Kruvinas konfliktas Šiaurės Airijoje: savardarbiai sprogmenys, pradingstantys žmonės ir aukomis nusėtos gatvės

Nepriklausomybės siekis, partizaninės kovos, susiskaldžiusi visuomenė – tris dešimtmečius Šiaurės Airijoje vykusio konflikto kasdienybė.
Šiaurės Airija
Šiaurės Airija / Scanpix nuotr.

Lietuviams mažai pažįstamas istorinis periodas ir to meto neramumai įkvėpė JAV žurnalistą Patricką Raddeną Keefe’ą parašyti knygą „Nieko nesakyk. Kruvini įvykiai ir susitaikymo paieškos Šiaurės Airijoje“.

Pelniusi JAV nacionalinę knygų kritikų ir G.Orwello premijas knyga tapo šiuolaikinės žurnalistikos etalonu. Lietuviškai ją išleido leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė.

Religinė nesantaika Šiaurės Airijoje įsiplieskė dar viduramžiais. 1969-ųjų pradžioje prasidėjo naujas jos etapas, pavadintas Bėdų laikotarpiu (angl. Troubles). Partizaninis karas tarp lojalistų, norėjusių likti Didžiosios Britanijos sudėtyje, ir respublikonų, kurie siekė suvienyti Airiją, truko tris dešimtmečius. Į šį sudėtingą, daugiaplanį istorinį periodą knygos „Nieko nesakyk“ autorius žvelgia per asmenines žmonių istorijas.

Knyga prasideda sena paslaptimi: kas ir kodėl pagrobė Jean McConville? Moteris buvo dešimties vaikų motina, protestantė, bet ištekėjusi už kataliko, kuris miręs paliko ją vieną rūpintis daugiavaike šeima katalikų apgyvendintame rajone. 1972-ųjų gruodį kaukėti užpuolikai įsibrovė į jos namus Belfaste ir išsivedė visiems laikams.

Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, paplūdimyje buvo rasti jos kaulai. Visus tuos metus aplinkiniai žinojo, kad moterį pagrobė žmonės, susiję su Airijos respublikonų armija (angl. The Irish Republican Army, IRA), tačiau niekas iš baime persunktos bendruomenės narių neištarė nė žodžio.

Scanpix nuotr./Šiaurės Airija
Scanpix nuotr./Šiaurės Airija

Pogrindžio armija

Vieną 1971-ųjų dieną Dolors Prais su mama Krise ėjo Belfasto gatve ir pasukusios už kampo išvydo britų kariuomenės kontrolės postą. Jame buvo apklausiami ir apieškomi praeiviai. Sulėtinusi žingsnį Krisė sumurmėjo:

– Ar turi ką su savim?

– Ne, – atsakė Dolors.

– Turi ką su savim? – jau griežčiau pakartojo Krisė.

Dolors matė, kaip agresyviai stumdami jaunus vyrus prie šarvuotų automobilių kareiviai jiems liepia nusivilkti švarkus.

– Duok man, – sušnabždėjo Krisė.

Dolors išsitraukė pistoletą, nešiojamą su savimi, ir slapta įdavė motinai – ši greit jį pasikišo po paltu. Kontrolės punkte kariškiai liepė Dolors nusivilkti švarką, o Krisę, kaip vyresnę, mostelėję ranka praleido. Jiedviem grįžus namo į Slivgalion Draivą, Krisė kruopščiai išvalė ginklą ir sutepė kiekvieną metalinę detalę. Tada, susukusi į senas kojines, užkasė sode. Po kurio laiko užsuko IRA intendantas ir jį pasiėmė.

„Ar tavo mama nenorėtų pas mus? – vyras pusiau juokais, pusiau rimtai paklausė Dolors. – Ji puikiai išmano, kaip dera laikyti ginklus.“

***

Fols Roudas ir Šenkil Roudas yra daugmaž lygiagrečios gatvės, vedančios į Belfasto centrą ir kartais priartėjančios viena prie kitos, bet niekada nesusikertančios. Šias dvi arterijas – Fols Roudą, tuometį katalikų centrą, ir Šenkil Roudą, protestantų būstinę, – jungia daugybė siaurų skersinių gatvelių, gausiai apstatytų vienodais namais su terasomis. Visos jungiamosios gatvelės irgi padalytos – tam tikroje jų vietoje baigiasi katalikų teritorija, prasideda protestantų.

Per 1969-ųjų riaušes miesto rajonų ribas ženklino barikados – taip buvo oficialiai nubraižytas religinės geografijos žemėlapis. Galiausiai jas pakeitė vadinamosios taikos sienos – aukštos užtvaros, skiriančios vieną religinę bendruomenę nuo kitos. Sukarintosios grupuotės ėmė saugoti kiekviena savo uždarą teritoriją, o „pasieniuose“ atsirado paauglių sargybinių.

