Iš tikrųjų iki šiol ši premija buvo stebėtinai laisva nuo šių pašalinių motyvų, ir ją gaudavo tikrai to verti rašytojai (išskyrus pašalinius 2015 ir 2016 m. atvejus, kai premija buvo skirta ne už grožinę literatūrą, bet tai tik kategorijos problema). Žinoma, vertų yra daug, ir niekas nei milimetrų, nei sekundžių tikslumu objektyviai nepamatuos, kuris geriausias – čia ne sportas. Bet lemiamuose sprendimuose konjunktūrinių motyvų būdavo labai nedaug ir tik neesminių.
Bet reikia suprasti vieną dalyką: premiją skiria ne anglakalbės šalies komisija. O Lietuva, kaip ir didelė dalis pasaulio, yra daugiausia veikiama anglakalbių šalių literatūros madų, o visų pirma pačios anglakalbės literatūros. Vienas iš premiją skiriančios Švedijos akademijos nuopelnų yra tas, kad savo sprendimais padėjo koreguoti šį disbalansą ir todėl kartais sukeldavo nuostabą bei nesupratimą anglakalbių šalių žiniasklaidoje, ypač nusivylimą, kad vėl neįvertintas vienas ar kitas garsus amerikiečių rašytojas. Pačioje Amerikoje toks požiūris natūralus, nes JAV išleidžiamos grožinės literatūros tik tris procentus sudaro verstinės knygos.
Tikrai negalima pasakyti, kad Švedijos akademija ignoravo angliškai rašančius rašytojus – jų visais laikotarpiais apdovanota nemažai. Ir taip pat, išskyrus nebent retus atvejus, negalima sakyti, kad ištraukdavo mažai žinomus, siauruose akademikų ir literatų sluoksniuose vertinamus autorius.
Komisija orientuojasi ne tik į elitą, bet ir į nemenką skaitytojų sluoksnį, ypač Skandinavijoje ir visoje Vakarų Europoje, kur gausiai skaitoma viso pasaulio literatūra.
Tai, kad Lietuvos (arba Amerikos) skaitytojams kai kurie laureatai iki tol buvo nežinomi, nereiškia, kad jų nežinojo Europa. Komisija orientuojasi ne tik į elitą, bet ir į nemenką skaitytojų sluoksnį, ypač Skandinavijoje ir visoje Vakarų Europoje, kur gausiai skaitoma viso pasaulio literatūra.
Štai ryškus pavyzdys: 2005 m. lietuviškai išleistas Orhano Pamuko romanas „Juodoji knyga“ nugrimzdo kaip į vandenį, o juo susidomėta tik tada, kai 2006 m. autoriui paskirta Nobelio premija; 2008 m. lietuviškai pasirodė antras šio romano leidimas, taip pat imta leisti (ir skaityti) kitas šio autoriaus knygas. Tačiau Europoje jis buvo gerai žinomas ir plačiai skaitomas jau anksčiau.
Hertha Müller (2009) nebuvo ir netapo tokia populiari kaip Pamukas, bet tai vėlgi puikus atvejis, kaip Nobelio premija iškėlė aukščiausio lygio rašytoją, tas pats pasakytina apie apsakymų autorę kanadietę Alice Munro (2013) ir kai kuriuos kitus.
Skandalas ir po jo
2017 m. lapkritį užviręs skandalas iš šalies gali atrodyti keistas: viskas prasidėjo nuo to, kad gausiais seksualinio priekabiavimo atvejais buvo apkaltintas Švedijos kultūriniame gyvenime įtakingas prancūzas Jeanas-Claude’as Arnault, vienos iš Švedijos akademijos narių vyras. Per ją Arnault buvo užmezgęs glaudžius ryšius ir su pačia akademija, tad tarp jos narių kilo nesutarimai dėl požiūrio į jo žmonos vaidmenį: vieni reikalavo, kad ji pasitrauktų, kiti ją palaikė.
Arnault jau nuteistas kalėjimo bausme už išprievartavimą, jo žmona iš garbingos institucijos pasitraukė, o atsinaujinusi Švedijos akademija, kompensuodama praleistus 2018-uosius, šiemet paskirs dvi Nobelio literatūros premijas. Klausimas, ar nepasikeis premijos skyrimo strategija, nes per kilusį skandalo šurmulį kalbėta visko – paburbėta ir dėl ankstesnių premijų, ir ši kritika buvo grindžiama ne literatūrinės vertės, o ideologiniais motyvais.
Skiriant Nobelio premiją vyraudavo konservatyvi tendencija (ne politine prasme), ir tai suprantama – su tokiu solidžiu apdovanojimu eksperimentuoti rizikinga. Bet, galbūt vengiant priekaištų dėl atsargumo ir konservatyvumo, kartkarčiais priimta gana drąsių sprendimų (1997 m. laureatu tapo Dario Fo, 2004 m. – Elfriede Jelinek, 2016 m. – Bobas Dylanas), o šie sulaukė priekaištų jau iš kitos pusės.
Blogiausia būtų, jeigu ateityje pamatytumėme, kad premija dalinama pagal rasių, žemynų, politinių ar idėjinių pozicijų ir panašių motyvų skirstymą bei (nedeklaruojamas) kvotas. Praeitą savaitę Nobelio literatūros komiteto pirmininkas Andersas Olssonas kalbėjo, kad iki šiol premija buvo „per daug eurocentriška ir orientuota į vyrus“ ir dabar reikia „platesnės perspektyvos“. Sunku prieštarauti, juolab kad moterų laureačių tikrai yra per mažai (nors iš pastarųjų penkių – dvi). Pavojus tik toks, kad gali būti orientuojamasi ne tiek į literatūrinę kokybę, kiek į kitas „dorybes“, ypač vaduojantis iš „eurocentrizmo“.
Čia reikia patikslinti patį premijos skyrimo mechanizmą. Sprendžia ne visa Švedijos akademija (18 narių), o trejiems metams jos sudarytas Nobelio literatūros premijos komitetas. Šiuo metu komitete yra keturi akademijos nariai ir penki iš šalies pakviesti ekspertai.
Kilus minėtajam skandalui, pasigirdo įtarimų, kad nelemtojo Arnault žmona Katerina Frostenson savo sutuoktiniui bent septynis kartus iš anksto pasakė, kas taps laureatu. Šiaip jau kandidatų svarstymas griežtai laikomas paslaptyje ir prognozuotojai paprastai neatspėja, bet pastaraisiais metais viešumoje yra pasklidę įtartinai taiklių prognozių. Reikia tikėtis, kad dabar taip nebebus. Bet, kad jau kalbame apie „platesnę perspektyvą“, man atrodo, jog mūsų regionas, Rytų-Vidurio Europa, turi vertų autorių, tad iš to, ką pranašauja lažybų bendrovės, su viltimi paminėčiau Olgą Tokarczuk ir Liudmilą Ulickają.
Bus įdomu pamatyti ir pasvarstyti.
