Į keliones automobiliu leidžiamės su artimaisiais, kartais draugais, bet taip pat su daugybe savo išankstinių nusistatymų, rūpesčių, lūkesčių, kelionės tikslo vaizdiniu savo sąmonėje. Tačiau tikrasis keliavimo skonis pajuntamas tada, kai tai nėra paprasčiausias vykimas iš taško A į B. Įsijautus keliauti visada prasminga dar nematytose geografinėse tolybėse, bet esant nuotaikai įmanoma ir žvalgantis po Lietuvą.
Keliavimo būdas, apie kurį čia kalbu, pasižymi tuo, kad svarbu ne tik (ir gal ne tiek) tikslas, bet pats kelias.
Keliauti galima ir netoli nuo namų, bet tai iš esmės turi skirtis nuo pragmatinio persikėlimo iš vieno punkto į kitą. Turėdamas tikslą nuvykti iš A į B, žmogus paprastai nekreipia dėmesio į patį kelią ir viską, kas kelyje pasitaiko, t.y. visus vaizdus dešinėje ir kairėje, ypač jeigu tas kelias jam įprastas ir dažnai juo važiuojama. Jam tai yra tuščiai praleistas laikas, kurio tiesiog nėra kaip apeiti norint pasiekti tikslą. Tas keliavimo būdas, apie kurį čia kalbu, pasižymi tuo, kad svarbu ne tik (ir gal ne tiek) tikslas, bet pats kelias.
Tokio keliavimo užuomazgas galima patirti nusprendus pagyvinti, paįvairinti įprastinį važiavimą iš A į B. Tarkim, eilinį kartą važiuoji automobiliu nusibodusiu maršrutu iš Vilniaus į Zarasus. Greičiausias ir įprastinis kelias yra per Uteną. Bet štai kartą nusprendi važiuoti į Zarasus ne šiuo daug išvažinėtu keliu, o rečiau važiuojamu maršrutu per Švenčionis ir Ignaliną, dėl vienintelės priežasties – kad būtų įdomiau (nors ir šiek tiek toliau). Kaip tik šis sprendimas yra apsisprendimas pakeliauti, ypač jeigu ryžtiesi kur nors padaryti dar kokį lankstą visai nematytais žvyrkeliais. Rytinėje Ignalinos rajono dalyje, netoli Baltarusijos sienos, vieškelis vingiuoja per laukų erdves vilnijančiomis kalvomis, kur gali nuvažiuoti kokią dešimtį kilometrų nesutikdamas jokio transporto.
Iš esmės tai yra estetinis sprendimas, ir visos tokio pobūdžio kelionės yra estetinės arba pažintinės – į jas leidžiamasi ne iš reikalo, o iš smalsumo pažinti, pamatyti, pasigrožėti.
Iš esmės tai yra estetinis sprendimas, ir visos tokio pobūdžio kelionės yra estetinės arba pažintinės – į jas leidžiamasi ne iš reikalo, o iš smalsumo pažinti, pamatyti, pasigrožėti.
Netiesiogiai tai yra siekis patirti egzistencijos pilnatvę ir užpildyti tuščius savo gyvenimo tarpsnius. Nes jeigu aš tik siekiu nuvykti iš A į B, o kelyje manęs niekas nedomina, tai važiuodamas tarsi prarandu dalelę savo gyvenimo: norėčiau išvengti to laiko tarpsnio, kuris mane skiria tarp dviejų taškų, bet išvengti neįmanoma, tad aš – egzistencine prasme – tuščiai gaištu laiką, tas laikas iškrenta iš mano prasmingo arba tikslingo gyvenimo, yra kiaurymė.
Žinoma, tą tarpsnį dažnai pavyksta kuo nors užpildyti, pvz., kalbėtis su bendrakeleiviu (jeigu yra) arba klausytis muzikos įrašų, radijo, arba net mąstyti ar medituoti. Tačiau visa tai galima daryti ir niekur nevykstant, o, tarkim, sėdint namie. Bet čia aprašomas keliavimo būdas yra galimybė gauti šį tą iš pačios važiavimo eigos (kartu galbūt mėgaujantis ir visais minėtais laiko leidimo būdais).
