Kaip anksčiau 15min pasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, šio leidinio idėja gimė maždaug prieš trejus metus: tuomet buvo suburta redakcinė kolegija bei atskirų Rinktinių raštų tomų sudarytojai, jie iš didžiulio Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo ėmėsi atrinkti svarbiausius jo kūrinius bei įvairaus žanro tekstus, turinčius išliekamąją meninę vertę.
1–4-ame tomuose sudėta Marcinkevičiaus poezija, kurią atrinko Elena Baliutytė-Riliškienė, 5-asis tomas sudarytas iš rašytojo poemų, atrinktų Donatos Mitaitės, 6–7-ame tomuose – dramos, kurias atrinko Aušra Martišiūtė-Linartienė, į 8-ą tomą pateko Marcinkevičiaus proza ir esė, kuriuos atrinko Valentinas Sventickas, o 9–10-ame tomuose galima rasti 1947 metais rašytą dienoraštį, laiškus bei pluoštelį kūrybos vaikams, kuriuos atrinko poeto anūkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė.
-
Kaip sovietai Lietuvoje kolchozus tvėrė: nusavinta tremtinių žemė ir arklių skerdiena šeriamos kiaulės
-
Sovietiniai multikai, su kuriais užaugo kelios Lietuvos kartos: propagandos vilkduobės ir vaikystės nostalgija
-
„Baik išsidirbinėti, nes paversime „daržove“: kaip sovietmečiu psichiatrija tarnavo dorojantis su kitaminčiais
Šių „Rinktinių raštų“ išleidimo proga 15min pakalbino literatūrologę Eleną Baliutytę-Riliškienę, sudariusią pirmuosius keturis tomus, skirtus poetiniam Marcinkevičiaus palikimui. Pasak jos, atrenkant tekstus iš keliolikos poeto rinkinių, pasirodžiusių beveik per šešis kūrybos dešimtmečius, visų pirma, „norėjosi ne „viešųjų ryšių“, o natūralaus, tikro poeto veido“.
Literatūrologė teigia, kad viešumoje vis iškylančios diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos bei jo laikysenos sovietmečiu daugiau pasako ne apie paties rašytojo asmenybę bei talentą, o apie mus pačius.
Viešumoje vis iškylančios diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos bei jo laikysenos sovietmečiu daugiau pasako ne apie paties rašytojo asmenybę bei talentą, o apie mus pačius.
Ir nors aistros tebeverda dėl kai kurių jo kūrinių, planų Vilniuje statyti poetui skirtą paminką ir net dėl ką tik pasirodžiusių „Rinktinių raštų“, tačiau, E.Baliutytės-Riliškienės teigimu, nepaisant to, Marcinkevičius tebeišlaiko savo kaip „tautos poeto“ statusą – būtent tai iliustruoja iškilęs jam skirtas paminklas Širvintose ir tebestatomas Druskininkuose.
Su literatūrologe pasikalbėjome apie kontroversiškus Marcinkevičiaus vertinimus bei jo aktualumą šiandien, dramatišką laiką kūrybai ir moralinį autoritetą, užgimusį dar gerokai iki Atgimimo laikotarpio, nesiliaujančią kritiką ir neblėstančią skaitytojų meilę.
– Per pastaruosius metus net kelis kartus visuomenėje kilo nemažos diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos bei jo veiklos vertinimų. Vieniems užkliūva jo prisitaikėliška pozicija sovietmečiu, kiti jo kūryboje, ypač dramų trilogijoje, įžvelgia tautos budinimo idėjas ir pamena poeto žodžius pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose. Tad kaip jūs pati įvardytumėte, iš kur šiandien tebekyla toks kardinaliai skirtingas Marcinkevičiaus vertinimas?
– Manau, kad tokias suaktyvėjusias diskusijas dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir asmenybės vaidmens sovietmečiu lemia dominuojanti kultūros politika. Istorinė sąmonė formuojama perdėtai politizuotai, radikaliai vienpusiškai.
