Ši knyga yra bandymas atkurti nublankusio ir nutolusio pasaulio ryškumą. Tai spalvomis pateikta istorija. Bendraautoriai peržiūrėjo net 10 tūkstančių ir atrinko iš jų 200 nuotraukų, padarytų 1850–1960 metais. Pirmąjį savo šimtmetį fotografija gyvavo nespalvotame pasaulyje, todėl visi knygoje panaudoti originalai yra nespalvoti. M.Amaral atliko itin detalius istorinius tyrimus ir, pasitelkusi skaitmeninę technologiją, atkūrė senų fotografijų spalvas, siekdama paskatinti į šį dramatišką, pokyčių kupiną ir lemtingą žmonijos istorijos laikotarpį pažvelgti naujai.
Bendraautoriai peržiūrėjo net 10 tūkstančių ir atrinko iš jų 200 nuotraukų, padarytų 1850–1960 metais.
Kiekviena knygoje pateikta nuotrauka yra savitai įdomi ir originali. Atrinktas ir sudėliotas į kolekciją, jas papildo išplėstiniai D.Joneso komentarai, susiję vienas su kitu ir sudarantys nuoseklų pasakojimą – istoriją. Pradedama nuo imperijų ir baigiama didžiųjų supervalstybių amžiumi. Tai scena, kurioje savo vaidmenis atlieka titanai ir tironai, galvažudžiai ir kankiniai, genijai, išradėjai ir būsimieji pasaulio griovėjai.
Rinkdamiesi fotografijas, bendraautoriai siekė aprėpti skirtingus žemynus ir kultūras, tarp įžymiųjų įterpė ir užmirštuosius, norėdami pagerbti mirusiuosius ir skirti deramą dėmesį jų laikams. Knygos „Laiko spalvos“ aprėptis – daugiau nei šimtmetis pasaulio istorijos nuo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpio, JAV pilietinio karo iki Kubos raketų krizės ir didžiųjų kosmoso pasiekimų amžiaus pradžios. Joje apžvelgiamas imperijų iškilimas ir griūtis, mokslo, pramonės ir meno pasiekimai, karo tragedijos, taikos politikos kryptys, žmonių, kūrusių istoriją, gyvenimas.
Šia knyga blankiam pasauliui bandoma sugrąžinti spalvas.
Pasaulis visada buvo toks ryškus, tiesioginis ir spalvotas, kokį matome šiandien. Vis dėlto praeitį mes retai kada matome ryškią ir realią. Šia knyga blankiam pasauliui bandoma sugrąžinti spalvas. Dėl nuostabių fotografijų ir tiksliai parinkto teksto dermės knyga „Laiko spalvos“ suteikia galimybę į praeitį pažvelgti iš unikalios, o neretai ir gražios perspektyvos.
Knygos ištrauka ir fotografijos:
Thomas Edisonas
Pokario Jungtinėse Amerikos Valstijose nedaug kas geriau įkūnijo antreprenerystės dvasią nei Thomas Alva Edisonas – genialus išradėjas, kurį jaunystėje prabudęs žavėjimasis telegrafo aparatais ir komunikacijos technologijomis atvedė prie karjeros, paženklintos daugybės nepaprastų inovacijų.
Edisonas gimė 1847 metais Ohajo valstijoje ir, nors gavo tik pagrindinį formalųjį išsilavinimą, augo kaip smalsus ir iniciatyvus vaikas. Būdamas paauglys, dirbo telegrafo operatoriumi ir dėl eksperimentų su įranga, prie kurios kišdavo nagus be leidimo, dažnai pakliūdavo į bėdą.
Netrukus eksperimentus pakeitė naujovių kūrimas: per savo gyvenimą Edisonas patentavo 1000 išradimų. Jam priskiriami nuopelnai už elektros lemputės išradimą, įrenginio judantiems paveikslams – kinetoskopo – sukonstravimą, šarminės baterijos ir fonografo, su kuriuo jis ir matomas šioje 1878 metais Mathew Brady’io darytoje nuotraukoje, išradimą.
Netrukus eksperimentus pakeitė naujovių kūrimas: per savo gyvenimą Edisonas patentavo 1000 išradimų.
Pagal Edisono modelius sukurtas fonografas buvo panaudotas tolimojo ryšio telefoninei sistemai. Jis įrašė garsą į cilindrą, iš kurio tas garsas galėjo būti atkurtas. Šis aparatas užvaldė pasaulio vaizduotę, atnešė Edisonui šlovę, suteikė finansinių investicijų laisvę ir tikėjimą savimi, toliau gilinantis į daugelį kitų domėjimosi objektų: nuo pramoninių metalo rūdos perdirbimo metodų iki rentgeno technologijos ir kino filmų verslo. Šis smalsus 1931 metais miręs vyras prisimenamas kaip didis amerikietiško išradingumo talentas.
Stanley’is ir Kalulu
Edisonas – didis technologijų genijus, o Henry’is Mortonas Stanley’is – vienas didžiausių savo meto nuotykių entuziastų ir ekscentrikų. Gimęs 1841 metais vargingoje šeimoje Velse, Amerikos pilietiniame kare iš pradžių jis kovojo Konfederacijos pusėje, o paskui stojo į Sąjungos kariuomenės gretas.
Pasibaigus karui, jis pradėjo dirbti žurnalistu ir jau po keleto metų pateko į jį išgarsinusią ir reputaciją pelniusią istoriją, kai Jamesas Gordonas Bennettas iš „New York Herald“ paskyrė jį vykti į Afriką ir surasti dingusį misionierių bei tyrinėtoją daktarą Davidą Livingstone’ą.
Fotografija daryta Stanley’iui grįžus į Didžiąją Britaniją paskelbti apie savo sėkmingą misiją, kuria pradžioje niekas netikėjo, iš jos šaipėsi.
Įveikęs visus sunkumus, Stanley’is 1871-aisiais surado Livingstone’ą prie Tanganikos ežero ir neva pasveikino jį žodžiais: „Jei neklystu, daktaras Livingstone’as?“ Ši fotografija daryta Stanley’iui grįžus į Didžiąją Britaniją paskelbti apie savo sėkmingą misiją, kuria pradžioje niekas netikėjo, iš jos šaipėsi. Čia jis vaizduojamas su berniuku Ndugu M’hali, kurį pavadino Kalulu ir keleriems metams pasiėmė kartu kaip tarną ir kompanioną.
Per visus tuos metus Stanley’is ne kartą grįžo į Afriką. Per ekspediciją 1877 metais Kalulu, įkritęs į Kongo upę prie krioklio, nuskendo, todėl po šio įvykio Stanley’is pavadino tuos krioklius Kalulu vardu. Devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Stanley’is dirbo Belgijos karaliui Leopoldui II ir parūpino jam nemažus plotus Kongo baseine. Taip jis tapo esminiu ankstyvojo „Peštynių dėl Afrikos“ etapo veikėju.