Per 1969-ųjų riaušes miesto rajonų ribas ženklino barikados – taip buvo oficialiai nubraižytas religinės geografijos žemėlapis.

Prasidėjus Bėdoms, IRA, galima sakyti, jau buvo išsiskirsčiusi. Šeštąjį dešimtmetį ir septintojo dešimtmečio pradžioje grupuotė palei sieną su Airija dar surengė vieną nesėkmingą operaciją, tačiau bendruomenė nelabai ją palaikė.

Septintojo dešimtmečio gale kai kurie IRA vadai Dubline pradėjo abejoti ginkluoto pasipriešinimo nauda Airijos politikai ir linkti prie atviresnės marksistinės filosofijos, teigiančios, kad taikus priešinimasis, pasitelkus politines priemones, yra geriau. Organizacija taip sunyko, kad, 1969 metų vasarą prasidėjus riaušėms, Belfaste teliko vos apie šimtą IRA vyrų. Nors dauguma jų, tokių kaip Dolors tėvas Albertas Praisas, buvo ankstesnių kovų veteranai, matę ir šilto, ir šalto, amžius darė savo.

Scanpix nuotr./Šiaurės Airija
Scanpix nuotr./Šiaurės Airija

Negana to, nors jie ir vadino save armija, beveik neturėjo ginklų. Mat 1968 metais, pačiu netinkamiausiu laiku, IRA nusprendė dalį jai likusios ginkluotės parduoti Laisvojo Velso armijai. Nors kai kurie IRA kovotojai vis dar mokėjo gaminti savadarbius sprogmenis, ji ėmė garsėti kaip organizacija, kurios sprogmenų specialistai dažniau susisprogdina patys nei susidoroja su savo taikiniais.

Jau tapo tradicija, kad, prasidėjus religinių bendruomenių kivirčams, Šiaurės Airijoje gyvenančių katalikų mažuma gali tikėtis IRA pagalbos. Bet kai kilo 1969 metų neramumai, organizacija neįstengė pasipriešinti staugiančiai miniai lojalistų, varančių katalikų šeimas iš regiono ir deginančių jų namus. Po šių valymų žmonės ėmė kalbėti, kad pirmosios IRA pavadinimo raidės iš tikrųjų reiškia kai ką kita: „aš pabėgau“ (angl. „I Ran Away“).

Belfaste buvo frakcija, kuri norėjo imtis daug agresyvesnių metodų ir prisiminti senąją IRA paskirtį – už pokyčius kovoti smurtu.

Tačiau Belfaste buvo frakcija, kuri norėjo imtis daug agresyvesnių metodų ir prisiminti senąją IRA paskirtį – už pokyčius kovoti smurtu. 1969 metų rugsėjo mėnesį vienas IRA lyderių, vardu Liamas Makmilenas, sukvietė visus vadus susitikti name Kipro gatvėje. Dauguma žmonių būtent Makmileną kaltino už tai, kad riaušių metu organizacija niekuo nepadėjo bendruomenei.

Į susitikimą įsiveržė dvidešimt vienas ginkluotas vyras, vadovaujamas Bilio Makì, legendinio IRA gatvės kovotojo. Maki gimė 1921 metais, po Airijos padalijimo praėjus keliems mėnesiams, ir dar būdamas keturiolikos įstojo į IRA jaunimo skyrių. Nuo to laiko kiekvieną dešimtmetį jam teko pasėdėti kalėjime. Šis šviesiai mėlynų akių fanatikas buvo atsidavęs katalikas, kasdien dalyvaująs mišiose ir visada su savimi turįs ginklą. „Tu Dublino komunistas, mes tave metam lauk, – suurzgė jis Makmilenui. – Tu nebe mūsų lyderis.“

Brendanas Bianas, vienas iš senųjų Alberto Praiso draugų, kitados pasakė (ir tie žodžiai netruko pagarsėti), kad pirmas darbotvarkės punktas per visus airių respublikonų susirinkimus yra susiskaldyti. Vis dėlto skilimas IRA viduje, Dolors požiūriu, buvo neišvengiamas.

Šis šviesiai mėlynų akių fanatikas buvo atsidavęs katalikas, kasdien dalyvaująs mišiose ir visada su savimi turįs ginklą.

1970 metų pradžioje nuo organizacijos atsiskyrė ir susiformavo nauja grupuotė. Ji pasivadino Laikinąja IRA ir labiausiai vertino ginkluotą kovą. Nuo to laiko senoji organizacija visiems tapo žinoma kaip Oficialioji IRA.

Kad būtų lengviau atskirti, Belfasto gatvėse šios grupuotės buvo vadinamos provais ir lipkiais, nes Oficialiosios IRA nariai – kaip buvo teigiama – Velykų lelijas atminimui prie krūtinės prisilipindavo klijais, o provai, kurių nusiteikimas buvo griežtesnis, popierines gėlytes prisisegdavo smeigtukais.

