Greta kurhauzų, sanatorijų, vilų ir prekyviečių architektūros istorijos, knygoje dėmesys skiriamas ir tokioms kurortų erdvėms kaip pliažai. Ar paupys, ar pajūris – tai poilsiautojų pamėgtos vietos šiltuoju metų laiku, tad prie vandens telkinių buvo gausu žmonių. Atostogoms ar reabilitaciniam gydymui atvykę miestiečiai, siekdami numalšinti nuobodulį, prisigalvodavo įvairiausių pramogų, poilsiaviečių potencialą matė ir vietos verslininkai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką, kurioje aprašomos poilsiavimo tradicijos Aukštosios Panemunės, Birštono, Girulių, Palangos ir Nidos pliažuose.
„Aukštosios Panemunės kurorto pliaže, kuriame poilsiautojai „atsivežę patefoną šoka, kiti užgerdami dainuoja ar žaidžia su sviediniu, šokinėja“, 1935 m. prie [kefyro] paviljono numatyta įrengti įvairioms sportinėms veikloms – sakalų gimnastikai, bėgimui, šuoliams į aukštį, šaudymui, plaukimui, irklavimui baidarėmis ir t. t. – skirtą infrastruktūrą. Tais pačiais metais Birštono pliaže didesniame nei aštuonių šimtų kvadratinių metrų ploto sklype taip pat pastatytas medinis maudyklių paviljonas, o už jo suprojektuotas parkas.
Komplekso svarbą kurortinių veiklų plėtrai iliustruoja ir tai, kad Birštono administracija pastato statybai išleido 15 tūkst. litų. Vieno aukšto netaisyklingo plano pastatas su labiau išreikšta centrine dalimi ties įėjimu ir atvira terasa nepasižymėjo ištaigingomis architektūrinėmis formomis. Horizontalus abiejų pastato korpusų fasadų skaidymas, kaip ir paviljono dvivėrių durų – artimas saikingai moderniai estetikai. Vis dėlto pastatas stebėtinai pagyvino Nemuno paupį centrinėje kurorto dalyje. Maudynes papildė ir aktyvesnės laisvalaikio veiklos. Apie to meto Birštono pliažą spaudoje rašyta, kad „čia yra puikūs paplūdimiai, kur vandens sporto mėgėjai ištisas dienas tysoja smėlyje“. Paviljone buvo įrengti persirengimo kambariai, veikė bufetas.
Palankios sąlygos XX a. trečiojo dešimtmečio pliažuose buvo tik prekybininkams paviljonuose, o besimaudantiems poilsiautojams taikyti kur kas griežtesni (padorumo) reikalavimai. Pavyzdžiui, pagal 1923 m. Kauno miesto ir apskrities viršininko Morkaus priimtą privalomą įsakymą (nr. 19), „vyrams ir moterims maudytis kartu draudžiama. Neklausantieji šio privalomojo įsakymo bus baudžiami administraciniu būdu iki 1000 litų pinigais arba vieno mėnesio arešto.“ Tačiau šioje istorijoje galima įžvelgti ir romantiškų poslinkių. Kaip teigė Kauno poetai, toks būdas netgi įdomesnis, „tuomet jausmai suliepsnoja ir širdis veržiasi kaip patrakus“.
Romantiška pliažų kultūra bei savita infrastruktūra Lietuvoje tarpukariu paraleliai panemunės kurortams formavosi ir pajūryje. Čia, neretai ir mažesniuose kurortuose, buvo statoma net po kelis paviljonus, pavyzdžiui, 1935 m. plečiant Girulių kurortą pajūryje pradėta statyti antra tokia užkandinė. Pliažams tapus patrauklia vasaros malonumų vieta, netoliese steigėsi laisvalaikio bei prekybos centrai, formavosi maudymosi tradicijos.
Pavyzdžiui, Palangoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo bendrų maudyklių: „Tas, kuris būtų anuomet išdrįsęs pageidauti bendro maudymosi, neatidėliojant būtų buvęs išvežtas į bepročių namus arba čia pat nuteistas įmesti į amžinai degančią pragaro ugnį. Vadinasi, anais laikais žmonės buvo nebegėdžiai, geri ir drovūs...“ 1933 m. skelbta, kad dar prieš karą Palangos paplūdimiuose būta gausu persirengimo kabinų.
Daugelis jų – medžio lentų, be durų, su suolais ir stalais viduje. Tiesa, baimintis nepadoraus vyrų ir moterų elgesio viešoje vietoje nebuvo pagrindo. Teigta, kad prieškariu, kai pakildavo balta vėliava, į pajūrį rinkdavosi vyrai, o pakilus raudonai vyrai turėdavo kraustytis iš vandens ir skubėti namo. Tada čia viešpataudavo moterys. Gražiosios drąsiai rodydavo savo „klasiškąsias linijas, o Viešpaties nuskriaustosios bei gero peno sudarkytos, slėpdavosi nusirengimo būdelėse“.
Šiek tiek praplečiant persirengimo kabinų formos raidą, istorijoje aptinkamas įdomus faktas. XVIII a. atsirado ir XIX a. pabaigoje Lietuvos (taip pat Rusijos), kaip ir Vakarų Europos (Šveicarijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos ir kt.) ir Naujosios Anglijos (JAV), pajūrio kurortuose paplito persirengimo kabinos, kaip vadinta Lietuvoje, „ant žemaitiškų ratų“ (angl. Bathing machine): „Jomis maudydavosi ypatingai delikatni ir opūs sutvėrimai. Būdavo taip: sutvėrimas pasisamdo sau tokią būdą, užsidaro joje, o žemaitis, pakinkęs arklį, įveža jį į vandenį.“
Po kurio laiko būdelėje esantis žmogus pakviečia varovą, kad parvežtų atgal į krantą. Tiesa, užsienyje tuo metu buvo ir prabangesnių įrengimų, tačiau jais naudojosi tik labai turtingi ir kilmingi vasarotojai. Pavyzdžiui, Ispanijoje San Sebastiano kurorte veikęs Karališkasis šaltųjų maudyklių paviljonas (angl. Royal bathing machine), geležinkelio bėgiais įstumiamas į jūrą, ar prabangus paviljonas Nicos (Prancūzija) prieplaukoje.
Tarpukariu Lietuvos pajūrio pliažuose mobilios jūros karietos jau nebuvo, bet aukštesnio luomo padiktuota pliažo kultūra, tikėtina, išliko. Vietoje mobilių būdelių išilgai kranto driekėsi medinių persirengimo namelių eilė. Tokia pliažo mažoji infrastruktūra buvo būdinga ir kitiems užsienio pajūrio kurortams. Pliaže buvo nuomojamos ir pavėsį teikiančios atskiros būdelės (medinės arba pintos iš vytelių). Kaip matyti, vos per keletą metų įvyko akivaizdi pliažo aplinkos ir poilsio kultūros kaita. Išlaisvėję pajūrio vasarotojai jau galėjo rinktis vyrų, moterų, bendrus pliažus ar nudistų zoną. Viena jų buvo įrengta Nidos kurorto paplūdimyje.“
Daugiau apie kurortavimo tradicijas ir kurortų architektūrą tarpukariu rasite monografijoje „Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje“, leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Knygą galima įsigyti leidyklos LAPAS el.knygyne bei šalies knygynuose.