Požiūris į Marcinkevičiaus sovietmečio kūrybą iš esmės panašus kaip ir į Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Antano Venclovos ir kitų sovietmečio kūrėjų vertinimą. Marcinkevičius svarstomas sovietinio paveldo kontekste, kaip totalitarinio režimo propaguotojas, nors jo biografijoje tam nėra duomenų, nebent tai būtų besąlygiškas skaitytojų palaikymas dėl patriotinių kūrybos motyvų: tautos, istorijos, kalbos, valstybingumo, pilietiškumo.
Šioje politizuotoje situacijoje skaudžiausia tai, kad Marcinkevičiaus kūryba interpretuojama nevengiant intelektualinio nesąžiningumo. Pavyzdžiui, klaidingai teigiant, kad 1966 m. parašyto ciklo „Šiandieninis Leninas“ paskutinis eilėraštis „Šiandien Lenino gimimo dieną“ sukurtas ne 1966 m., o Sąjūdžio išvakarėse, 1987 m., ir publikuotas „Tiesoje“ (1987, balandis). Bet pagal nurodytą metriką tokios publikacijos nėra.
Jeigu nekreiptume dėmesio į minėtą politinį vertinimo kontekstą, sakytume, kad skaitytojo santykis su Marcinkevičiaus kūryba iš esmės nesikeičia: kam (pirmiausia jo kartai) jis buvo talentingas rašytojas ir moralinis autoritetas, stovėjęs Sąjūdžio pirmose gretose, tam toks ir liko. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai dabar ypač skaudinami dėl jam tekusios nepelnytos kritikos, kuri skatina juos mobilizuotis poeto gynybai.
Šioje politizuotoje situacijoje skaudžiausia tai, kad Marcinkevičiaus kūryba interpretuojama nevengiant intelektualinio nesąžiningumo.
Jaunesniems, gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, visos šios politinės batalijos atrodo neaktualios, o Marcinkevičiaus poetika – senstelėjusi. Gaila, kad vėlyvoji jo kūryba (pradedant rinkiniu Žingsnis (1998), poema Carmina minora (2000) lieka neperskaityta. O ji verčia stebėtis Marcinkevičiaus modernumu, šiuolaikiškumu – tai autorius, sugebėjęs sujungti dvi literatūrines kartas: žemininkus ir bežemius, Kazį Bradūną ir Liūnę Sutemą. Bet klasikinio Marcinkevičiaus gerbėjai, manau, būtų mieliau likę su „žemininku“, o vėlesniesiems – spėju, įdomesnis būtų „bežemis“, bet jis liko neskaitytas.
Grįžtant prie Marcinkevičiaus kūrybos vertinimų: kilusi polemika geriausiai parodo, koks aktualus nepriklausomai Lietuvai tebėra Marcinkevičius. Jis daugeliui Lietuvos žmonių svarbus ne tik dėl poetinio talento, bet, svarbiausia, dėl jo keltų valstybingumo, tautiškumo, identiteto problemų, kurios tebėra aktualios. Būtent ši aplinkybė neleidžia Marcinkevičiaus kūrybai pereiti į saugų muziejinį būvį. Laikas vis dar poetui „aplinkui galvą“. Amžinybė palauks.
– Tačiau ar šio poeto, kaip ir apskritai dalies menininkų, problema neslypi ir mūsų nesutarime, kaip apskritai reikėtų vertinti jų laikyseną sovietmečiu? Štai jūs minite, kad Marcinkevičiui neteisingai prikaišiojama totalitarinio režimo propaguotojo vaidmuo, tačiau turbūt sunku būtų paneigti tai, kad savo kūryba jis buvo naudingas okupaciniam režimui, o kartu ir pats naudojosi teikiamomis privilegijomis – tapo Komunistų partijos nariu, jo kūryba leidžiama didžiuliais tiražais, jam mokami solidūs honorarus, premijos, kaip patikimas asmuo yra išleidžiamas į užsienį ir pan. Kas tai? Prisitaikymas siekiant dirbti Lietuvai?