1971 metais sukarintosios grupuotės nužudė keturiasdešimt keturis britų karius. Nors abiejų IRA skyrių kova su lojalistų gaujomis, KAP ir britų kariuomene darėsi vis intensyvesnė, vis dėlto juodu neilgai trukus pradėjo kruviną karą tarpusavyje.

***

Virš Fols Roudo iškilęs gimtasis Dolors Prais rajonas Andersonstaunas yra plokščiaviršūnio Juodojo kalno, kuris dunkso tolumoje pasviręs į miestą, papėdėje. 1969 metais, padėčiai blogėjant, įprastinis gyvenimo ritmas rajone sutriko. Vaikams buvo nebesaugu pėsčiomis eiti į mokyklą, todėl daugelis jų sėdėjo namuose.

Kaimynystėje apsigyveno dvi Dolors tetos, nes kažkas padegė jų namus, stovėjusius kitose miesto vietose. Andersonstauno gyventojų namus dažnai kratydavo IRA narių ar ginklų ieškantys kareiviai. Viename name veikė bombų gaminimo mokykla, slapta sprogmenų dirbtuvė, kurioje laikinosios IRA naujokai mokėsi daryti bombas iš įvairių buitinių prietaisų ir dirbti su padegamosiomis medžiagomis. Vietiniai negalėjo pakęsti, kad valdžia veržiasi į jų valdas, tad, matydami ginkluotus ir uniformuotus Britanijos karalienės karius, tik dar labiau įtikėjo, jog Belfastą užėmė okupantai.

Paakinti jausmo, kad gyvena tarsi karo apgulties sąlygomis, draugėn būrėsi ir pasipriešinimo jėgas vienijo ištisi rajonai.

Paakinti jausmo, kad gyvena tarsi karo apgulties sąlygomis, draugėn būrėsi ir pasipriešinimo jėgas vienijo ištisi rajonai. „Vietos žmonės staiga pasikeitė, – vėliau prisiminimais dalijosi Dolors Prais. – Jie tapo respublikonais.“

Sužinoję apie būsimą valdžios organų apsilankymą, namų šeimininkės ir maži vaikai išlėkdavo į lauką, čiupdavo metalinius šiukšlių konteinerių dangčius ir priklaupę ant šaligatvio daužydavo į grindinio akmenis lyg muzikines lėkštes. Sklindantis skersgatviuose kurtinamai šaižus gausmas įspėdavo sukilėlius apie jų laukiančias kratas. Ant nuolaužų gatvėse ramiai gulinėjantys apšepę vaikigaliai atpažindavo pirmuosius neramumų ženklus, staigiai susikišdavo pirštus į burną ir paskelbdavo pavojų ausį rėžiančiu švilpimu.

Toks solidarumas teikė bendruomenei jėgų. Smurtui didėjant, tapo įprasta rengti grandiozines laidotuves su griausmingomis kalbomis prie kapo duobės ir karstais, skęstančiais trispalvių vėliavų klostėse. Žmonės pradėjo juokauti, kad visas visuomeninis Belfasto gyvenimas, kiek jo liko, atsiskleidžia tik šermenyse.

Dolors Prais kažkodėl traukė šios ceremonijos, šlovinančios mirtį ir patriotiškumą. Ji jau buvo grįžusi į mokyklą po Berntoleto tilto maršo. Daug metų troško mokytis meno mokykloje, tačiau po bandymo įstoti gavo skaudžiai nusivilti – jos nepriėmė. Galiausiai Dolors pavyko gauti vietą Šv. Marijos mokytojų rengimo koledže Fols Roudo papėdėje, ten ji tikėjosi įgyti švietimo bakalauro laipsnį.

Smurtui didėjant, tapo įprasta rengti grandiozines laidotuves su griausmingomis kalbomis prie kapo duobės ir karstais, skęstančiais trispalvių vėliavų klostėse.

Tuo metu į naujas kovas įsitraukęs Albertas Praisas dukros gyvenime pasirodydavo tik epizodiškai. Kai IRA prireikdavo ginklų, jis leisdavosi jų ieškoti. Vakarais Dolors matydavo tėvą jų namų svetainėje tyliai tariantis su pulkeliais nepažįstamų vyrų. Vienąkart jam net teko bėgti iš namų ir pasislėpti už sienos, Respublikoje.

1970 metais Dolors pradėjo mokytis Šv. Marijos koledže. Iš prigimties protinga ir trokštanti žinių mergina uoliai dirbo, siekdama laipsnio. Tačiau po Berntoleto tilto pasalos joje kažkas persimainė. Pasak tėvo, tie įvykiai lemtingai pakeitė tiek Dolors, tiek Marianą. „Grįžusios į Belfastą, jos niekada nebebuvo tokios kaip anksčiau.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų