Palikimo tvarkytojai, tarp filosofo rankraščių aptikę pastabų, kurios niekaip nederėjo su „įprastomis“ filosofijos temomis, išleido jas rinkiniu „Pabiros pastabos“ („Vermischte Bemerkungen“, 1977), o netrukus pasirodęs dvikalbis – vokiečių ir anglų – leidinys, atsižvelgus į tematiką, buvo pavadintas „Kultūra ir verte“ („Culture and Value“, 1984).
„Kultūroje ir vertėje“ L. Wittgensteinas jau nebe šaltas filosofas logikas, o įdėmus ir jautrus žmogus. Joje piešiamas ne tiek jo proto, kiek sielos portretas, ir ne tiek to portreto kontūras, kiek spalvos. Loginis L. Wittgensteino filosofijos matmuo rodo, kad tai jis, o ši knyga atskleidžia, koks jis.
Pastabos knygoje prasideda nuo 1914-ųjų, t. y. filosofinio paki¬limo pradžios, o baigiasi žodžiais, parašytais beveik prieš pat mirtį 1951-aisiais. Čia L. Wittgensteinas mąsto apie talentus, genialumą ir stilių, skaito eilėraščius ir samprotauja apie teatrą. Apmąsto dvilypę – austrišką ir žydišką – savo kilmę ir žvelgia į savo veidą lygindamas jį su Korsikos plėšikų veidais. Į jo samprotavimų lauką patenka Spengleris, Goethe, Schopenhaueris, Grillparzeris, Krausas, Kleistas, Tolstojus, Freudas. Jis karščiuoja¬si, bandydamas suprasti – didis Shakespeare'as, ar ne. Jį baugina meilės dovana ir atstumia bandymas ją nusipirkti. Jis užrašinėja šaunančius į galvą muzikinius motyvus ir šį bei tą piešia...
„Būtina skaityti šią kny¬gą, jei norime suprasti Wittgensteino filosofiją. Būtina ją skaityti, jei norime suprasti tikrąjį Wittgensteiną. Ją skaityti reikia ir tuomet, jei norime įgyti naują, kitokį požiūrį jo gvildenamomis temomis. Skai¬tant galima įžvelgti ir dalykus, turinčius visuotinę filosofinę reikšmę“, – sako knygos vertėja Saulenė Pučiliauskaitė.
Ludwig Wittgenstein. Kultūra ir vertė. Iš vokiečių k. vertė Saulenė Pučiliauskaitė. K.: Kitos knygos, 2013.
