Kuo kvepėjo Mėsinių gatvė?, arba Išskirtiniai dešrų receptai iš XIX a. Vilniaus

Tai yra trečioji knygų serijos „Prabilę namai“ dalis. Anksčiau pasirodė leidiniai, skirti Žydų bei Vokiečių gatvėms. Tokiu būdu autorės plečia detalų ir nuoseklų kultūrinį-istorinį pasakojimą apie vieną Vilniaus kvartalą bei jo gyvenimą XIX–XX a.

Simboliška ir tai, kad šiemet švenčiant Vilniaus 700 metų jubiliejų, ši knyga tampa dar viena dėlionės dalele, sugrąžina į pamirštą ir iš dalies pražuvusį miesto pasakojimą apie žydų kvartalą ir aplinkines jo gatves.

Paminklas prarastai miesto bendruomenei

Mėsinių gatvė kartu su mėsos prekiautojų eilėmis minima dar XVI amžiuje. Tai, neabejotinai, viena iš istorinių su žydų bendruomenės gyvenimu sietina Vilniaus vietų, gyvavusių šalia Didžiosios sinagogos.

A.Ambrulevičiūtės ir G.Polkaitės-Petkevičienės knygos „Mėsinių gatvės pasažai xix–xx a. (iki 1940 metų)“ pristatymas

+6

Iki Antrojo pasaulinio karo ši gatvė turėjo dvi atkarpas. Pirmoji atkarpa vienu galu rėmėsi į Utėlėtąjį turgelį – dabar tai išplatėjimas Stiklių gatvės viduryje, kuriame susitinka Gaono, M.Antokolskio ir Žydų gatvės. Nuo Utėlėtojo turgelio Mėsinių gatvė vingiavo Vokiečių gatvės link. Ją kirsdama nėrė gilyn į kitą kvartalą ir driekėsi iki pat Ligoninės gatvės.

DAUGIAU INFORMACIJOS APIE VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ RASITE ČIA

Pirmajai gatvės atkarpai pavadinimą greičiausiai suteikė visada triukšmingas ir sausakimšas mėsos turgelis. Dabar gatvė vadinama joje gyvenusio skulptoriaus Marko Antokolskio vardu, o ikonografijoje atpažįstama iš dviejų tarp pastatų išmūrytų arkų. Antroji atkarpa ilgą laiką nuolatinio pavadinimo neturėjo, kol nusistovėjo dabartinis.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Aelitos Ambrulevičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės knygos „Mėsinių gatvės pasažai XIX–XX a. (iki 1940 metų)“ pristatymas

Knygos autorė A.Ambrulevičiūtė teigė, kad dvejus metus rengiant knygą, svarbiausia užduotimi buvo atskleisti šios gatvės, įsikūrusios tarp dviejų prestižinių ano meto prekybos taškų – Rotušės aikštės bei Vokiečių gatvės – autentiškumą.

„Vos pasukus į skersgatvį nuo šių pagrindinių gatvių, būdavo atsiduriama atskirame pasaulyje, su siaurais skersgatviais, intensyvių ir šurmulingu gatvės gyvenimu bei specifiniu mėsos kvapu. Būtent dėl čia nuolatos vykusios prekybos mėsos gaminiais, ši gatvė ir įgavo Mėsinių gatvės pavadinimą“, – pasakojo A.Ambrulevičiūtė.

Jei dabar atsidurtume šioje judrioje ir šurmulingoje gatvėje 1939 metais, išgirstume bent keturių kalbų mišinį – lenkų, rusų, jidiš ir baltarusių.

Anot knygos autorių, jei dabar atsidurtume šioje judrioje ir šurmulingoje gatvėje 1939 metais, išgirstume bent keturių kalbų mišinį – lenkų, rusų, jidiš ir baltarusių. Nors kvartalas buvo daugiau žydiškas, tačiau kaip tik tuo metu vyko nemaža bendruomenės gyvenimo kaita.

