Kuršių nerijos nacionalinis parkas
Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas išskirtiniam kraštovaizdžiui bei savitam etnokultūriniam paveldui išsaugoti. Unikali Kuršių nerija – tai siaura, ilga smėlio juosta, 98 km ilgio pusiasalis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, iš kurių Lietuvai priklauso 52 km. Beveik per visą neriją driekiasi smėlio kopų grandinės. 2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Lietuvos jūrų muziejus-delfinariumas
1971 m. Kopgalio tvirtovėje duris atvėrė Klaipėdos kraštotyros muziejaus jūrų skyrius. 1997 m. muziejus tapo respublikiniu, dabar jame yra net penki skyriai, įrengtos šešios didelės ekspozicijos. Lietuvos jūrų muziejuje galima išvysti lauko baseinuose plaukiojančius Baltijos ruonius, pingvinus, kaliforninius jūrų liūtus, kurie vasaros metu džiugina žiūrovus savo pasirodymais, taip pat akvariume gyvenančias žuvis, spalvingus koralus, susipažinti su Baltijos jūros geologija ir geografija. Itin įdomus laivybos skyrius – galima pasigrožėti senaisiais žvejų laivais, archeologiniais radiniais, dokumentine medžiaga. 2014 m. rekonstruotame delfinariume galima išvysti delfinų pasirodymus. 2015 m. įrengtas delfinų terapijos centras, „Saulės įlanka“ – baseinas po atviru dangumi. Nuo 2014 m. rekonstruojamas Jūrų muziejus. 2011 m. krantinėje prie Lietuvos jūrų muziejaus-delfinariumo atidengtas paminklas „Albatrosas“ (skulpt. Klaudijus Pūdymas, archit. Mindaugas Zabarauskas), skirtas žuvusiems Lietuvos jūrininkams ir nuskendusiems laivams įamžinti. Jūrų paukštis albatrosas – laisvės ir drąsos simbolis. Paminklas – 12 m aukščio, puoštas granito plokštėmis, ant kurių yra užrašas „Išplaukusiems ir negrįžusiems“.
Pajūrio žvejo etnografinė sodyba
Etnografinė sodyba įkurta 1979 m. Ji pastatyta pagal XIX–XX a. pabaigos Šventosios apylinkių žvejų pastatus. Šioje ekspozicijoje siekiama parodyti visus pajūrio sodybose esančius ūkinius ir gyvenamuosius statinius. Čia vaizduojamas pasiturinčio žvejo sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei džiovinti. Gyvenamajame name atkurtas XX a. pradžios interjeras.
Kopa „meškos galva“ ir regykla
XIX a. pradžioje šiose apylinkėse pradėti kopų tvirtinimo darbai. 1832 m. pastatyti pirmieji kopas tvirtinusių darbininkų barakai, o pati gyvenvietė buvo vadinama Meškadaube. 1870–1871 m. prūsų ir prancūzų karo metu čia buvo apgyvendinti prancūzų belaisviai. XX a. pradžioje, užbaigus miško sodinimo darbus, barakuose vis dar gyveno 21 žmogus, gyvenvietė sunyko tarpukariu. Šiandien galima apsilankyti ant 35,7 m aukščio kopos įrengtoje apžvalgos aikštelėje. Nuo jos galima apžvelgti, kokį didžiulį miško plotą suniokojo 2006 m. gaisras, kaip auga atsodintos pušys, taip pat pasižvalgyti į Klaipėdos miesto panoramą.
Kiaulės nugara
Kiaulės Nugara – tai XIX a. netoli tarptautinės jūrų perkėlos suformuota Kuršių nerijos sala, savo forma primenanti iškilusią kiaulės nugarą. Čia peri daug laukinių paukščių. 2014 m. ties 800 m ilgio ir apie 300 m pločio dirbtine sala pastatytas suskystintų gamtinių dujų laivas-saugykla „Independence“.
Juodkrantė
Juodkrantė – viena seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių, žinoma nuo 1429 m. (tuomet ją užpustė smėlis). Antrąkart gyvenvietė ėmė formuotis prie Kuršių marių 1669 m. įsteigus pašto stotį-smuklę, taip pat iš smėliu užpustytų Karvaičių ėmus keltis žmonėms, o labiausiai – čia pradėjus veikti gintaro kasyklai (kompanijai „Stantien & Becker“). XIX a. iš Klaipėdos į Juodkrantę ėmė kursuoti garlaiviai. XX a. pradžioje ši vietovė tapo vasarnamių, vilų ir restoranų vieta – europinio lygio kurortu, į kurį poilsiautojai vykdavę laivais. 1946 m. Juodkrantė tapo miesto tipo gyvenviete, nuo 1961 m. prijungta prie Neringos miesto. Juodkrantė žavi ramybe, unikalia gamta, įspūdinga žvejų namelių bei stilingų vilų architektūra.