Vadinamieji kelio romanai (jų garsiausias – Jacko Kerouacko „Kelyje“) paprastai pasakoja apie norą ištrūkti iš varžančių civilizacijos normų į atviras erdves. O čia kalbame ne apie tokį individualistinį maištą, bet vis dėlto – atitrūkus nuo kasdienybės, nors geografiškai ir netoli, laisvės jausmo priauga, ypač jei kelias nenusibodęs ir juo važiuoti nėra jokios būtinybės nei pareigos.
Dabar atsirado naujas būdas – tiesiog keliauti pasinėrus į „Google gatvės vaizdą“. Tai lyg ir gali atitikti tikrąjį važiavimą kokiu nors pasirinktu keliu – gali netgi dairytis aplinkui. Be abejo, sakysite, kad yra surogatinė kelionė, apgailėtinas pakaitalas. Tai tiesa, bet yra ir privalumų: tose kelionėse beveik visada vasara ir geras oras.
Norint pajausti iš to malonumą tereikia paprasto sugebėjimo (arba silpnybės) – grožėtis pasauliu. Grožėtis ne tik tuo, kas yra visiems įprastai laikoma gražu, bet ir paprastu kelio fonu. Jausti slenkant pro save ne šiaip žolėm arba javais apaugusius laukus, medžių guotus, medines trobas, besiganančias karves ir gandrus, pilkų padebesių tuštumą, bet reginio užpildytą esamybę, tai, kas šiame pasaulyje egzistuoja, bet iki šiol nematyta arba nepastebėta…
Yra senas angliškas posakis – armchair travelling – keliavimas sėdint krėsle namie. Tuo nusakomas kelionių apybraižų skaitymas arba žiūrėjimas per televiziją. Dabar atsirado naujas būdas – tiesiog keliauti pasinėrus į „Google gatvės vaizdą“. Tai lyg ir gali atitikti tikrąjį važiavimą kokiu nors pasirinktu keliu – gali netgi dairytis aplinkui. Be abejo, sakysite, kad yra surogatinė kelionė, apgailėtinas pakaitalas. Tai tiesa, bet yra ir privalumų: tose kelionėse beveik visada vasara ir geras oras.
Kompiuterio ekrane verčiau keliauti gūdų žiemos vakarą. Dabar galima realiai.
Kelias į šiaurę nuo Tryškių (užgriebiantis Telšių, Akmenės ir Mažeikių rajonus) „Google“ nupaveiksluotas vos tik pradėjusį gražiai gesti birželio vakarą. Plentas protarpiais negausiai apsodintas medžiais – užtektinai tik tiek, kad vakare šviesos čia būtų vos juntamai mažiau. Kad tai birželis, užrašyta paties „Google“, nors galima nutuokti ir, tarkim, iš dar nebrandžių, nepradėjusių gelsti javų laukuose; o kad ilgi medžių šešėliai liudija esant ne ankstų rytą, o vakarą, rodo tai, jog saulė vakaruose, bet taip pat – subtilią melancholišką atmosferą sukurianti pamažu blėstanti vakaro šviesa.
Viskas sustingę tą bevardį vakarą, nors juk tą pačią akimirką, kai tai buvo užfiksuota, kažkur nematomose pakelėse klostėsi niekieno neįamžintas kasdieninis gyvenimas…
Yra ir tokių kelių ar gatvių vietų, kur dėl „Google“ vaizdų fiksavimo planų pertrūkių pasukęs už kampo patenki į kitą metų laiką (pvz., iš birželio į spalį). Bet kompiuterio ekrane verčiau keliauti gūdų žiemos vakarą. Dabar galima realiai. Tiesą sakant, geriausia savais keliais važiuoti vienam. O dar geriau, jeigu taške B laukia malonus susitikimas…
