Ketvirtojoje A.Toliato knygoje sudėtos metaforiškos miniatiūros ragina susimąstyti, kas gi mes esame sau, ką mums reiškia kitas, dėl ko gyvename ir koks tas mūsų gyvenimo kelias. Trys sakiniai dažniausiai pasako daugiau nei trys ar keturios dešimtys ir kiekvienam sukelia vis kitokių minčių apie esminius klausimus, į kuriuos atsakymų turime ieškoti ir savyje.
Kunigas A.Toliatas visus kviečia į šį šeštadienį, rugpjūčio 31 d., 18 val. vyksiantį knygos „Sekmadienio SMS“ pristatymą ir Ramintojos bendruomenės šventę, kuri vyks Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. O prieš jis sutiko pasidalinti mintimis apie ką tik pasirodžiusią knygą ir būsimą darbą – rudenį pasirodysiančią knygą „Ramybė tau“, kuri pirmiausia parašyta ispanų kalba.
– Kaip ir kada kilo idėja į mišias kviesti SMS žinutėmis?
– Idėja kilo tada, kai 2013 metais perėjome į Šv. Ignoto bažnyčią. Ten pradėjome nuo nulio. Kadangi nedaug kas vaikščiojo į šią bažnyčią, nedaug kas apie ją žinojo, reikėjo sugalvoti, kaip įdomiai pakviesti žmones ateiti ir dalyvauti mišiose. Taip ir prasidėjo SMS‘ai. Pirmiausia žinutes siunčiau nedideliam draugų ratui, vėliau žmonės ėmė persiuntinėti jas vieni kitiems, dalintis jomis Facebook paskyrose ir taip mano žinutės pasiekdavo tūkstančius. Net negalintys ateiti pasiklausyti pamokslo prašydavo neišbraukti iš kviečiamųjų į sekmadienį sąrašų, nes neretai atsiųsta mintis lydėdavo visą savaitę lyg mini pamokslas. Šie kvietimai tapo ir Ramintojos bendruomenės varpais, subūrusiais visus į gyvąją bažnyčią.
– Papasakokite tiems, kurie niekada nėra gavę tokių žinučių, ką jie ras knygoje? Kokią žinią Jums svarbu pasiųsti?
– Kiekviena žinutė – tai kvietimas į sekmadienio mišias. Pirmas sakinys nusako, apie ką bus evangelija, antras – metaforiška mintis, sentencija, kurią būtų galima išsinešti, apmąstyti. Stengiuosi, kad ji intriguotų, skatintų ateiti ir išgirsti daugiau. Šios žinutės kaip sekmadieniniai varpai, kviečiantys į bažnyčią. Pagrindinis jų principas – užkabinti, paraginti žmogų, pažadinti jo sielą ir protą.
Net negalintys ateiti pasiklausyti pamokslo prašydavo neišbraukti iš kviečiamųjų į sekmadienį sąrašų, nes neretai atsiųsta mintis lydėdavo visą savaitę lyg mini pamokslas.
– Pripažįstate, kad Jūsų pasirinktas SMS formatas kai kuriems gali pasirodyti kaip nusižengimas bažnytinėms tradicijoms. Kaip manote, ar bandymai integruoti tikėjimą į šiuolaikinę visuomenę nekelia pavojaus pačiam tikėjimui? Kaip pats ieškote balanso tarp senų tradicijų išsaugojimo ir naujų kūrimo?
– Nemanau, kad tai kelia pavojų. Manau, kad kaip tik čia ir yra bažnyčios tikslas. Bažnyčia turi padaryti tikėjimą prieinamą šių laikų žmogui ir šių laikų aktualijoms. Nuo senų laikų varpų gausmas kviesdavo žmones draugėn. Tačiau dabar, kai tiek daug triukšmo, žmogaus širdžiai reikia naujų šauklių į bažnyčią.
Problema galėtų atsirasti, jei tikėjimą subanalintume. Ne supopuliarintume, bet supopsintume. Jei padarytume jį paviršutinišku. Bet jei paprastais žodžiais siekiame prieiti prie prasmingų dalykų, gilių išgyvenimų, jeigu, statydami tą tiltą tarp tikėjimo ir kasdienybės, nesuvulgariname paties tikėjimo – joks pavojus nekyla.
– Šiomis žinutėmis jūs subūrėte bendruomenę. Pradėjote kviesti žmones į iki to apleistą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Šiandien Ramintoją matome kaip labai atvirą, šiuolaikišką bažnyčią. Kas svarbu šių dienų tikinčiųjų bendruomenei? Ko vis dar trūksta šių dienų bažnyčiai?
– Žmonės yra išsiilgę dvasingumo. Tačiau kartais dvasingumas ateina per daug sudėtingais žodžiais, situacijomis, ritualais. Kartais trūksta to nedidelio tiltelio, kuris apjungtų mūsų kasdienybę, rutiną, rūpesčius, iššūkius ir mūsų dvasinį gyvenimą. Svarbu, kad neatskirtume dviejų pasaulių: bažnyčios pasaulio ir mūsų kasdienybės pasaulio. Iš tikrųjų tai – vienas pasaulis, kuriame ne viskas taip komplikuota, kaip gali pasirodyti.
Dvasingumas yra kaip tarptautinių žodžių žodynas – iš pirmo žvilgsnio viskas skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų kalba eina apie natūralius, egzistuojančius dalykus. Labiau įsigilinus, greitai pasidaro aišku kas, kam ir kaip. Aš nenoriu supaprastinti, suprimityvinti dvasingumo. Tiesiog kartais trūksta paprastų žodžių, vedančių į genialius, sudėtingus dalykus. Trūksta žmogiško priėjimo.
– Kas buvo sunkiausia buriant žmones?
– Sunkiausia nueiti pirmuosius žingsnius... Žmogui sunku patikėti. Sunku įtikinti kitą žmogų, kad čia bus gerai. Tačiau apetitas ateina bevalgant. Kai patikime, viskas įsivažiuoja ir juda savaime. Žmonės tampa aktyvūs ir patys daro, užsiima, prisiima atsakomybę. Patys tampa kūrėjais. Nebereikia traukti, nebereikia nieko siūlyti.
– Knygos „Sekmadienio SMS“ pristatymas vyks kartu su Ramintojos bendruomenės švente šį šeštadienį. Kviečiate visus, tad trumpai papasakokite, ko tikėtis tiems, kurie ateis.
– Paskutinį rugpjūčio savaitgalį minimi tradiciniai vyskupo ir bažnyčios mokytojo Šv. Augustino atlaidai. Būtent augustinai pastatė Ramintojos bažnyčią, tad šeštadienį 18 val. kviečiame į ypatingai svarbias iškilmes – Ramintojos atlaidus.
Kai patikime, viskas įsivažiuoja ir juda savaime.
Švęsim per tris aukštus keturias valandas – prisijungti galima bet kuriuo metu. Pirmame aukšte vyks knygos pristatymas, antram aukšte – šventė, vaišės, bendrystė, pasidalinimas, pabendravimas, autografų dalinimas, o paskui – persikelsime į trečią aukštą, kur norintys galės pabūti maldoje, meditacijoje, su savimi. Tad visų labai laukiam!
Kalbėjosi Augustė Burbaitė