Gintaro įlanka
1855 m. ties Juodkrante gilinant Kuršių marių dugną, skirtą laivybai, aptikta gintaro. Jo kasyba paskatino gyvenvietės augimą. 1860–1890 m. per metus buvo iškasama apie 75 000 kg gintaro. 1860–1881 m. rasti gintaro dirbiniai siekia vidurinio neolito ir žalvario amžių. Jie dar vadinami Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Ričardo Klebso vardo lobiu. Po Antrojo pasaulinio karo teliko vos keletas – trys žmonių figūrėlės, dvigubas ornamentuotas skridinys, kurie saugomi Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Gintaro įlankoje organizuojama tradicinė Rudens lygiadienio šventė. Tarptautinio baltų skulptorių simpoziumo metu sukurtos nendrinės skulptūros virsta ugnies skulptūromis ant vandens, atgaivindamos senąsias baltų tradicijas.
Pažintinis dendrologinis takas
1,6 km ilgio pažintinis takas driekiasi šiaurinėje Juodkrantės dalyje šalia Gintaro įlankos. Keliaujant taku galima susipažinti su „medžio biografija“, aplankyti 12 raudonųjų ąžuolų žiedą. Kadaise čia augo didžiulė liepa, dar vadinama Griekų liepa. Dabar netoliese ošia įspūdingas Griekų daubos miškas. Visas dendrologinio tako maršrutas pažymėtas mediniais stulpeliais, o jo pradžią ir pabaigą žymi stendas. Eidami taku rasime 16 stotelių su medžių aprašymais, piešiniais, nuotraukomis. 2016 m. pastatyta garsų gaudyklė, primenanti didžiulį megafoną.
Krantinė
Kuršių marių pakrante besidriekianti Juodkrantė, saugoma istorinio-urbanistinio draustinio, žavi savo krantine – ramybės, tyro oro ir romantiškų pasivaikščiojimų vieta. Palei L.Rėzos gatvę einanti krantinė buvo pradėta tvarkyti 1995 m. Krantinė – 2,4 km ilgio takas, kuriame puikuojasi per skulptorių simpoziumą 1997–1999 m. sukurtos akmeninės skulptūros. Tai Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių menininkų darbų ekspozicija, pavadinta „Žemė ir vanduo“. Kuršių marių skalaujamoje krantinėje vyksta daug įvairių koncertų, įrengta jachtų prieplauka.
Evangelikų liuteronų bažnyčia
Pirmoji bažnytėlė Juodkrantėje buvo pašventinta 1795 m. 1878 m. po gyvenvietėje siautusio gaisro medinės bažnyčios neliko, pamaldos vykdavo kunigo namuose. 1885 m. buvo pašventinta
nauja neogotikinė raudonų plytų bažnyčia, nors pati bendruomenė nebuvo itin gausi. Po Antrojo pasaulinio karo šventovė buvo paversta sandėliu. 1976 m. bažnyčios pastate buvo įkurtas Miniatiūrų muziejus, todėl sakralinis pastatas buvo išsaugotas: atkurtas interjeras, sukurti vitražai. Tuo laiku liuteronų šeimos vykdavo į Klaipėdą, kur J. Kaitinio sodyboje buvo rengiamos pamaldos. 1989 m. bažnyčia buvo atiduota katalikams, tačiau vėliau grąžinta liuteronams. Dabar bažnyčioje vyksta tiek katalikų, tiek evangelikų liuteronų pamaldos. Bažnyčioje yra pranciškono Viliaus Orvydo kurtas akmeninis altorius.
