Laimantas Jonušys. Šešiolika skrydžių aplink Žemę

Tai tikrai savitas ir keistas nedidelis romanas, vaizduojantis vienos paros šešių astronautų gyvenimą Tarptautinėje kosmoso stotyje. Jų čia, kaip ir tikrovėje, yra šeši (bet, žinoma, visi ne realūs asmenys, o išgalvoti personažai): amerikiečių sekcijoje amerikietis, britė, japonė ir italas, o rusų sekcijoje du rusai – Antonas ir Romanas. Klausimas: kodėl tikrovėje veikiančioje kosmoso stotyje iki šiol bendradarbiaujama su Rusija? Žinovai teigia, kad Rusija palaiko techninį atskiro savo modulio funkcionavimą, be to nebūtų įmanoma veikti visai stočiai.

Politikos Harvey kūrinyje nėra, jis užbaigtas 2020 m., o išleistas pernai lapkritį. Tik vienoje vietoje ironiška užuomina į politinę priešpriešą: „TIK RUSŲ KOSMONAUTAMS, – paskelbta ant rusų tualeto durų. Atitinkamai ant JAV tualeto durų: TIK AMERIKIEČIŲ, EUROPIEČIŲ IR JAPONŲ ASTRONAUTAMS. Dėl tebesitęsiančių politinių nesutarimų prašome naudotis tik savo nacionaliniu tualetu.“

Politikos Harvey kūrinyje nėra.

Panašiai su treniruokliais ir maisto atsargomis. Įgula į tai žiūri su humoru. „Einu nacionaliai nusičiurkšti“, – sako amerikietis Shaunas. Galiausiai kosmoso keleiviai šių apribojimų nebepaiso, ir turbūt tai neišvengiama, nes būtų kurioziška ir nejauku ištisus mėnesius gyventi drauge uždaroje erdvėje pasiduodant abipusei izoliacijai ir priešiškumui, juolab kad daugelį darbų tenka atlikti sutartinai.

Tad rusai visus vaišina saldainiais „Korovka“ („Karvutė“), o per vieną vakarienę jie visiems pakloja savo stalą: „rūgštynių sriuba, barščiai ir agurkinė, žuvų konservai, alyvuogės, varškė ir džiovintos duonos kubeliai.“

Scanpix nuotr./Samantha Harvey

Samantha Harvey sakė, kad jos romanas yra pastanga „kaip nors įsiminti tuos paskutinius keletą metų taikaus tautų bendradarbiavimo, kurį simbolizuoja šis neįtikėtinas erdvėlaivis“.

Tai romanas be konflikto ir be siužetinės intrigos. Bet problemų yra, pirmiausia asmeniškų. Punktyriškai atskleidžiami personažų rūpesčiai, prisiminimai, sapnai, svajonės, Žemės ilgesys. „Kartais jie pasiilgsta žvarbaus vėjo, lietaus šuorų, rudeninių lapų, paraudusių pirštų, purvinų kojų, smalsaus šuns, išsigandusio kiškio, staiga iššokančio elnio, balutės duobėje, sušlapusių pėdų…“

Tai romanas be konflikto ir be siužetinės intrigos. Bet problemų yra, pirmiausia asmeniškų.

Bet tik kartais, apskritai jie ten jaučiasi laimingi, nes kai kuriems šis skrydis buvo didžiausia gyvenimo svajonė (dabar jie yra „žmonės, regintys dievybei skirtus vaizdus“), bet žemiški rūpesčiai nėra dingę. Skrydžio metu miršta japonės Chie motina, paskui ją vis aplankanti sapnuose.

Shaunas vis pasiilgsta žmonos, jį užplūsta ryškūs jos prisiminimai, o Antoną dar kartą persmelkia suvokimas, kad jo šeimos gyvenimas nenusisekęs, santuoka be meilės. Iš kosminės stoties pamačiusi Keiptauno šviesas, britė Nell prisimena, kaip lankėsi tame mieste vaikystėje su savo dabar jau seniai mirusia motina…

Knygos autorė Samantha Harvey daug laiko gilinosi į skrydžio kosminėje stotyje realijas ir net išsirūpino, kad ją pakonsultuotų NASA. Į pasakojimą sklandžiai įterpta visokių žinių apie ilgalaikio nesvarumo poveikį žmogui. Nors astronautai kasdien mankštinasi dvi valandas, kad nesiatrofuotų raumenys, šiokių tokių neigiamų padarinių kūnui vis tiek atsiranda. Be to, keičiasi savijauta. Čia juk fikcija, tad viskas per personažus, pvz., italui Pietro sumažėjęs apetitas, jo miegas negilus. Išklausęs jautrų Chie pasakojimą apie jos mirusią motiną, Antonas apsiašaroja, „ir iš jo ašarų susidarę keturi lašai nuplevena šalin nuo akių, jis ir Chie juos sugauna į saujas“.

