„Literatūrologai sako, kad mums trūksta gerų romanų kaip oro. Ir štai M.Gailius parašė romaną „Oro“, nežinau ar reaguodamas į kritikus. Koks šis romanas, geras ar ne, įvertins skaitytojai“, – renginį pradėjo S.Vasiliauskas.
Klimato kaita apie kasdienį gyvenimą ir netektį
Tai nėra pirmoji M.Gailiaus knyga. Dar 2012 m. jis debiutavo „Pirmosios knygos“ (PK) konkurse su tekstu „Šlapias spalis“. Tuo metu autorius svarstė ir neberašyti, bet pasirodo, kad tai nebuvo vienkartinis atvejis.
Paklaustas kaip kilo idėja parašyti knygą apie klimato kaitą M.Gailius sako: „Supratau, kad sąmoningai rinkausi tokį kelią, nes pirmoji knyga buvo tarsi pasiruošimas šiai. Būtent joje yra dvi novelės su užuominomis, pavadinimais „Šlapias spalis“ ir „Paskui mirė tėtis“.
Mąstydamas, kodėl ši tema man svarbi, atsiminiau, kad mano tėtis buvo gamtažmogis ir žvejas. Iš vaikystės iškyla didžiulio gyvo oto vaizdas kriauklėje. Žuvis buvo gyva ir aš ją stebiu, mes ją plovėm su vandeniu. Taip pat atsimenu košmarą, kuriame prapliumpa vanduo, bet negaliu jo užsukti, todėl bėgu iš namų. Nežinau, ką tai reiškia psichoanalitiškai, tačiau tėčio paveikslas, potvynio nuojauta iš košmaro vaikystėje ir „Oro“ temos yra rišančios.“
S.Vasiliauskas pastebi, kad M.Gailiaus knyga ne tik apie klimato kaitą, ji taip pat labai autobiografiška, joje daug kasdienio gyvenimo, santykių.
„Pirma, manęs paklausė: „Klausyk, ar tau tikrai rūpi klimato kaita?“ Atvirai – dabar truputį mažiau, nes tai buvo 12-os metų apmąstymų veikla. Šiuo metu mes gyvename gerovės su išlygom šalyje, bet šalia vyksta vos nujaučiami, moksliškai pagrįsti grėsmingi procesai. Nežinau ką tai lems, bet mane glumina mūsų prieštaringumas, dvilypumas. Mes per ramiai žiūrime į šią situaciją, todėl galiu teigti, jog šiuo romanu norėjau ir pagąsdinti. Taigi, šią temą jau išrašiau ir man palengvėjo, bet toliau tuo domiuosi. Antra, istorija prasideda nuo mergaitės tėvo žūties. Taip romanu teko apmąstyti tėčio, mirusio, kai man buvo 12-a metų, klausimą. Supratau, kad su šia istorija išgyvenau netektį ir mane patį nustebino, jog ne iki galo buvau susitaikęs“, – atvirauja rašytojas.
Vieta literatūros kontekste
Knygoje yra du pasakojimo laikai: dabartis ir apokaliptinė ateitis, kurioje jūra užlieja pasaulį.
Rašytoja ir literatūros kritikė L.Buividavičiūtė sako: „Domiuosi distopijomis ir galiu pareikšti – tai viena tirščiausių distopijų, kokią yra tekę skaityti ir ne tik lietuvių literatūroje. Kai išėjo Marijaus knyga, tuo metu pasirodė ir Majos Lunde „Vandens istorija“. Labai įdomu, kad jos knygoje taip pat yra dvi plotmės, du laikai, 2007-ieji ir 2041-ieji metai. Čia matomos pasaulinės tendencijos, kurios rūpi ir mums.
Romano „Oro“ distopinė linija – labai įdomi. Pavyzdžiui, tikrai originalus sprendimas buvo „tinklaodės“ – jeigu susipyksti su savo skaitmenine tapatybe, gali atsidurti įstaigoje ant kalnelio. Šis sutrikimas vadinasi „amfibinis bipolinis sutrikimas“ ir tai yra labai logiška, nes kai susipyksti su savo kita tapatybe taip ir būna.
Tad kodėl ši distopija viena tirščiausių? Nes greta technologinio progreso, kuriame galime pasirinkti net vaiko lytį, išvaizdą ir rasę, tai yra ir politinė distopija. Tai įdomus sluoksnis, parašytas žavinga, smiglia ir ironiška specialia kalba. Man labai įdomu, kai autorius rašo ne tik autentiškai, bet jis pateikia ir labai platų kontekstą. Svarbu ir tai, jog lietuvių literatūroje neturime daug distopijų ir džiaugiuosi, kad atsirado M.Gailiaus knyga.“
Kalba, stilius ir kritiškas redaktoriaus požiūris
Pristatymo metu S.Vasiliauskas pateikia romano „Oro“ palyginimų pavyzdžių: „Stebėtojo burna atvipo kaip dvigeldė kriauklė“, „Suprantu, bet faktas kaip burgeris“, „Jiedu atrodė kaip administracinė atsakomybė prieš baudžiamąjį nuosprendį“.
Kūrinį redagavęs rašytojas A.Šlepikas teigia: „Man patiko virstanti, griūvanti Marijaus kalba, bet nežinau kiek ji tinka distopijai. Aš jo klausiau ar jis yra tikras, kad tokie ilgi sakiniai yra reikalingi? Aš taip pat abejojau dėl naujakalbės, atrodė, kad nereikia jos vartoti. Tiesą sakant, nepaprastai gražus pavadinimas, tik dailininkas neperskaitė knygos ir jis nežino, kad „Oro“ yra auksas, o ne oro trūkumas. Dailininkai neskaito, o tuo labiau, kad romanas toks ilgas. Manau, kad rašytojas turi kurti skaitytojui. Yra prustai, yra beketai, yra džoisai, bet kiek iš jūsų atvirai esate perskaitę visus tokių autorių kūrinius? Reikia rašyti taip, kad skaitytojas jaustųsi pagerbtas ir pamalonintas. Iš esmės su Marijumi puikiai dirbome, knyga yra labai gera ir džiaugiuosi, kad aš ją redagavau.“
M.Gailius sureagavo ir teigė, kad rašydamas romaną negalvojo apie skaitytoją, tačiau jis paklausė redaktoriaus ir naujakalbė rado savo vietą.