Vėtrungių galerija
L.Rėzos g. 13 veikia Daivos ir Remigijaus Žadeikių įkurta Vėtrungių galerija. Čia galima išvysti vėtrungių pavyzdžių ir jų įsigyti, sužinoti kuršiškų vėtrungių atsiradimo istoriją. 1844 m. Kuršių mariose plaukiojantiems laivams buvo įvesta speciali ženklinimo sistema – stačiakampio formos spalvotas skydas su raudona arba balta vėliavėle. Tai ir buvo vėtrungės, vietinių gyventojų vadintos vėliavomis arba herbais. Vėtrungės buvo išpuoštos ornamentuotais pjaustiniais: paukščių, gyvūnų, gimtųjų sodybų siluetais. Tai buvo kiekvieno žvejo savitas meno kūrinys. Vėtrungių galerija lankoma balandžio–spalio mėnesiais, norint čia atvykti ne sezono metu reikia susitarti iš anksto.
„Raganų kalnas“
„Raganų kalno“ šlaitai apaugę šimtametėmis pušimis, vingiuoti takai veda į 42 m aukščio viršūnę. XIX–XX a. pradžioje ant kalno lietuvininkai švęsdavo Rasas (Jonines). Iš Tilžės, Rusnės ir Klaipėdos atplaukdavo choro atlikėjų, muzikantų, visi linksmindavosi ir ieškodavo paparčio žiedo. „Raganų kalnas“ su apžvalgos aikštele suformuotas XIX a. paskutiniame ketvirtyje ant 60 m aukščio kopos. Tai buvo Juodkrantės miško pasivaikščiojimo takų (promenados) dalis. 1979–1981 m. Lietuvos tautodailininkai šioje vietoje sukūrė 80 medinių skulptūrų – raganų, velnių ir kitų mitologinių būtybių pasaulį (beveik kasmet meistrai atnaujina skulptūras, kuria naujas).
Pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos
Prie Garnių kalno galime išvysti vieną didžiausių pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų perėjimo vietų Europoje. 2002 m. buvo užfiksuota 500 pilkųjų garnių ir 2 tūkst. didžiųjų kormoranų porų. Manoma, kad pilkieji garniai Juodkrantės apylinkėse gyveno dar XVII a. ar anksčiau. Istoriniai duomenys liudija, kad kormoranai Juodkrantėje pasirodė 1803 m., iš tuometinių lizdaviečių išstūmę pilkuosius garnius. Vietiniams gyventojams pradėjus skųstis juodaisiais kormoranais, šie pradėti naikinti, tačiau 1974–1978 m. vėl atskrisdavo į Kuršių marių pakrantes. 1989 m. kormoranai pradėjo suktis lizdus šalia pilkųjų garnių buveinės ir čia pasiliko. Pamažu garniai buvo išstumti į pakraščius. Jie pradėjo migruoti piečiau Juodkrantės.
Avino kalnas
Nuo Avino kalno atsiveria įspūdingas Kuršių nerijos kraštovaizdis. Ant Avikalnio įrengta apžvalgos aikštelė, leidžianti kiekvienam pasidairyti po šios vietovės platybes. Tai ir mėlynuojančios Kuršių marios, ir atsiveriantis Avikalnio rago palvės (pusiasalio) vaizdas. Avino kalnas – tai 36,5 m aukščio kopa, nuo kurios į pietų pusę 9 km tęsiasi Naglių gamtos rezervatas, saugantis Pilkųjų (Mirusių) kopų kraštovaizdį.
Naglių gamtos rezervato pažintinis takas
Naglių gamtos rezervate įrengtas 1,35 km ilgio pažintinis takas, kviečiantis susipažinti su įspūdinga Kuršių nerijos dalimi. Keliaujant nuolat smėlio pustomu taku, pasitinka plytinčios Pilkosios kopos, dar vadinamos Mirusiomis kopomis, nes po savimi kadaise palaidojo ištisas gyvenvietes, miškus ir dirvožemius. Kopos stebina dėl stipraus vėjo susiformavusiomis išgraužomis, įdubomis, taip pat kur ne kur kyšančiomis senojo dirvožemio liekanomis. Šioms įspūdingoms kopoms pažinti specialiai įrengtas atskiras takas, einantis pro čia pat plytinčius smėlio ruožus ir vėjo suneštus kauburius. Naglių gamtos rezervate, saugant retą šio kraštovaizdžio augaliją ir gyvūniją, leidžiama lankytis tik einant pažintiniu taku.