Deja, po 1940-aisiais kraštą bei sostinę ištikusios sovietų okupacijos, kurią lydėjo ne tik tremtys, bet ir pastatų nacionalizacija, taip pat po Holokausto tragedijos bei Antrojo pasaulio karo, radikaliai pasikeitė šio kvartalo gyvenimas: neliko nei daugumos jo gyventojų, nei nemažos dalies pastatų.

„Iš esmės buvo sunaikinta ir ilgus metus užmiršta šio kvartalo gyventojų istorija, ištrinta jų tapatybės paradigma“, – kalbėjo Giedrė Polkaitė-Petkevičienė.

Pasak istoriko Norberto Černiausko, ši knyga – tai svarbus ir labai simboliškas atminimo paminklas prarastai šio Vilniaus rajono bendruomenei.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Aelitos Ambrulevičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės knygos „Mėsinių gatvės pasažai XIX–XX a. (iki 1940 metų)“ pristatymas

Apie specifinį kvapą ir išskirtinius ingredientus

XIX bei XX a. pirmoje pusėje Mėsinių gatvėje jau buvo nusistovėjusi prekyba pačiais įvairiausias mėsos gaminiais. Jie čia atkeliaudavo iš miesto pakraščiuose įsikūrusių skerdyklų.

Paklausta, koks tuo metu galėjo būti kvapas šioje gatvėje, A.Ambrulevičiūtė teigė, kad norint jį įsivaizduoti užtektų prisiminti mėsos skyriaus kvapą mūsų parduotuvėse, tik padauginti mažiausiai kelis kartus.

„Įdomu tai, kad vienoje šios gatvės pusėje buvo mėsos turgelis, o kitoje – viešasis tualetas, kuriame, išlikusiais duomenimis, per parą apsilankydavo iki trijų tūkstančių miestiečių“, – pasakojo A.Ambrulevičiūtė, tokiu būdu pabrėždama šios gatvės specifiškumą.

Vienoje šios gatvės pusėje buvo mėsos turgelis, o kitoje – viešasis tualetas, kuriame, išlikusiais duomenimis, per parą apsilankydavo iki trijų tūkstančių miestiečių.

Tiesa, autorės teigimu, miestui modernėjant, keitėsi ir gyventojų požiūris į higieną. Kadangi tuo metu nebuvo šaldymo įrenginių, nuolatos buvo atnaujinami įstatymai dėl mėsos laikymo. O siekiant, kad mėsos gaminius miestiečiai visada galėtų įsigyti kaip įmanoma šviežesnius, Mėsinių gatvėje prekyba vykdavo kasdien be jokių išeiginių.

Tačiau kaip tik iš šio laikotarpio spaudos bei pareiškimų policijai iki mūsų dienų yra išlikusių įdomių įrašų apie nesąžiningus prekybininkus bei dešrų gamintojus.

„Knygoje skelbiame šmaikščią karikatūrą, kurioje dešrininkas šuniukams pažada jų neskriausti ir jų mėsos nenaudoti dešroms gaminti.

Taip pat knygoje publikuojama policijos ataskaita apie dešrų gamintoją, kuris supirkinėjo padvėsusių kiaulių bei arklių mėsą. Šie pavyzdžiai tik parodo, kad visada buvo prekybininkų, kurie savo veiklą vykdė nesąžiningai“, – pasakojo A.Ambrulevičiūtė.

Knygoje publikuojama policijos ataskaita apie dešrų gamintoją, kuris supirkinėjo padvėsusių kiaulių bei arklių mėsą.

Paklausta, kokie mėsos gaminiai tuo metu laikyti prabangiausiais, viena knygos autorių teigė, kad tarp tokių buvo saliamis ar vadinamoji Krokuvos dešra, kuri, nors ir pasikeitus technologijoms, buvo gaminama net ir sovietmečiu.