Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Kultūrininkų nusilakstymas yra chroniškas“: septynios dienos su Rimantu Kmita

Vieno populiariausių šių dienų lietuvių rašytojų Rimanto Kmitos darbai niekada nesibaigia. Tą galiu patvirtinti po savaitę trukusio mūsų pokalbio. Pokalbio, kurį nusprendėme padaryti kitaip, ne klasikinio interviu stiliumi. Vieną lapkričio savaitę R.Kmita kasdien sulaukdavo mano skambučio su vis tuo pačiu klausimu: „Kaip praėjo jūsų diena?“.
Rimantas Kmita
Rimantas Kmita / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Iš tiesų, kaip atrodo bestselerių autoriaus bei literatūros mokslininko kasdienybė? Ar joje yra laiko taip gyvybiškai rašytojui reikalingo dykinėjimo? Ką jis tądien valgė pietums, o ką sapnavo? Apie visa tai – išskirtiniame pokalbyje su R.Kmita.

Pirmadienis

Apie pusę septynių suskambėjo žadintuvas, atsikėlė žmona, dukros ir prasidėjo rytinis pasiruošimas, pusryčių gaminimas. Kavos iš ryto negeriu – dėl sveikatos mažinu kofeino kiekį, tad verčiau renkuosi cikoriją, žalią arbatą arba juodojo beržo grybų gėrimą, kuris, beje, visai neblogai prabudina.

Maždaug pusę devynių sėdausi prie kompiuterio rašyti esė, kurią turiu atiduoti antradienį. Apie Šiaulių Pietinį rajoną šiuo metu filmuojamas dokumentinis pasakojimas, kuriam reikalingas papildomas tekstas. Niekada nesu pasakojęs, bet dažnai sapnuoju Pietinį. Man kartojasi trys pagrindiniai siužetai. Kartais regiu save mikrorajono pakraštyje, kuriame atsiveria vaizdas ir į daugiabučius, ir į plynus laukus. Stovėdamas pievose niekaip negaliu sugrįžti į miestą, nes trukdo upė ar kitokia neperžengiama mitologinė kliūtis. Kartais sapnas būna atvirkščias – esu Pietiniame savo automobilyje ir niekaip negaliu išvažiuoti iš kiemų, nes netoli vyksta kažkoks koncertas. Galiausiai pavyksta išsiprašyti.

Kartais sapnuoju keistas, nejaukias atmosferas. Tarkim, su filmavimo komanda vaikštome po Pietinį ir atrandame nuo seno aptriušusią, rajonui nebūdingą mokyklą. Įėję ten išsiskiriame su kolegomis ir pastebiu, kad pastate pilna žmonių, vyksta kažkokia šventė tarsi karnavalas. Betyrinėdamas aplinką susiduriu su dviem tipiškais treninguotais Pietinio vaikinais ir netikėtai pajaučiu, kad viena koja uždėta ant mano galvos. Suprantu, nieko gero nebus, bet ir kaip elgtis nenutuokiu. Sapne jaučiau grėsmę, kurios savo jaunystėje nepatyriau, bet dabar ją suprantu. Antrąją romano dalį kuriu iš moteriškos perspektyvos, tad teko kalbėtis su Pietiniame gyvenusiomis merginomis. Joms Pietinis dažniausiai keldavo baimę. Nežinau, ar galėčiau šiuos sapnus išanalizuoti be psichoterapeuto.

Atėjo pietūs. Jeigu neturiu kokių nors susitikimų, tai dažniausiai gaminuosi pats. Šiandien tiesiog pasišildėme vakarykštį maistą – moliūgų sriubą ir kugelį. Dar liko. Pastaruoju metu bandau valgyti daugiau augalinį maistą, kruopas, mėgstu pasidaryti humuso ar salotų.

Po pietų automobiliu nuvažiavau į leidyklą pasikalbėti apie ateities planus, užtrukau joje apie valandą. Bandžiau įsūdyti tokį dalyką, kurio nė viena leidykla nenorėtų – esu išvertęs Serhijaus Žadano pjesę, kuri kaip tik išėjo angliškai. Aišku, pjesių leidimas Lietuvoje dar mažiau patrauklus nei poezijos, bet galbūt pavyks. O ir šiaip mėgstu apsilankyti leidykloje. Jeigu joje nebūtų žmonių, su kuriais galiu pasikalbėti, turbūt ir nedirbčiau kartu.