– Turint omeny ne tik Marcinkevičių, bet ir kitus iškilius sovietmečio menininkus, pavyzdžiui, muziką Saulių Sondeckį, dailininką Augustiną Savicką, aktorių Donatą Banionį, kurie vienu metu buvo bandyti sieti su KGB, derėtų pirmiausia pasidžiaugti, kad jie buvo Lietuvoje ir kūrė. Kaip dabar sakytume, formavo tuometinį elitinės kultūros lauką, nors ir pagal sovietmečio galimybes.
Kilusi polemika geriausiai parodo, koks aktualus nepriklausomai Lietuvai tebėra Marcinkevičius.
Jie nebuvo sąmoningi totalitarinio režimo propaguotojai, nors ir buvo naudingi okupaciniam režimui. Pradedant Atlydžiu, jie keitė totalitarinę santvarką laisvėjimo dvasia.
O jūsų klausime išvardintos privilegijos jau nebuvo joks išskirtinumas, Marcinkevičius lieka antrame plane, palyginus kad ir su A.Venclova, E.Mieželaičiu ar J.Baltušiu, kurie kaip turistai dažnai skraidė po pasaulį. Marcinkevičiui namai, šeima buvo pasaulio centras, ir dėl to nepriklausomybės metais jis yra sulaukęs ironijos ir pašaipos.
Kalbant apie sovietinį laiką, būtina turėti omenyje konkretų jo etapą – Stalinizmą, Atlydį, Sąstingį, Atgimimą. Ankstyvojoje kūryboje Marcinkevičius laikėsi ideologinių laiko schemų – ne vienas pirmosios knygos „Prašau žodžio“ tekstas buvo rašomas dar esant gyvam Stalinui.
O štai tuo pat metu rašyti kitokie eilėraščiai – „Šventoji duona“, „Aš nenoriu meluoti pats sau“, „Dėl duonos“, „Sugrįžimas“ – turėję pasirodyti „Literatūroje ir mene“, buvo atmesti, o autorius svarstytas ir bartas. Šie formos požiūriu netobuli eilėraščiai užkliuvo dėl minorinio, pesimistinio tono, skeptiško sovietinės realybės vertinimo. Jie buvo išspausdinti tik 1975 m. „Kūrinių serijos“ pirmame tome – rinktinėje „Eilėraščiai. Mažosios poemos“ (1975). Juos skaitai tarsi poeto biografiją.
Čia reikėtų stabtelėti. Gimė Marcinkevičius daugiavaikėje valstiečių šeimoje, kur nuolat trūkdavo duonos, persekiojo skurdas, 1944 m. sudegė namai. Šeima kad ir tokiomis sąlygomis vyriausiąjį sūnų leido į gimnaziją. Išdidus, orus vaikas kentė išskirtinai sunkų būvį, bet ir menkus pinigus leido knygoms, jautė savyje polinkį kurti. Marcinkevičiaus 1947 m. rašytame dienoraštyje kaip leitmotyvas skamba klausimas: kodėl jų šeimai kliuvo tokia varginga dalia, nors gausi šeimyna plušo nuo tamsos iki tamsos.
Geresnį gyvenimą siejo su mokslu, studijomis. Intelektualinio pagrindo beveik neturėjo. Pasak paties Marcinkevičiaus, maždaug iki 1968 m. jis natūraliai priėmė marksistinę estetiką, socialistinį realizmą. Akivaizdūs pavyzdžiai – poema Dvidešimtas pavasaris (1956), apysaka Pušis, kuri juokėsi (1961). Pušyje jam nuoširdžiai rūpėjo meno ir tikrovės santykis, kartų problema, jis tikėjo tuo, ką rašė, ir kalbėti apie sąmoningą prisitaikymą nėra pagrindo.
Nepriklausomoje Lietuvoje menamų apysakos prototipų apkaltintas KGB įtaka labai dėl to išgyveno, tą nuoskaudą gal net pernelyg sureikšmino, apie tai rašė savo esė „Taburetė virš galvos“.
