O kaip konkrečiai apjuodino?
Atrodo, kad vienas iš pašalinių poveikių yra tas, jog kai kurie žmonės, kurie apskritai neigiamai nusiteikę partizanų atžvilgiu, užkibo ant įsižeidusiųjų mesto klaidingo kabliuko ir, taip pat neskaitę, ėmė reikšti pasitenkinimą šia knyga.
Dabar būtina paaiškinti (jeigu kam dar neaišku) vieną esminį istorinį dalyką.
Stalino valdoma Sovietija buvo viena žiauriausių XX a. pasaulio tironijų, nužudžiusi milijonus nekaltų žmonių. Lietuvos partizanai kovojo prieš šį blogį, o už ką? Už laisvę ir už Lietuvos teisę atgauti prieš karą turėtą savo šalies nepriklausomybę. Tad padorumo ribose vargu ar įmanoma neigti, kad šis partizanų karas buvo iš esmės teisingas. Ir Marius Ivaškevičius niekur to neneigia.
Apie tai kalba istorikai, bet Ivaškevičiaus romanas nėra apie partizanų piktadarybes. Veikiau apie sunkią partizanų kasdienybę (kaip vieną iš kelių temų).
Kitas dalykas, kad tame kare (kaip ir visuose karuose) buvo visko – ne visada ir ne visi partizanai elgėsi padoriai, pasitaikė ir nepateisinamų žudymų. Apie tai kalba istorikai, bet Ivaškevičiaus romanas nėra apie partizanų piktadarybes. Veikiau apie sunkią partizanų kasdienybę (kaip vieną iš kelių temų). Kai kas priekaištavo, kad partizanai parodyti pavargę ir nusivylę. Bet romano ašis yra viena 1950 metų rugpjūčio diena – tuo metu jie suvokė, kad pergalės vilties beveik nebėra. Tai ar turėjo tuo džiaugtis? Ar negalėjo būti pavargę ir nusivylę?
15min pateikė citatas, dėl kurių piktinasi vadinamoji Visuomeninė taryba, kažkaip veikianti prie Seimo. Jose kalba ne literatūrinis herojus, kaip ten teigiama, o autorius, nes tai yra ne paties romano tekstas, o tik įžanginiai autoriaus paaiškinimai (kurių būtinumas ir patikimumas galbūt abejotini). Visos pasipiktinusiųjų citatos baigiasi devintu knygos puslapiu, o tai yra dar tik Įžanga. Ir tai suprantama – daugelis smerkėjų citavo tik Įžangą, nes toliau skaityti jiems buvo per sunku. Mat Žali yra gana sudėtingas, subtilus, niuansuotas romanas, elitinis postmodernistinis kūrinys, kuriame daug lėtų epizodų slinkties, su atsikartojančiais motyvais, fantazijomis ir t.t. (beje, yra svarbių epizodų iš prieškario Lietuvos ir net Paryžiaus). Jis tikrai neskirtas masinei publikai. Jeigu rašytojas būtų norėjęs tik provokuoti tautą, būtų parašęs ką nors paprastesnio.
Bet kokios gi tos citatos, dėl kurių įsižeidė? Įžanga nėra paties romano dalis, bet kartu tai nėra publicistinis tekstas, jame esama atvirų rašytojo užmojų suvokti personažų mentalitetą, t.p. ir tų rusų, kurie buvo neišvengiamai paveikti to meto sovietinės propagandos.
Pateiksime fragmentus, kuriuos cituoja įsižeidusieji:
„Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ (8 psl.).
,,Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ (8 psl.).
,,..Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui.“ (8-9 psl.).
Tai kokios reikia būti siauros nuovokos, kad nesuprastum, jog čia perteikiamas eilinio stalininės propagandos paveikto sovietinio rusų kareivio mentalitetas? Kiek reikia būti primityviam, kad nesuprastum, jog „išsigimėliai“ yra ne Ivaškevičiaus, o to ruso vertinimas. Ir kad „savo miestas“ yra ne Vilnius, kaip Jakavonytė aiškino per Žinių radiją, o romane minima Riazanė, kurią būtent apgynė, ar koks miestas „už Uralo“, kur tas rusas gimė. Vilniuje jis niekada negyveno, ir tai nebuvo jam „savo miestas“. Bet sava jam buvo „šalis“, o tos šalies „pakraštys“ jam buvo Lietuvos SSR, kaip tas rusas suprato, ir ten jam reikėjo kovoti su „išsigimėliais“, kurie metė jam iššūkį.
Matyt, kai kurie žmonės gali patenkinti savo buką patriotizmą manydami, kad kiekvienas rusas, kuris Lietuvoje kariavo prieš partizanus, buvo velnio išpera iš prigimties, užuot bandžius suvokti jo mąstyseną ir pasiaiškinti, kodėl jis galvojo taip, o ne kitaip? Ir už rašytojo bandymą įlįsti į tų personažų kailį (o juk visada talentingi rašytojai bandydavo suvokti neigiamą vaidmenį atliekančių veikėjų sąmonę) tą rašytoją smerkti ir teisti?
Kai kas aiškina, kad, girdi, kas nors (pvz., jauni skaitytojai) supras primityviai ir tiesmukiškai (t.y. kaip suprato patriotai smerkėjai), ir tai negerai. Vadinasi, pats rašytojas tokiomis temomis turi rašyti tiesmukiškai ir primityviai. Meno nereikia, reikia tik propagandos.
Ir dar paskutinė citata, dėl kurios teisuoliai nori kalti Ivaškevičų prie kryžiaus:
„Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“
Čia yra rašytojo požiūris į vėlesniąją partizanų karo stadiją. Gal ir neadekvatus, ne visai teisingas (beje, pačiame romane būtent šitaip neakcentuotas). Galbūt vertas kritikos. Bet dėl to kreiptis į prokuratūrą? Gal būtent šią smerkimo istoriją kas nors galėtų aprašyti kaip absurdo tragikomediją?
Bet grįžtame prie pradžios. Kodėl smerkėjai niekur nepaaiškina, kaip buvo apjuodintas Jonas Žemaitis? Ir kodėl necituoja šių sakinių iš tos pačios Įžangos:
Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas.
Žinoma, gali nepatikti, kad autorius pasirinko poros tikrų partizanų pavardes. Man tai irgi nepatinka. Tai galima kritikuoti, bet pasmerkti nėra dėl ko, nes jis jų neapjuodino.
Laisvoje visuomenėje kiekvienas turi teisę įsižeisti, net jei niekas neketino jo įžeisti.
Bijau, kad toks įsižeidusiųjų agresyvumas ir, švelniai tariant, siauras požiūris gali sukelti nenumatytą poveikį – atgrasinti kai kuriuos lietuvius, tarkim, tą jaunimą, kurio idėjiniu auklėjimu kai kas perdėm rūpinasi, nuo pagarbos partizaniniam karui: jeigu uoliausi partizanų gynėjai tokie primityvūs, tai gal ir patys partizanai kovojo ne už laisvę, o už siaurai nacionalistinę valstybę su idėjine meno kūrinių cenzūra?
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje laimantas.wordpress.com