Imago / Scanpix nuotr./Serhijus Žadanas
Imago / Scanpix nuotr./Serhijus Žadanas

Grįžęs namo ėmiau ruoštis rytdienos susitikimui Literatų namuose su moksleiviais, norinčiais rašyti. Kadangi su jais kiek kitaip nei su studentais, teorinių paskaitų neskaitysiu, tai prigalvoju visokių įdomių užduočių. Kaip tik iš vienos moksleivės teksto paėmėme dviejų kaimynų pokalbį, iš kurio pasiūliau jaunimui sukurti sceną. Jie pabandė, bet iš rezultatų matosi, kad nebuvo iki galo aišku, kas apskritai yra scena. Apie tai ir dialogo kūrimą bus ir naujosios užduotys. Bet pernelyg neįsibėgėjau su jomis, nes namo grįžusi dukra atėjo paprašyti pagalbos projektui. Ieškojome medžiagos apie pilietinę visuomenę Turkijoje ir Lietuvoje. Kai dukra buvo maža, ji labai daug laiko leisdavo su močiute. Kaip tik tuo metu per televiziją rodė ypač populiarius turkiškus serialus. Ji užsikabino, tad pasiūliau jai mokytis turkų kalbos. Man ši istorija faina, nes niekada nežinai, nuo ko viskas gyvenime gali prasidėti ir kur nuvesti.

Tai primena ir diskusiją apie „populiariąją“ bei „elitinę“ literatūrą. Kai pats pradėjau skaityti, rijau viską iš eilės – tik daug skaitydamas gali atskirti grūdus nuo pelų. Būdavo, nueinu į biblioteką, vaikštau tarp lentynų, išsitraukiu kokią po ranka pasitaikiusią knygą... Šitaip perskaičiau visokių keisčiausių dalykų, atradau žinomų ir nežinomų poetų. Tas pats ir su tais turkiškais serialais: rodos, varytum vaiką nuo televizoriaus, bet iš to atsirado visai kitokie interesai.

Po visko gavau pranešimą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Kaip tik buvau užsakęs vieną dokumentą, nes vienai vokiečių leidyklai reikėjo, kad pasirašyčiau kažkokią pajamų deklaraciją ir nusiųsčiau jiems vietos, kurioje moku mokesčius, deklaraciją. Jie nori sumokėti nulį eurų ir dėl to turiu knistis po dokumentus, o jie man yra baisiausias dalykas gyvenime.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rimantas Kmita
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rimantas Kmita

Antradienis

Šį rytą nieko nesapnavau. Sapnus atsimenu tik tada, kai pradedu su jais dirbti, t. y. užsirašinėti. Apskritai šiuo metu rečiau sapnuoju, na, išskyrus vakar pasakotą siužetą apie Pietinį. Šiaip šis rytas buvo normalus – kas ką valgys, ko nevalgys, išeis su šaliku ar be. Kasdienės niautynės su vaikais.

Iškart prisėdau prie kompiuterio ir peržvelgiau, ar niekas iš moksleivių ar studentų neatsiuntė savo kūrybinio rašymo tekstų. Nieko lyg ir nebuvo, tad kaip tik atsirado laiko užbaigti esė, kurios rašymą sujaukė žinia iš leidyklos (visgi išleis mano verstą S.Žadano pjesę) ir besitęsiantis erzinantis gręžimas. Nesuprantu, ar ten vyksta kažkoks permanentinis remontas ar žmonės tiesiog kažką pylina ir gamina namuose. Todėl apie vienuoliktą valandą su dviračiu nuvažiavau iki Mažvydo bibliotekos.

Literatūros ir tautosakos institute kartu su kolegomis planuojame rengti konferenciją apie rašytojų kartą, kuri debiutavo 1984 metais – tiesioginė nuoroda į garsųjį George‘o Orwello romaną. Todėl bandžiau užsisakyti kaip tik tų metų žurnalus „Jaunimo gretos“ ir „Moksleivis“. Atsiverčiu pirmąjį „Moksleivio“ numerį ir žiūriu, kad ant viršelio – dvi merginos ir vaikinas, apsirengę turkišku megztiniu su užrašu „Team Boys“. Pala, tai ką 1984 jau buvo tie megztiniai? Nesąmonė. Supratau, kad man atnešė 1994 metų numerį. Norėjau grąžinti, bet pradėjęs vartyti užsikabinau, mat kaip tik tais metais debiutavo daug dabar žinomų rašytojų. Pasirodo, ant viršelio puikavosi Vytas Dekšnys su grupe „Skylė“ (jie kaip tik anuomet kartu tūsindavo), interviu su mano bičiuliu Mindaugu Valiuku, publikuotas įdomus Mindaugo Kvietkausko tekstas apie tai, kaip jis seka ir stebi Justiną Marcinkevičių. Visiškas kosmosas.