Knygos skaitytojams patartina internete pasižiūrėti nufilmuotą vienos astronautės surengtą pusvalandžio ekskursiją po visą šios kosminės stoties vidų su detaliais paaiškinimais apie kasdienio gyvenimo ypatybes (ir tai ne vienintelė tokia medžiaga). Visa vidinė erdvė yra nemaža, bet matome, kad rusų sekcija, būdama seniausia, yra ne tokia rafinuota, ankštesnė negu amerikiečių. Čia dar užsimota suformuoti lubų ir grindų idėją, nors nesvarumo būklėje tai neturi prasmės. Ir, kaip teigiama romane, ši patalpa atrodo „veikiau kaip požeminis bunkeris, kurį jie [rusai] vis dėlto pamilo – dėl visų komforto pastangų, nors ir nesėkmingų.“

Romanas ypač gyvas literatūrinės išmonės blyksniais, pavyzdžiui, viena šalutine tema apie sudėtingą ir mįslingą Diego Velázquezo paveikslą „Las Meninas“, daugybę kartų interpretuotą, taip pat ir literatūros kūriniuose. Ir čia vis dėlto randama, ką pasakyti naujo. Shaunas prisimena, kaip apie šį kūrinį buvo pasakojama mokykloje, ir jam tai atrodė neįdomu. Paskui, užsimezgus draugystei su būsimąja žmona, ji jam padovanojo atviruką su šiuo paveikslu, kitoje pusėje pakartojusi mokyklos pasakojimą, kur kviečiama „į veidrodžių labirintą, kuris ir yra žmogaus gyvenimas“. Dabar jis tą atviruką turi kosminėje stotyje. „Jis paleidžia atviruką pleventi virš savo kompiuterio, ir ten šis ima šokti lėtą baletą.“ Paskui, įsižiūrėjęs į šį paveikslą, pirmą kartą pamato jį visai kitaip, atkreipia dėmesį į pirmame plane gulintį šunį, vienintelę užsimerkusią būtybę, galbūt snaudžiantį. „Šuo yra vienintelė būtybė, nė kiek neverta pajuokos ir neįstrigusi tuštybių matricoje. Vienintelė paveikslo būtybė, kurią kaip nors galima įsivaizduoti esant laisvą.“

Romanas ypač gyvas literatūrinės išmonės blyksniais.

Itin vaizdingas autorės stilius, subtili kūrinio kalba kritikams sukėlė asociacijų su Virginia Woolf. Pasakojimo gaidos pakaičiui mainosi nuo dalykiškų aprašymų iki poetiškų pasažų, ir neabejotina romano sėkme yra ta, kad visur išlaikomas puikaus lygio literatūrinis stilius. O ypač įspūdingai aprašyti Žemės vaizdai iš kosmoso.

„Sacharos dulkės plūsta į jūrą šimtamyliais kaspinais. Miglota, žalsvai mirguliuojanti jūra, miglota mandarinų žemė. Tai Afrika, užlieta aidinčios šviesos. [… ] Gran Kanarijos statūs radialiniai tarpekliai susibūrę saloje lyg skubotai sulipdyta smėlio pilis, o kai Atlaso kalnai paskelbia dykumos pabaigą, pasirodo ryklio pavidalo debesynas, kurio uodega pliaukšteli per pietinį Ispanijos krantą, peleko smaigalys baksteli į pietines Alpes, o nosis bet kurią akimirką panirs į Viduržemio jūrą.“

Protarpiais šis pasakojimas tarsi virsta meilės Žemės planetai poema. Su įkvėpimu aprašoma iš kosmoso regimos Žemės spalvų kaita. Planeta nepaprastai graži, plūduriuojanti takiais mėlynais atspalviais ir kitomis spalvomis. Neatrodo, kad ji turi kietą paviršių.

O šis technikos stebuklas per dvidešimt keturias valandas apskrieja Žemės rutulį šešiolika kartų. Vienas iš atsikartojančių pasakojimo motyvų yra besikaupiantis taifūnas Ramiajame vandenyne, galiausiai užplūstantis Filipinus. Iš aukštybių jis atrodo lyg vos judanti, baltai žvilganti spiralė, tarsi regima galaktika.

Viename interviu autorė sakė norėjusi išreikšti „Žemės grožį ir kartu širdgėlą, mūsų prarastą nekaltybę, tą tikrovę, kad mes savo planetą nuosekliai naikiname.“

Tad yra nelinksmų apmąstymų apie Žemės lemtį, planetos niokojimą. Chie motina sakiusi: „Turi neužmiršti, kokią kainą žmonija sumoka už šlovės akimirkas, nes žmonija nežino, kada sustoti, nežino, kada pasakyti gana.“ Kosmoso keleiviai pasijunta esą „toli nuo traškančios degančios šėlstančios kibirkščiuojančios Žemės, tarsi pabėgę iš nusikaltimo vietos“.

Siūloma pabandyti įsivaizduoti visą milijardų metų Visatos amžių nuo Didžiojo Sprogimo iki šių dienų, kaip vienų Žemės metų trukmę. Tokiu atveju žmonija atsiranda tik paskutinėmis metų sekundėmis. „Paskutinėje šių kosminių metų sekundėje randasi industrializacija, fašizmas, vidaus degimo variklis, Augusto Pinochetas, Nikola Tesla, Frida Kahlo […]“, ir toliau per visą puslapį vardinami mūsų dabartinės civilizacijos laimėjimų bei pražūčių, kelių ir klystkelių simboliai. Beveik begaliniame Visatos laike žmonija yra mažytis taškelis laike ir erdvėje. Su niekam nežinoma ateitimi.

Šis romanas rekomenduotinas tiems, ką traukia teksto meniškumas ir gilūs apmąstymai. Tiems, kam reikia siužetinės įtampos, skaityti bus nuobodu.