Pervalka
Pervalka susiformavo 1836–1843 m., atsikėlus gyventojams iš užpustyto Naujųjų Naglių kaimo. Sakoma, kad Pervalkos pavadinimas kilęs nuo valčių pervilkimo nuo marių prie jūros kranto. Kita vietovės pavadinimo versija – toks vardas kilo nuo žodžio „pervalkas“, kuris reiškė sausumą tarp vandenų. Į pietus nuo Pervalkos iki XIX a. buvo ir Karvaičių kaimas, kurio užpustymą smėliu mini ten gimęs kultūros veikėjas Liudvikas Rėza. Bėgant laikui Pervalkos gyvenvietė ėmė augti, vietiniai gyventojai vertėsi žvejyba, o XX a., tarpukariu, ši vieta tapo mėgstamu poilsio ir ramybės kampeliu. Dabar Pervalka – mažiausia Kuršių nerijos gyvenvietė.
Žirgų švyturys
Viena iš Pervalkos įžymybių – Žirgų švyturys, pastatytas 1900 m. iš stambių akmenų ant dirbtinės salos Kuršių mariose. Šio statinio įrenginiai siunčia baltus signalus, kurie matyti iš 13 km atstumo. Tai vienintelis toks įrenginys Kuršių nerijoje, pastatytas ne sausumoje, o mariose.
Skirpsto kopa ir paminklas Liudvikui Rėzai
Karvaičių kraštovaizdžio draustinis, saugantis Kuršių nerijos gamtos kompleksus, apima ir pušimis apaugusias kopas, kurių viena – Skirpsto kopa – siekia iki 60 m aukštį. Ant šios kopos stovi paminklas Liudvikui Rėzai (1776–1840) – žymiam lietuvininkų kultūros veikėjui, gimusiam vėliau smėliu užpustytame Karvaičių kaime. Šis žymus tautosakininkas 1825 m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. 1979 m. Eduardas Jonušas ant Skirpsto kopos įamžino šio Mažosios Lietuvos šviesuolio atminimą, ant ąžuolinės skulptūros puikuojasi L. Rėzos eilės.
Preila
Preilą taip pat įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai panašiu laiku – 1843 m. XX a. Preila tapo tikra vasarviete, čia buvo įkurta mokykla, viešbutis, „Žinijos“ draugijos pensionatas. 1961 m. Preila tapo Neringos miesto gyvenviete. Ši vietovė žavi marių pakrante einančia pagrindine gatve, valčių prieplauka, autentiškomis sodybėlėmis ir žvejų nameliais. Taip pat išlikusios senosios etnografinės kapinaitės, kuriose ilsisi čia gyvenusių kuršininkų palaikai. Jose yra vertingų antkapinių paminklų, aptvarų ir želdinių. Preiloje stovi ir senoji mokykla (statyta 1907 m.), kurioje veikia biblioteka. 1,5 km nuo Preilos važiuojant Nidos link stūkso Vecekrugo kopa.
Senosios žvejų sodybos
Gamtos stichijos neleisdavo gyventojams įsikurti ilgiau, pastovesnės gyvenvietės pradėjo kurtis tik XIX a. Tuomet susiformavo tam tikras žvejo namo tipas: sklypas buvo siauras ir ilgas, būtinai turėjo priėjimą prie marių, pakrantėje stovėdavo rūkyklos, džiovyklos tinklams. Sodybėles juosdavo medinė tvora ar žvejų tinklai. Tradiciniu žvejų nameliu laikoma dviejų galų dūminė troba, turėjusi du įėjimus, o ties viduriu – plačią stoginę. Pastatai būdavo itin puo
šiami: dar ir dabar praeivio akį traukia ornamentuoti kraigai, pristatytos mansardos ir verandos, „žirgeliai“, ryškių spalvų langinės, o ir patys nameliai būdavo dažomi mėlynai arba rudai.
Nida
Tai seniausia ir žinomiausia Kuršių nerijos vietovė, garsėjanti įspūdinga Didžiąja (Sklandytojų) ir Parnidžio kopomis, čia vasarodavusiu Nobelio premijos laureatu, vokiečių rašytoju Thomu Mannu. Kasmet Nidoje vyksta daug renginių. Nidos kaimas žinomas nuo XV a. Po 1676 m. susiformavo dabartinė Nidos gyvenvietė. Čia galime aplankyti 1900 m. statytą Nidos žvejo etnografinę sodybą, Thomo Manno memorialinį muziejų, įkurtą buvusiame rašytojo vasarnamyje, XIX a. veikusį Hermano Blodės viešbutį, kuriame lankydavosi žymūs dailininkai. Netoli jo įkurtas Kuršių nerijos istorijos muziejus. Nidos pakrantėje įsikūręs uostas, kuriame prišvartuotos privačios ir vandens turizmui skirtos jachtos, siūlančios įvairius pažintinius ir pramoginius maršrutus. Čia stovi ir pagal senųjų kuršių laivų modelius sukurtas kurėnas.
Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centras
Lankytojų centras teikia informaciją apie Kuršių nerijos nacionalinį parką, platina lankytojo bilietus, organizuoja pažintinius, mokomuosius žygius Grobšto ir Naglių gamtos rezervatuose, veda pažintines ir gamtines ekskursijas Kuršių nerijoje, organizuoja temines edukacines programas vaikams. Čia galima įsigyti informacinių leidinių, žemėlapių ir suvenyrų.
Katalikų Švč. mergelės marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia
Nidoje ilgą laiką nebuvo katalikų bažnyčios. Tikintieji melsdavosi liuteronų bažnyčioje, tačiau uoliai siekė, kad būtų pastatyta nauja šventovė. Dėl jos statybos į savivaldybę kreipėsi pranciškonų ordino vadovai, tačiau vietos paieškos užtruko. 2000 m. buvo pašventinti katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatai, o 2003 m. birželio 14 d. pašventinta bažnyčia. Architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuotas pastatas nendriniu stogu – išskirtinis naujosios Nidos architektūros pavyzdys. Ant 1,5 t Lenkijoje nuliedinto bažnyčios varpo išgraviruotas Neringos herbas ir maldos žodžiai.
Nidos švyturys
Nidoje švyturys stovi nuo 1953 m., nors jo pirmtakas buvo pastatytas 1874 m. (susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą). Ant 51,4 m aukščio Urbo kalno stovintis statinys – 29,3 m aukščio, jį pasiekti galima nuo švyturininko namo vedančiais akmeniniais laipteliais, kurių kadaise buvo net 200. Sutemus ir naktį švyturys siunčia baltos šviesos signalus į jūrą, kurie matyti 41 km spinduliu. Raudonai baltas Nidos švyturys skirtas įspėti jūroje plaukiojančius laivus, kad Nidoje uosto nėra: du trumpi 0,2 sek. baltos šviesos signalai su 1,2 sek. tarpu, tuomet 4,2 sek. tarpas (tamsa).
Parnidžio kopa
Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur iki šiandien išlikusi pustomų kopų grandinė. Nuo Parnidžio kopos į pietus atsiveria Grobšto gamtos rezervate esančių pustomų kopų panorama, galima matyti Rusijos Federacijos dalyje plytinčius smėlynus. Ant Parnidžio kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė. 1995 m. čia pastatytas saulės laikrodis. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė teka nuo vandens paviršiaus ir leidžiasi į vandenį. Iki 1999 m. per Kuršių neriją praūžusio uragano „Anatolijaus“ stelos (laikrodžio rodyklės) aukštis siekė 12 m (2 m po žeme). Stela išmarginta kalendorinių švenčių simboliais, nukopijuotais nuo XVII a. medinių runų kalendoriaus. 2011 m. saulės laikrodis buvo atstatytas, aikštelę papildė trys dekoratyvinės skulptūros – „Žiemos saulėgrįža“, „Pavasario lygiadienis“, „Rudens lygiadienis“.
Mergelio atodanga
Ties Nida galima išvysti įdomų gamtos objektą – marių mergelio atodangą. 2–3 m aukščio atodanga susidarė dėl milžiniško smėlio spaudimo, kuris į paviršių išstūmė mergelio sluoksnius. Atodanga atsiveria ties Parnidžio kopa, toje vietoje, kur kopa statmenai leidžiasi į Kuršių marias. Pakrantėje galime išvysti marių mergelio – uolienų (cemento) gabaliukų, todėl pati pakrantė atrodo tarsi akmenuota, o ne smėlėta. Šios uolienos ne kartą pasitarnavo sodinant smėlynuose medžius.
Evangelikų liuteronų bažnyčia
1886 m. liuteronų kunigas Gustavas Echternachas ėmėsi Nidos bažnyčios statybos. 1888 m. spalio 10 d. darbai buvo baigti, bažnyčia pašventinta. Neogotikinė raudonų plytų bažnyčia išliko iki šių dienų. 1966–1988 m. šventovės erdvėse buvo įkurtas Neringos istorijos muziejus, 1984 m. pastatyti vargonai. O nuo 1988 m. bažnyčioje vėl vyksta pamaldos. Interjeras išsiskiria medinėmis lubomis, langų vitražais, paveikslu „Kristus tiesia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti“. Taip pat galima apžiūrėti kaizerio žmonos Viktorijos trijų dovanotų šviestuvų kopijas, pagamintas pagal išlikusį prieškario originalą.