Personažė, kurios kūrimą atidėlioju jau daugelį metų, kreipėsi į mane tiesiogiai ir davė ženklą, kad jos nebenervinčiau ir greičiau rašyčiau.

Beje, pradėjus rašyti naują kūrinį nuolatos ištinka vienokie ar kitokie atsitiktinumai. Taip ir šiandien bevartydamas „Moksleivio“ skaitytojo skiltį, kuriame dalijamasi savo pastebėjimais, emocijomis ir kūryba, užtikau vieną tekstą: „Trokštame sužinoti, kas yra draugystė, meilė, ištikimybė, bet lengva pasakyti – mylėk. Kai pabandai, pamatai, kad tai nėra anaiptol lengva. Maža, kad diskotekoje pastebiu gražų jaunuolį, kad lauki, kada jis ateis tavęs pakviesti, o jis neina ir gana. Edita“. Realiai tai galėtų būti mano naujojo romano anotacija, nes pagrindinė jo herojė taip pat vardu Edita. Personažė, kurios kūrimą atidėlioju jau daugelį metų, kreipėsi į mane tiesiogiai ir davė ženklą, kad jos nebenervinčiau ir greičiau rašyčiau.

Pagautas įkvėpimo parašiau dešimtajame dešimtmetyje Šiauliuose gyvenusiai ir manekene dirbusiai pažįstamai Rūtai. Man reikėjo, kad ji papasakotų, ką tiksliai reiškia vaikščiojimas su aukštakulniais. Būtent to jos lankytoje modelių mokykloje ir buvo mokoma. Susiskambinę pakalbėjome lygiai penkiolika minučių. Padėjęs ragelį iškart sėdau ir sukurpiau šokią tokią sceną.

Iš Mažvydo bibliotekos iki susitikimo su moksleiviais pajudėjau dviračiu. Buvo geras oras – nelijo ir nepūtė vėjas.

Trečiadienis

Trečiadienio rytas buvo kaip ir visi kiti. Nors įprastai po pusryčių turiu kokį pusvalandį pasėdėti su arbata ir ką nors paskaityti, šį kartą to padaryti nepavyko. Man patinka dieną pradėti nuo teksto, nes tuomet kyla jausmas sėsti ir imtis savo knygos. Po vakarykščio Editos kreipimosi ir pokalbio su modeliu agentūrą turinčia Rūta, tebesitęsė įkvėpimas rašyti. Vis mąstau apie aukštakulnius, kurie po truputį tampa viso kūrinio leitmotyvu. Man tai ir ganėtinai „skaudus“, ir kaukštintis, garsą keliantis apavas, galintis labai skaudžiai smigti.

Jaučiu, kad vis grįždamas į dešimtąjį dešimtmetį turiu ieškoti naujos medžiagos, kuri ir man pačiam būtų įdomi ir nauja. Visos šios manekenių istorijos yra mažiau girdėtos. Juk tais laikais jas ėmė vežti į Arabų Emyratus, kur merginos gyvendavo pas šeichus, o grįžusios nelabai norėdavo pasakoti, kas ten vykdavo. Kai kurios grįždavo ir be pinigų, o kai kurios vėliau sukurdavo tarptautines karjeras Vakaruose.