Pasak paties Marcinkevičiaus, maždaug iki 1968 m. jis natūraliai priėmė marksistinę estetiką, socialistinį realizmą.
Nuo septintojo dešimtmečio pagrindiniu jo kūrybos motyvu tapo Lietuva, kalba, kultūra, istorija. Čia pirmiausia minėtinos jo dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Iš sovietmečio būtina prisiminti ir Marcinkevičiaus pastangas sugrąžinti skaitytojui senąją raštiją: jo iniciatyva atsirado „Versmės“ serija. Būdamas daugelio raštų redakcinių komisijų narys, jis drąsino nepasiduoti kupiūravimams literatūros klasikų leidimuose, pvz., kaip kad nutiko leidžiant Maironio „Raštus“, kai jau viską suderinus, paskutinę minutę, be redakcinės komisijos žinios, buvo išimti kūriniai religine tematika.
Sąjūdžio pradžios laikas, Marcinkevičiaus žodžiais, jam buvo pats aktyviausias ir laimingiausias. Užtenka peržvelgti aštuntame tome sudėtas kalbas, straipsnius. Daug kas juos dar atsimena.
Marcinkevičius nebuvo herojiško tipo kūrėjas, tačiau įdomu, kad gimnazisto dienoraštyje nuolat cituoja Bernardą Brazdžionį. Jis buvo harmoningos, vienijančios, telkiančios prigimties. Jis „dirbo Lietuvai“ ne dėl to, kad prisitaikytų. Jis ėjo savo talento keliu. Ne visi galėjo būti disidentais, ne visi išėjo į mišką, ne visi pasitraukė į Vakarus.
– Sakote „harmoningos, vienijančios, telkiančios prigimties“, tačiau būtent jo asmenybė ir dalis kūrybos šiandien vis dar kelia nemenkas bangas, kurios gan reguliariai vis išsiūbuoja mūsų viešąją erdvę, kultūros ir net politikos lauką. Gal Marcinkevičiaus, kaip, beje, ir kai kurių kitų kūrusių bei dirbusių sovietmečiu, o Atgimimo laikotarpiu įsijungusių į Sąjūdžio veiklą „problema“ yra jų „nesutaikomas“ prieštaringumas: mes vis dar nesugebame į savo istorinę atmintį integruoti sovietmečio laikotarpio ir priimti jo kaip mūsų pačių – dramatiškos, skausmingos, kontrastingos, tačiau neišvengiamos – dalies?
– Manau, kad jūsų minimi sovietmečio kūrybos vertinimų išsiūbavimai yra ne tiek Marcinkevičiaus, kiek mūsų visuomenės problema. Per nepriklausomybės laikotarpį išsiskyrė dvi ideologinės linkmės: vienai iš jų svarbiau tautiškumas, kalbos, istorijos problemos (Marcinkevičiaus tradicija), kitai – europietiškumas, modernumas, pilietiškumas.
Marcinkevičius tapo dabartinės situacijos įkaitu: politinė nuodėmė ir poeto „Rinktinių raštų“ išleidimas, ir sumanytas paminklas Vilniuje.
Dėl to ir tebeverda aistros: Marcinkevičius tapo dabartinės situacijos įkaitu: politinė nuodėmė ir poeto „Rinktinių raštų“ išleidimas, ir sumanytas paminklas Vilniuje. Bet savo statusą „tautos poetas“ išlaikė – jam iškilo paminklas Širvintose, statomas Druskininkuose.
Savotiška kliše jau tapo teiginys apie sovietmečio prieštaringumą, apie tai, kad mes nesugebame jo integruoti į savo sąmonę. Jaunajai kartai tai net neįmanomas dalykas, nes ji apie aną laiką sužino iš kitų pasakojimų, interpretacijų, o ne iš savo patirties. Vertinimai neretai subjektyvūs, priklausomi nuo naujosios konjunktūros, dominuojančios galios.
