jais bendraujame, kiek kalbamės.
„Kalbant išnyksta nesutarimų pagrindas,“ – teigia autorė, įsitikinusi, jog Vilnius, laimei, visad išliks daugiakultūriškas.
Paklausta, koks personažas jai pačiai artimiausias, K.Sabaliauskaitė sakė, jog jos personažai nėra autobografiniai: „Esu ir visi personažai, ir tuo pat metu nei vienas“.
Anot rašytojos, pagrindinis šios knygos personažas – Vilnius, kuris turi labai daug veidų: jis ir senas žydas, ir jauna mergaitė, ir betoninis, sovietinis funkcionierius, kurį, deja, vis dar galima sutikti ir šiandien.