Atlikęs kasdienius darbus išsiruošiau į Rokiškį. Bevairuodamas išklausiau dvi „Pirmo sakinio“ laidas. Vienoje dramaturgė Daiva Čepauskaitė kalbėjo apie personažo kūrimą, po kurio eilinį kartą pagalvojau, kad man rašymo planas daug svarbesnis nei kitiems rašytojams. Vėliau įsijungiau Aido Puklevičiaus ir Jūratės Čerškutės pokalbį iš praėjusios Knygų mugės apie knygų skaitymą, jų vertinimą bei profesionalaus kritiko darbą ir gyvenimą. Rodos, kalbėjo apie iki gyvo kaulo žinomus dalykus, bet kažkodėl išklausiau iki galo. Pokalbiai su kitais rašytojais man leidžia pasitikrinti, ar pats panašiai rašau, skaitau ir ar dėl panašių dalykų kamuojuos kaip kolegos. O štai politiniai straipsniai mane kaip rašytoją veikia menkai. Šią savaitę vykusi Kristinos Sabaliauskaitės ir Audriaus Valotkos diskusija apie kalbos politiką – neįdomi. Ji buvo apie jų pačių ego: keista, kad yra žmonių, kurie ten įžvelgia kažką daugiau. Man dažnai atrodo, kad mes, rašytojai, patys turime maištauti prieš kalbos reguliavimo sistemą, nesigėdyti savo vaikystės tarmių. Apie tai ir buvo mano „Pietinia kronikos“.

15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė, Audrius Valotka
15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė, Audrius Valotka

Atvažiavau į Rokiškį. Nuėjau pietų į restoraną „Pupelė“ (jį kaip tik man rekomendavo J.Čerškutė), kuriame buvo tikrai platus troškinių asortimentas. Tai nustebino, mat nuvažiavus į mažesnį miestą dažnu atveju gauni karbonadą su užkeptu sūriu.

Papietavęs iškart nuvažiavau į Rokiškio krašto muziejų. Nežinau, ko tokio tipo įstaigose ieškau, bet mane domina kraštotyra. Netgi būdamas Šiauliuose nemažai praleidžiu P. Višinskio bibliotekos kraštotyros skyriuje, kuriame rašau, ieškau medžiagos romanams. Taip ir Rokiškio krašto muziejuje – vaikštinėjau ir greičiausiai žvalgiausi detalių personažams. Kartais pavyksta rasti gerų istorijų ir tada galvoji, kodėl gi mes jų nesame girdėję? Viena, kai istoriją pasakoja gidas, bet visai kita, kai tą istoriją perdirba menininkas, į faktus žvelgiantis visai kitaip nei istorikas. Kalbėdamas šiuolaikine kalba menininkas kalba ne apie praeitį, o visų pirma apie dabartį. Pavyzdžiui, Rokiškyje aptikau Liongino Šepkos ekspoziciją. Nepamenu, kad anksčiau kur būčiau matęs jo drožinių originalų. Mačiau karus pergyvenusią juodą šilkinę suknelę, kuri buvo pirkta ne nešiojimui, o meno kolekcijos papildymui. Kaip teigė audiogidas, ją išsaugojo ir į muziejų sugrąžino paskutinis dvaro virėjas. Mane taip suintrigavo šis žmogus, kad pagalvojau, jeigu rašyčiau apie Rokiškį, tai romaną pavadinčiau „Paskutinis dvaro virėjas“. Jau nuvykus į Juozo Keliuočio bibliotekos renginį, mane kalbinęs žurnalistas plačiau papasakojo apie šį asmenį. Anot jo, šis virėjas dar buvo gyvas sovietmečiu, dirbo paprastu darbininku kolūkyje, šėrė karves ir t. t.

Tokie pasivaikščiojimai yra savotiškos rašymo, darbo su medžiaga pratybos. Tą sakau ir savo studentams. Kaip tik pabuvojęs Kėdainių krašto muziejuje sugalvojau vieną užduotį. Muziejuje galima pamatyti keistą kambarį, kurio visi daiktai nuo sofos iki veidrodžio rėmo yra padaryti iš ragų. Studentai turėjo savo kurtus personažus perkelti į aną patalpą ir pažiūrėti, kas ten su jais darysis. Davęs studentams tą užduotį ir pats savo kuriamą personažą perkėliau į tą kambarį. Išėjo kažkoks košmaras ir galbūt jis pateks į naująją knygą.

Teodoro Biliūno / 15min nuotr./Kėdainių krašto muziejus
Teodoro Biliūno / 15min nuotr./Kėdainių krašto muziejus

Ketvirtadienis

Šį rytą mane pažadino telefono priminimas nueiti pas gydytoją. Pašokau, apsirengiau ir išbėgau. Po vizito iškart turėjau skubėti atsiimti naujai pagamintos tapatybės kortelės, o vėliau į spaustuvę naujai iškepto komikso „Keliuonė. Įmink Šiaulius“. Pasiėmiau tą dalį, kuri priklauso leidyklai, o kita dalis išvažiavo į Šiaulių dailės galeriją. Aišku, leidykloje neapsiėjome be kavos.

