Pristatymo metu žurnalisto Rimvydo Valatkos paklaustas, ar šioje knygoje jis pats kartais neužima moralisto pozicijos, autorius sakė: „Moralizavimas yra tam tikra menininko nuodėmė, tačiau moralinė perspektyva yra ir jo prievolė. Mes privalome vertinti dalykus, su kuriais susiduriame, turime skirti gėrį nuo blogio – antraip menas bus apie nieką. Šiandien tai nėra madinga, nes gyvename posttiesos, postmodernizmo ir įvairiausių kvailysčių, kuriomis aš netikiu, epochoje. Bet tai viena iš gerų senatvės ypatybių – nebaisu sakyti, ką galvoji. Jei jums nepatinka, ką gi.“
K.Zanussis taip pat kalbėjo ir apie gajų įsitikinimą, kad už gera turi būti atlyginama geru: „Niekas nesakė, kad gyvenimas yra teisingas, o už dorybę yra atlyginama. Tai labai nuodėmingas supratimas, nes gėrį reikia daryti ne dėl atlygio, o dėl paties gėrio. Reikia būti pasiruošusiam, kad šiame pasaulyje grąža neateis taip paprastai – tai būtų verslas, o juk akivaizdoje su amžinybe negalima vadovautis verslo principais.“
Paklaustas, kiek žmogus šiandien yra laisvas ir ar kiekvienam iš mūsų yra duotas šansas, K.Zanussis sakė: „Šis klausimas susijęs ne su žinojimu, o su tikėjimu. Aš nežinau, ar kiekvienam mūsų yra duota galimybė, bet tuo tikiu. <…> Gyvenimo grožis yra išgyventi kiekvieną akimirką geriau nei anksčiau buvusią. Juo labiau kad vienam yra duotos milžiniškos galimybės, bet jis jų neišnaudoja, o kitas ir turėdamas daug apribojimų iš gyvenimo pasiima labai daug. Nuolat tai matau“, – teigė K.Zanussis.
Jis taip pat buvo įsitikinęs, jog gyvenimo prasmės paieškos sietinos su tikėjimu: „Prasmės iki pat pabaigos galime ir nesužinoti, galime tik bandyti ją pažinti, tikėti, kad ji yra. O jei ji yra, net jei jos iki galo ir nesuvokiame, tame nėra nieko baisaus. Labai paprasta matyti tamsiąją pusę, tuštumą – tada žmogus savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Bet gyvenimo prasmė yra kaip tikėjimas, kaip akimirkos būsena. Tą akimirką atrodo, kad kažką supratome apie gyvenimo prasmę, kitą – jau ne. Tokia mūsų dalia.“
Pasak K.Zanussio, demokratija kaip būdas organizuoti visuomeninį gyvenimą kai kuriose srityse – moksle, sporte ir mene – vis dėlto neveikia: „Šiandien mes norime gerbti daugumą, negalime eiti prieš jos valią, bet kartu negalime ir galvoti, kad tik esantys daugumoje yra teisūs ir pasiduoti daugumos diktatui.
Politkorektiškumas – tai iš už vandenyno importuotas darinys, kuris turėtų užkirsti kelią chamiškumui, bet pastarasis toliau klesti. Tai gimė iš bejėgiškumo Europoje, kai negalime vertinti kultūrų. Reikia sakyti, kad viskas yra kitoniška ir nelyginama. <…> Bet manau, kad vis tik turėtume turėti kriterijus, kad galėtume pasakyti – šita kultūra žydi, o šita vysta.“
Knygą „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ Vilniaus knygų mugėje pristato leidykla „Vaga“ ir festivalis „Kino pavasaris“. Knygą išvertė Kazys Uscila.