Todėl smalsiai ėmiau skaityti Pauliaus Subačiaus postkolonijinės kritikos etiudą (2010), skirtą Marcinkevičiaus sovietinei lyrikai. Atrodė, pasitelkus teoriją, tiesioginio ideologinio aspekto bus galima išvengti, juolab kad čia kertinė problema ir yra hibridiška, liminali subjekto tapatybė, šiuo atveju – bandoma aiškintis, kaip susipina sovietinis ir „tautos poeto“ diskursai (sakykim, „liaudis“ ir „tauta“).
Vis dėlto ideologizuoto požiūrio neišvengta ir nevengta – kalbama iš esmės tik apie vieną, sovietinę, liminalios subjekto tapatybės pusę (P.Subačius, Nerija Putinaitė, Dalia Zabielaitė), savo teiginių patvirtinimui cituojant ideologiškai orientuotus sovietmečio kritikus (Juozą Stepšį, Vitą Arešką, Rytį Trimonį).
Marcinkevičius nebuvo herojiško tipo kūrėjas, tačiau įdomu, kad gimnazisto dienoraštyje nuolat cituoja Bernardą Brazdžionį.
Autorius pripažino, kad vėlyvojoje sovietmečio lyrikoje „sovietinius pirmavaizdžius“ net sunku atpažinti – juos kaip savus priėmė net ta auditorija, kuri aiškiai angažavosi tautinei veiklai. Vis dėlto ir šiuo atveju jis išlieka kritišku, pasigesdamas patriotinių Maironio peizažų ir Vaičaičio „šalies“ (eil. „O tėviške...“).
Autoriui neparanku laikytis teorinės konstantos, kad egzistuoja skirtingų stilių poetika: romantinę vaizdiniją jis supriešina su Marcinkevičiui būdinga aistiška neoromantine „tėviške“. Išlieka ta pati nuostata: ne tik ideologine, bet ir poetikos prasme sumenkinti Marcinkevičiaus poeziją. Gerai, kad tokia autoriaus intencija yra bent akivaizdi.
– Marcinkevičiaus bendraamžis ir artimas bičiulis Algimantas Baltakis Nepriklausomybės laikotarpiu paklaustas, kaip vertina dalį savo eilėraščių, kuriuose akivaizdūs sovietiniai naratyvai, teigė, kad juos reikia vertinti kaip „duoklę tam laikui ir kaip pastangą išlikti kūryboje“. O kaip pats Marcinkevičius žiūrėjo į tokius savo kūrinius?
– Baltakis iš tiesų buvo bendraamžis ir artimas bičiulis, bet ir charakteriu, ir kūryba jie, galima sakyti, antipodai. Pirmasis lengva ranka galėjo sukurti žaismingą, humoristinį eilėraštį, pernelyg nedramatizuodamas nei ano laiko, nei savo kūrybos. Baltakio citata yra tiesiog klišė, padedanti jam įvardyti teisingą, iš anksto žinomą poziciją.
Jei Marcinkevičiaus kūrybą padalintume į kelis laikotarpius, metaforiškai įvardintus, pvz., „kelias iš namų“ – ankstyvoji, „kelias į namus“, vidurinioji, ir „kelias į save“ – vėlyvoji, nepriklausomybės laiko, tai poetas „aiškinosi“ dėl „kelio iš namų“: aiškinosi, bet ne paviršutiniškai, atmestinai, o iš tiesų norėdamas suprasti ir aną laiką, ir save jame.
Iškalbus faktas, kad į pagrindinę savo rinktinę (Poezija I, II t., 2000) neįtraukė nė vieno eilėraščio iš pirmosios knygos Prašau žodžio (1955). Marcinkevičiaus brandžioji kūryba (7–9 dešimtmečiai) yra egzistencinio pobūdžio, sąmoningos „duoklės tam laikui“ joje nebuvo, ar neprisimenu, kad poetas būtų apie tai kalbėjęs.
– Neseniai pasirodė Marcinkevičiaus „Rinktiniai raštai“, kuriuose – dešimt jo kūrybos, apimančios plačią literatūrinių žanrų įvairovę, tomų. Jūs pati sudarėte pirmuosius keturis, skirtus poezijai, o juose atrinkote eilėraščius iš visų poeto rinkinių bei kelių rinktinių. Gal galite papasakokite, kokiais esminiais kriterijais vadovaudama atsirinkote šiuos tekstus? Ar buvo iššūkių ir dilemų, su kuriomis susidūrėte?
– Kadangi tai „Rinktiniai raštai“, buvo vadovautasi įvairiais kriterijais: meniškumo, motyvų, populiarumo – norėjosi pateikti istorišką poezijos visumos vaizdą. Taigi čia yra ir poeto pradžios tekstų, ir aukso fondą sudarančių 7–9-ojo dešimtmečių kūrinių, ir Atgimimo dienoraštinių publicistinių eilėraščių, ir minimalistinės poetikos trumpųjų poetinių formų – „pasivaikščiojimų“.
Kadangi tai „Rinktiniai raštai“, buvo vadovautasi įvairiais kriterijais: meniškumo, motyvų, populiarumo – norėjosi pateikti istorišką poezijos visumos vaizdą.
Ideologizuotų tekstų taip pat nebuvo vengta: antai iš pirmosios knygos įdėtas ne vienas eilėraštis, nors pats Marcinkevičius į rinktines nedėjo nė vieno. Į šiuos „Raštus“ jie pateko dėl istorinio konteksto. Knyga anuomet išsiskyrė tuo, kad „atrado“ tautosakinį lyrizmą, kuris tirpdė pokarinį poezijos įšalą. Ne vienas rinkinio tekstas virto daina, naujai skambėjo meilės motyvas.
Didesnių nuotykių atrenkant kūrinius nebūta. Dabar turbūt dar įdėčiau ciklą „Šiandieninis Leninas“ – iš rinkinio Mediniai tiltai (1966). Įdėčiau ne tiek dėl jo paties, kiek dėl dabartinio susidomėjimo juo. Paskutinis, penktasis, ciklo eilėraštis „Šiandien Lenino gimimo dieną“ yra rinkinyje, o vėliau autorius jo nedėjo nei į rinktines, nei į sovietmečiu leistus „Raštus“. Bet periodikoje, minint Lenino gimimo dieną, šis tekstas vis buvo įdedamas – neaišku: su autoriaus valia ar be jos.
Ir štai „bomba“: Sąjūdžio išvakarėse jis buvo pristatytas kaip naujai parašytas tekstas, nurodyta metrika („Tiesa“, 1987, balandis), nors pagal ją net ir tokios publikacijos nėra. Na, o apie patį ciklą Marcinkevičius yra rašęs, kad juo norėjęs pabaksnoti sovietinę biurokratiją.
Dar įdomi detalė: ciklų „Šiandieninis Leninas“ ir „1946-ieji“, „Mediniuose tiltuose“ stovinčių greta, pagrindinėse rinktinėse nėra. Iškalbingas sprendimas – nepriklausomybės metais atsisakyti ir ideologiškai neparankaus, ir naujam laikui itin parankaus, skaitytojus iki šiol sukrečiančio ciklo.
Galbūt poetas nenorėjo atrodyti „teisesnis“? O gal norėta pasakyti, kad be pirmojo ciklo nebūtų publikuotas ir antrasis? Šiuose „Rinktiniuose raštuose“ ciklo apie Leniną atsisakyta.
Galbūt poetas nenorėjo atrodyti „teisesnis“? O gal norėta pasakyti, kad be pirmojo ciklo nebūtų publikuotas ir antrasis? Šiuose „Rinktiniuose raštuose“ ciklo apie Leniną atsisakyta.
Beje, šiuos „Rinktinių raštų“ tomus, sudarytus pagal žanrus, rengė 5 mokslininkai, kurių kompetencijai buvo patikėta kūrinių atranka ir kiekvieno tomo sandara.
– Tačiau gerokai atrinkus kūrybą, išmiežus visus ideologizuotus ir šiandien Marcinkevičių kompromituojančius tekstus, ar neprasilenkiame su istorine tiesa, iš dalies nutylėdami tai, kas jo kūryboje atrodo netinkama ir nedera prie jo, kaip „tautos poeto“ įvaizdžio? Šis išgrynintas rinktinis Marcinkevičius išties atrodo nepriekaištingai – tikras nacionalinis XX amžiaus lietuvių poetas, kurio, tarkime, 1974 m. eilėraštį „Kaip laisvė“, Atgimimo laikotarpiu tapusiu viena pagrindinių dainų, šiandien galime būtų skaityti kaip drąsų rezistencinį aktą. Tai tiktų įvaizdžiui ir viešiesiems ryšiams, bet istoriniame kontekste būtų toli nuo tikrovės. Tad gal dėl bendro vaizdo vertėjo į atskirą tomą sudėti visus J.Marcinkevičiaus poetinius tekstus – tuomet tikrai turėtume išsamų jo kūrybos paveikslą?
– Taigi čia nebuvo siekta „išgryninto tautos poeto“ vaizdo: kaip tik norėjau įdėti kuo daugiau tekstų, net jei jie ir netiko vėlesnei Atgimimo dvasiai. Norėjosi ne „viešųjų ryšių“, o natūralaus, tikro poeto veido. Ir kaip būtų galima suprasti „istorinį kontekstą, esantį toli nuo tikrovės“?
Ar poetas kaltas, kad dar 1974 m. parašė rezistencinės dvasios eilėraštį „Kaip laisvė“? Manau, kad apie „viešuosius ryšius“ tuomet jis galvojo mažiausiai.
Palikus anam laikui kai kuriuos tekstus (nesakyčiau, kad jie kompromituoja išskirtinai Marcinkevičių, veikiau savo laiką), sakyčiau, kad „Rinktiniai raštai“ nėra byla, kurioje fiksuojami nusižengimai ir lengvinančios aplinkybės. „Raštai“ skirti skaitytojui ir neabejoju, kad tokių yra.
– Gal viešų diskusijų, susijusių su Marcinkevičiumi, problema yra ir ta, kad dažnai kalbama bei argumentuojama asmeniniais praeities įspūdžiais ir atsiminimais, tačiau pačią kūrybą paliekant tartum nuošalyje. Tad man įdomu, ką jūs pati, nuosekliai tyrinėdama ir iš naujo skaitydama poeto eilėraščius, atradote juose šiandien, kaip juos perskaitėte? Ir gal buvo to, kas jus pačią nustebino ir leido į poetą bei jo laikmetį pažvelgti naujai?
– Labiausiai nustebino vėlyvoji poeto kūryba, prasidedanti rinkiniu Žingsnis (1998). Pirmiausia kaip literatūrologę. Kad taip vieno poeto kūryboje rastum dvi poetines kartas: „žemininkus“ ir „bežemius“, retas reiškinys (gal tik Henriko Nagio poetika buvo pradėjusi kisti „bežemių“ linkme).
Šis lūžis turi ir visuomenines, ir asmenines priežastis. Marcinkevičiaus „kelionė į save“, vyksta ne tiek lyriniu, atviros emocijos būdu, bet ironijos, tarpais humoro, prozinio pasakojimo. Dėl tokios sampynos ypač įdomi poema Carmina minora (2000).
„Rinktiniai raštai“ nėra byla, kurioje fiksuojami nusižengimai ir lengvinančios aplinkybės. „Raštai“ skirti skaitytojui ir neabejoju, kad tokių yra.
Kai dabar skaitau brandžiąją klasikos lygmenį pasiekusią ankstesnę Marcinkevičiaus poeziją, ji mane tebeveikia: žadina egzistencinius klausimus, gilina gyvenimo supratimą, sakralinį santykį. Ji emocinga, bet ne sentimentali.
Na, o asmeniškesnį santykį su Marcinkevičiaus kūryba išsakiau „Gyvosios poezijos“ serijoje išleistoje rinktinėje „Gyvenime, kuo tu, pilkasis, vardu?“.