Netrukus grįžau namo ir sėdausi prie kompo, mat reikėjo pabaigti skaityti Filologijos rudens studentų kūrybą. Iškart save sustabdžiau, nes privalėjau sukurti studentams užduotis. Visgi laiko nebuvo taip jau daug, nes turėjau po antros valandos išeiti. Bandžiau dar paskaityti vieną knygą apie rašymą. Noëlio Greigo „Playwriting: A Practical Guide“, bet nespėjau to padaryti – kaip tik paskambino žmona ir pakvietė pietauti. Visoje mano suplanuotoje dienotvarkėje tokių spontaniškų dalykų retai būna.

Rimantas Kmita, Povilas Vincentas Jankūnas „Keliuonė. Įmink Šiaulius“
Rimantas Kmita, Povilas Vincentas Jankūnas „Keliuonė. Įmink Šiaulius“

Pavalgęs išėjau pas studentus. Šį kartą labai mažai jų atėjo. Visgi spėjome šį tą nuveikti – jiems taip pat daviau užduotį perkelti savo personažus į tą „ragų kambarį“. Berašydama viena studentė labai juokėsi.

Taigi visa diena taip ir praėjo. Šiaip buvo sudėtinga susikaupti, nes išėjo nauja knyga. Ji visiškai kito žanro, nei anksčiau rašytos, bet turi sąsajų su dramaturgija bei kinu. Kuriant ją teko perskaityti nemažai komikso žanro knygų, be to, knygos menininkas Povilas Jankūnas bendradarbiavo, rodė visokius pavyzdžius. Man kaip rašytojui esminis klausimas buvo, kiek teksto išsiverčia į vaizdą ir kiek tas dialogas užims vietos. Juk negali išleisti tūkstančio puslapių knygos...

Apskritai tokių projektų imuosi todėl, kad man įdomu keisti Šiaulių kaip Saulės miesto naratyvą, nes tai yra nesąmonė. Juk Saulė yra toks abstraktus daiktas, su kuriuo negali nei susitapatinti, nei sukurti paveikų simbolį. Be to, visiškai neaišku, ar 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs Saulės mūšis ir vadintas „Saulės“, ar čia pasiklydęs vertime ir metraščiuose pavadinimas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl tyrinėju Šiaulius ir ieškau potencialių miesto reikšmių. Rašant komiksą išryškėjo ne dėl savęs, bet kitų žmonių gyvenusių asmenybių istorijos. Pavyzdžiui, buvo tokia Aleksandra Zubovienė, Rusijos imperijos laikais ji labai rėmė lietuvių kultūrą, steigė našlaičių namus bei mergaičių mokyklas, kurios anuomet apskritai buvo kvestionuojamos.

Penktadienis

Ši diena buvo įtempta, net galva nebeveikia. Pavalgęs ir išleidęs vaikus į mokyklą sėdau į 8.20 valandos traukinį į Šiaulius. Traukinyje skaičiau studentės 200 puslapių ilgio tekstą bei Moritzo Baßlerio knygą „Populärer Realismus“. Norėjau atgaivinti vokiečių kalbos žinias, nes pirmadienį išskrendu į Frankfurtą. Tiesa, spėjau ir nusnausti. Mėgstu važinėti traukiniais.

Atvažiavau į Šiaulius, savo vaikystės namus. Pernelyg didelės nostalgijos jiems nejaučiu, mat dažnai grįžtu čia, o ir daug daugiau man reiškia patys žmonės, o ne vietos. Kai 2013 metais šiaulietiškai išėjo Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius“ vertimas ir aš pradėjau tyrinėti savo paauglystės laiką, Šiaulius, jau dešimt metų praėjo, per tą laiką daug dalykų sau priminiau, išsiaiškinau ir dabar tai nebekelia didelio ilgesio. Galų gale ano pasaulio jau nebeliko ir aš gyvenu jau naujame.

Dabar sugrįžtu pas mamą. Domiuosi, kaip ji laikosi, kaip gyvena, kaip sveikata. Kaip tik vasarą mirė patėvis (jau žinojom kurį laiką, kad kitaip nebus), todėl reikėjo laiko susitaikyti su netektimi. Šiandien mama laikosi jau geriau, kaip tik ėmėsi remonto namuose.