Senosios kapinės ir krikštai
Nidos kapinėse iki šiandien išlikę krikštų – senovinių originalių medinių antkapinių paminklų, būdingų Kuršių nerijai. Savo siluetu šie paminklai primena medį, jų šonuose dažnai būdavo išpjaustinėjami paukšteliai. Krikštai – tai mitologinio pasaulio medžio, jungiančio visas visatos dalis, įvaizdis, simbolizuojantis vėlės arba maldos kelią į dausas. Vyrų krikštams būdingi išpjaustyti žirgų galvų, augalų ir paukščių motyvai, o moterų – paukščių, augalų ir širdies motyvai. Paprastai krikštus statydavo mirusiojo kojūgalyje. Šiandien kapinės – atviros lankytojams. Čia palaidotas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios statytojas, kunigas Gustavas Echternachas, architektas Algimantas Zaviša, menininkas Eduardas Jonušas, jose galima apžiūrėti šio dailininko restauruotus krikštus.
Thomo Manno memorialinis muziejus
Rašytojo Thomo Manno vasarnamis – vienas lankomiausių Vakarų Lietuvoje. 1929–1930 m. Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas namas (architektas Herbertas Reissmannas), kuriame rašytojas su šeima praleido tris vasaras. Atostogaudamas Nidoje jis rašė savo knygas „Juozapas ir jo broliai“, esė „Mano vasarnamis“, įvairius straipsnius, laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams. 1939 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Trečiojo Reicho, vasarnamis buvo nacionalizuotas. Karo pabaigoje patrankos sviediniui apgadinus namą, jį buvo planuojama nugriauti. 1967 m. čia atidaryta Klaipėdos miesto bibliotekos skaitykla, įkurta memorialinė ekspozicija. 1975 m. pastatas restauruotas, atnaujinta ekspozicija. 1990 m. įkurta Thomo Manno draugija. 1995–1996 m. remiantis H. Reissmanno brėžiniais, rašytojo dukters Elisabeth Mann prisiminimais, įvykdyta antroji pastato restauracija. Šiandien čia organizuojami kamerinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai, tarptautinis Thomo Manno festivalis.
Važiuodami dviračių taku ar keliaudami pėsčiomis nuo Nidos iki Pervalkos, aplankykite šešis paukščių stebėjimo bokštelius, įrengtus vaizdinguose Kuršių nerijos raguose (Bulvikio, Ožkų, Pervalkos, Žirgų) ir įlankose (Bulvikio, Karvaičių). Maršrutai: pajūryje Preila–Pervalka, Juodkrantė–Alksnynė (rugpjūtis–rugsėjis – tilvikų migracija; lapkritis–kovas – jūriniai paukščiai); pamaryje Pervalka–Preila (vandens paukščiai perėjimo ir migracijos metu). Taškinis stebėjimas: garnių, kormoranų kolonijos (balandis–liepa – perėjimo metu); Parnidžio kopa, apsauginis pajūrio kopagūbris ties gyvenvietėmis (migracija); Naglių gamtos rezervatas (rugsėjis–spalis – žiedavimas); Avikalnio įlanka (balandis–birželis, rugpjūtis–spalis).
Po Kuršių neriją be automobilio Kelionė dviračiu po Kuršių nerija – tai puiki proga aplankyti įdomiausias ir gražiausias jos vietas. Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę ir Smiltynę jungia speciali 52 km ilgio dviračių trasa. Ji tęsiasi miškingomis vietovėmis, kuriose nėra didelių įkalnių ir pakalnių, uždraustas automobilių eismas, todėl šia trasa važiuoti lengva ir saugu net pradedančiam dviratininkui. Prie tako įrengtos trumpalaikio sustojimo vietos, o informaciją apie šalia esančius lankytinus objektus galima rasti informaciniuose stenduose, pasitinkančiuose visų gyvenviečių prieigose. Iš Nidos laiveliu galima persikelti į Nemuno deltą ir pamariu sugrįžti į Klaipėdą. Taip pat katamaranu nuplaukti į Juodkrantę ar Klaipėdą. Į Nidą reguliariai plukdo laivai iš Šilutės, Klaipėdos, Ventės ir Minijos (Mingės) kaimo.