Taigi šnektelėjęs su mama šį tą užkandau, paskaičiau knygą apie populiariąją literatūrą ir išvariau į Šiaulių dailės galeriją.

Taigi šnektelėjęs su mama šį tą užkandau, paskaičiau knygą apie populiariąją literatūrą ir išvariau į Šiaulių dailės galeriją. Ji kaip tik gavo komiksą, tad reikėjo truputį pasifotkinti socialiniams tinklams. Dar turėjau dalyvauti Šiaulių teatro meno tarybos posėdyje, kuris truko pustrečios valandos.

Vakarop nuėjau į Eglės Švedkauskaitės spektaklį „Patina“. Virginija Rimkaitė parašė absurdo pjesę, kurios centre neva visais besirūpinanti, nors iš tiesų kontroliuojanti motina. Jai gimsta vaikas, turintis didelę širdies ydą, tad galintis bet kada numirti, todėl motina su tėvu nusprendžia, kad jiems reikia antro vaiko, turėsiančio būti donoru. Vėliau motinai kitas gydytojas pasako, kad pirmasis vaikas niekuo neserga, o ši negali juo patikėti. Ši pjesė yra apie tai, kas būtų, jeigu mūsų žmogiški ryšiai būtų grįsti vien tik racionalumu ir išskaičiavimu. Apskritai „Patina“ buvo tikrai geros, šiuolaikiškos estetikos, minimalistinės scenografijos ir vaidybos spektaklis. Vytauto Leistrumo muzika pasirodė labai tinkama.

Dabar, mūsų pokalbio metu, lipsiu į autobusą ir važiuosiu namo.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rimantas Kmita
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rimantas Kmita

Šeštadienis

Šį rytą ilgiau miegojau nei įprastai. Atsikėliau maždaug pusę devynių. Mama paruošė savo firminius sumuštinius, kuriuos darydavo dar vaikystėje: paskrudintas batonas, grietinė, tarkuoti obuoliai ir cinamonas yra šaunami į orkaitę. Pasikalbėjom įvairiomis temomis – nuo vasarą atiduoto šuniuko iki giminių reikalų. Po dešimtos valandos ji išėjo savo reikalais, o aš – truputį po vienuolikos.

Aš pats jaučiu atsakomybę prieš žmones, kurie investuoja savo energiją, pinigus tam, kad mano knygos išeitų, tai darau labiau galvodamas apie juos.

Nuvažiavau į Šiaulių fotografijos galeriją, kurioje susitikome su komiksų dailininku Povilu bei Šiaulių dailės galerijoje dirbančia Roberta Stonkute. Truputį pasižvalgėme po naujas parodas, o dvyliktą valandą atėjo fotografas, kuris mus fotkino. Apskritai nelabai mėgstu fotografuotis, turi galvoti, kaip čia pozuoti, o režisieriaus nėra. Visai kas kita, kai fotografas pagauna „beverdantį savose sultyse“. Kai kurie autoriai atsisako tai daryti, nes savo įvaizdį įsivaizduoja visai kitaip, vengia žiniasklaidos, turi kažkokių principų ar dar dėl kitų priežasčių. Aš pats jaučiu atsakomybę prieš žmones, kurie investuoja savo energiją, pinigus tam, kad mano knygos išeitų, tai darau labiau galvodamas apie juos.

Maždaug antrą valandą jau buvau Šiaulių bibliotekoje, kurioje vyko komikso pristatymas. Susirinko pilna salė ir dar pritrūko kėdžių. Mus su Povilu visai gerai iškalbino R. Stonkutė ir netgi sulaukėme klausimų iš salės. Vienas žmogus teiravosi, kaipgi mums sekėsi bendradarbiauti, tai Povilas džiaugėsi, kad nesu iš tų rašytojų, kurių kiekvienas sakinys turi Biblijos statusą. Po susitikimo stojo eilė autografų, tad galiausiai mus teko iš salės iškrapštyti, nes atėjo laikas kitam renginiui.

Po visko nuėjome į „Kišenę“. Tai yra viena seniausių kavinių Šiauliuose, įsikūrusi dar po 1990-ųjų. Sutikau čia visokių pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, tęsiančių Šiaulių pasakojimą.

Šis savaitgalis kitoks, nes paprastai su žmona būtinai turime pasivaikščioti miške (tai turi įtakos ir mano kūrybai). Aišku, dukros žiauriai tingi, nenori, priešinasi ir tenka užsiimti derybomis. Jeigu neišeiname į gamtą, tai ieškome geros parodos arba spektaklio. Tad tokie vienas už kitą „geresni“ pasirinkimai.

Sekmadienis

Šį rytą taip pat vėlai atsikėliau. Buvau prabudęs maždaug ketvirtą ryto ir nebegalėjau užmigti. Kartais taip būna po intensyvių dienų – persisukinėja plokštelė ir niekaip negali išjungti. Vis dar buvau pas mamą namie, bet po truputį turėjau judėti traukinio į Vilnių link.

Traukinyje bandžiau skaityti tą pačią knygą apie populiariąją literatūrą, bet nelabai sekėsi susikaupti, o ir šiaip jaučiausi nelabai išsimiegojęs. Tad išsitraukiau užrašų knygutę – peržvelgiau, ką buvau užsirašęs. Po visų posėdžių ir knygos pristatymų gerai yra panagrinėti senas idėjas ir sugrįžti prie jų su nauju kūrybiniu impulsu. Žodžiu, dariau viską, kad tik nerašyčiau. Visgi tikrasis dykinėjimas mano gyvenime baigėsi kartu su studijomis, o šis procesas su rašymu man susijęs kone fiziologiškai. Kai nieko neveiki ir negalvoji apie darbus, eilėraščiai atsiranda lyg kokie grybai. Pamenu, kažkada išvažiavau į Šveicariją penkioms dienoms. Nors dalyvavau poezijos skaitymuose, buvo daug laiko vaikštinėti ir žvalgytis. Tada prieš pat išvažiavimą užsirašiau du eilėraščius, jie iš esmės ir buvo mano paskutiniai eilėraščiai, rašyti po paskutinės poezijos knygos.

Apskritai ši savaitė nebuvo niekuo ypatinga. Beveik kiekviena mano gyvenimo diena taip ir klojasi – vyksta kažkokie susitikimai, posėdžiai, deadline‘ai, interviu. Šią savaitę norėdamas kažką papasakoti supratau, kad iš tiesų visko per daug, bet toks kultūrininkų nusilakstymas yra chroniškas. Atsimenu dar a. a. Gintaro Beresnevičiaus esė, kurioje jis rašė apie mažus kultūrininkų atlyginimus ir ne darbo metu rašomas knygas. Kita vertus, nesinori ir skųstis, nes, kad ir kaip žiūrėtum, vis tiek darai dalykus, kurie tau patinka. Tikrai nenorėčiau dirbti vietoje, kurioje visą savaitę lauki laisvadienių ir atostogų, mat tada turėtų prasidėti tikrasis gyvenimas.

Vlado Braziūno nuotr./Gintaras Beresnevičius
Vlado Braziūno nuotr./Gintaras Beresnevičius

Taigi traukinyje gromuliavau visokius tokius dalykus ir sumaniau paskaityti antikines komedijas. Štai teatre žiūrovai ypač mėgsta ir laukia komedijų, bet visi mūsų teatrai to kažkodėl vengia, mat šį žanrą uzurpavęs „Domino“ teatras. Aišku, to juoko ir ironijos yra beveik visuose spektakliuose, bet grynos komedijos vengia. Galvoju, kas yra? Nugi yra gerų kino komedijų, pavyzdžiui, „Fleabag“ ar „The Marvelous Mrs. Maisel“, kurių charakteriai ir problemos yra visai fainos ir ne plokščios. Ir aš komedijas mėgstu. Pagalvojau, kad man reikėtų peržiūrėti Antiką ir gal perrašyti kokį Aristofaną šiuolaikiniame kontekste, gal tada niekam neatrodytų čia koks „Domino“ teatras...

Grįžus namo žmona parodė, kaip išsiskalbė mažesnės dukros striukė. Buvo žiauru. Supratome, kad reikia naujos. Tad įsisodinau mažąją į automobilį ir išvažiavome pirkti naujos striukės.

Parvažiavęs namo, susidėjau kuprinę į Frankfurtą ir supratau, kad ryt skrydžiui teks keltis ketvirtą ryto. Labanakt!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais