Knygos tikslas išties gražus ir kilnus, bet kyla klausimas, apie kokią laimę ir draugystę kalbama knygoje? Ar knyga padės spręsti mūsų vaikų nelaimingumo problemas?
Nelaimingą vaiką populiariausiose vaikiškose knygelėse regime taip dažnai, kad net išmokome nepastebėti jo nelaimingumo ir tokią būseną laikyti normalia. Toks vaikas – tai ir Kornelija (dar vadinama Kake Make) Linos Žutautės kūryboje, ir Povilas knygoje „Laimė yra lapė“. Vaiko nelaimingumas čia kyla iš jo poreikių ir norų nepripažinimo bei nepatenkinimo, o kartais – tiesiog iš patogaus ir inertiško „užsimiršimo“, kad vaikas yra individualybė ir turi sąmonę. Knygoje apie laimę ir lapę mes matome šeimą, kuri susiruošė išvykti gyventi į kitą miestą, bet negeba (o ir nesistengia) suvaldyti vaiko nerimo dėl pasikeisiančios aplinkos. Knygoje apie Korneliją mes matome vaiko orumo, privatumo ir kitų vaiko laisvių bei teisių pažeidimus, o kartu su tuo ir plačiai naudojamą psichologinę prievartą.
Nestebina tai, kad nelaimingas vaikas ieško laimės, nes būti laimingu yra gera ir būtent tokia būsena vaikui turėtų būti natūrali. Šeimoje negaudamas supratimo, meilės, šilumos ir atsakymų, vaikas gręžiasi į išorę – savo kelyje sutinka išmintingus ir neišmintingus draugus, kurie papasakoja apie gyvenimą, jo prasmę ir laimę. Povilo Lapė, nors nestabili bei gruboka, padeda vaikui dorotis su kylančiomis baimėmis ir duoda patarimų. Tuo tarpu Kornelijai sekasi kur kas prasčiau: jos sutikti „mokytojai“ geba „mokyti“ vaiką tik rengdami jam tikras egzekucijas.
Norisi paklausti, kodėl, atrodytų, egzistuojanti šeima šiose knygose negali būti saugumo ir ramybės garantas? Kodėl tėvai nesistengia suprasti savo vaikų ir jiems padėti? Kodėl giluminius gyvenimo klausimus vaikai turi aptarti su lapėmis, nykštukais ir zoologijos sodo direktoriais? Kaip vaikui mokytis laimės ir įgyti pasitikėjimo savimi, kuomet ir šeimoje, ir už jos ribų – nejautrumas, negebėjimas būti palaikančiais mokytojais ir tiesiog žmonėmis?
Povilo laimė
Knyga „Laimė yra lapė“ nuo pirmųjų meistriškai iliustruotų puslapių žadėjo kitokį pasakojimą – apie gyvenimą ir laimę, tačiau tik dar kartą įtvirtino sistemą, reprodukuojančią tylų, patogų ir nelaimingą vaiką. Knygoje vaizduojama šeima, kuri, kaip rašoma, yra „šiek tiek kitokia“: gyvena ji medyje, Povilo tėtis pilotuoja malūnsparnį, o mama yra keramikė, dirbanti namuose. Šeima turi savo jaukius ritualus: kiekvieną dieną sėda prie stalo valgyti Povilo parneštų šviežių bandelių, geria kvapnią arbatą. Tiesa, ši scena knygoje taip ir lieka tik skambiais (ir kvapniais) žodžiais: prie stalo Povilas sėdi vienas su trimis puodeliais, o tėvų čia nėra – tik jų valdingos, iš viršaus nurodomai kyšančios rankos, tiesiančios vaikui po bandelės gabalėlį ir mokančios išgyventi: „Dosnumu sotus nebūsi“.
Skaitant toliau, gana greitai ryškėja iškreipta šeimos santykių dinamika. Tėčiui nereikia svarstyti su vaiku, kas tai yra laimė – jis turi aiškią laimės koncepciją ir nuleidžia ją šeimai „iš viršaus“: „Kartą po darbo, tėtis grįžo linksmesnis nei anksčiau, išbučiavo mamą, pametėjo į viršų Povilą ir pranešė, kad netrukus jie kelsis į kitą – didesnį – miestą, gyvens naujame – dar aukštesniame – medyje, kuris auga dar didesniame parke, o jis pilotuos dar galingesnį malūnsparnį. Viskas bus dar geriau! – pasakė tėtis“. Ir Povilas tada paklausė: „O jei mums užtenka dabartinio gerumo?“. O tėtis atsakė: „gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis“.
Taigi, „kaip kirviu nukertantis“ tėtis ir jo neartikuliuotas „viskas bus dar geriau“, ne tik neįneša berniukui aiškumo apie laimę, bet ir įtvirtina grubų kalbėjimą su vaiku, kaip visiems priimtiną. Nepagarba, o gal net smurtas – čia toks atviras ir matomas, be to, oficialiai apdovanotas, todėl leistinas. Keliaujantis po mokyklas, darželius, šviečiamąsias įstaigas ir dėmesio centrus. Verčiamas į kitas kalbas ir adoruojamas įvairiausių komisijų. Panašu, kad kol tėtis ar mama nėra absoliutūs monstrai, verti grotažymės, tol vaikiškose knygelėse galime piešti ir rašyti tai, ką norime. Ir visuomet išsiginti argumentu, kad „kalbame“ mes – simbolių kalba, ir rašome – daugiasluoksniškai.
Kai Povilo šeima persikraustys į kitą gyvenamąją vietą, berniuko sveikata prastės, o tėtis jį pamokys, kad laimės vis tik reikia kantriai išlaukti: „Kitą savaitę Povilas su šeima galingesniu malūnsparniu perskrido į didesnį miestą, didesnį parką, aukštesnį medį, slinko dienos, tačiau berniukui buvo ne dar geriau, o dar blogiau. „Kur tavo žadėtas dar geriau?“ – kartą supykęs jis pasakė tėčiui. „Gal per mažai laiko praėjo, kad būtų dar geriau?“ – išgelbėjo tėtį mama. „Gal dar reikia truputį palaukti?“. „Tik kantriems – dangus, žvaigždės ir malūnsparnis“ – tarė tėtis.
Galima manyti, kad sunku yra šeimai mokyti vaikus laimės, kai ji pati nemoka būti laiminga – nemoka puoselėti pagarbių bei asmenybės netraumuojančių santykių ir džiaugtis tuo, ką ji turi. Tačiau taip pat negalime tuo prisidengdami ir toliau įgyvendinti „nelaimingo vaiko“ projekto. Prisitaikyk ir kentėk – tai nėra algoritmas, auginantis laimingus vaikus. Bet jį vis dar sėkmingai taikome, skaitydami tokias knygas kaip „Laimė yra lapė“ arba „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“. Laimė nėra lapė, ir laimė nėra tvarka kambaryje – laimė yra laimingas vaikas, o laimingumas yra jo teisė bei mūsų pareiga.
Kaip kalbėti apie laimę
Sociologė ir tinklaraščio „Pterodaktilis“ autorė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė teigia, kad nėra savaime blogai vaikų literatūroje vaizduoti disfunkcines šeimas – problema atsiranda tuomet, kai tokios šeimos yra pristatomos kaip visiškai normalios: „Esu didelė Astridos Lindgren ir jos kūrybos gerbėja. Jos knygose disfunkcinių šeimų labai daug: užsiėmę tėvai, vaikų vienatvė, apleistumas, našlaitystė, skurdas yra gana įprasta jos istorijų aplinka. Bet jose aiškiai išskaitai kritiką tokioms aplinkybėms ir akivaizdų autorės stojimą vaiko pusėn. A. Lindgren yra geniali vaikų rašytoja, nes ji gebėjo rašyti iš vaiko perspektyvos, net suaugusi aiškiai prisiminė, ką reiškia būti vaiku, ir visuose vaikiškuose iššūkiuose savo skaitytojus palaikydavo. Tuo tarpu iš čia analizuojamų lietuviškų knygų vis dėlto kyšo suaugėlio, jo patirties, jo perspektyvos ausys. Šiose knygose disfunkcinė šeima niekaip nevertinama, tiesiog konstatuojama: „yra kaip yra“. Ir tas pabrėžtinas suaugėlių orientavimasis į atrodymą, į sėkmę ir stereotipus – jie iš esmės nelabai ir kritikuojami. Iš to kyla klausimas: kokia žinia siunčiama vaikui? Kas vis dėlto yra ta laimė, kurios vaikas taip ilgisi?“.
Psichologas Antanas Mockus, Depresijos gydymo centro įkūrėjas, svarsto, kad svarbiausia vaiko vidiniam laimingumui yra prieraišus ir mylintis santykis su vaiku, o knygelėse vaizduojamos disfunkcinės šeimos yra tik mūsų gyvenimo realija: „Man, kaip psichologui ir tėvui, auginančiam dvi mažametes dukras (7 ir 5 metų), svarbiausia yra kūrimas ir puoselėjimas saugaus, prieraišaus ir mylinčio santykio su vaiku. Toks santykis labiausiai atitinka mano supratimą būdo kaip kalbėti apie laimę su vaiku. Toks santykis taip pat kloja pamatus vaiko vidiniam laimingumui, nuostatoms apie save, kitus ir pasaulį. Aš nesureikšminčiau knygų poveikio vaikui, nes jos tėra vaiko turimo laimingo ar nelaimingo santykio su tėvais konteksto nedidelė dalis. Vaikai visų pirma savo elgesį modeliuoja ne iš knygų, o iš realaus pavyzdžio, ir iš to, ką mato, o ypač, ką jaučia. Vyresnio amžiaus vaikai, kuomet atsiranda abstraktesnio, kritiškesnio mąstymo gebėjimai, skaitydami jau patys gali kvestionuoti matytą tėvų santykį, šeimos modelį. Manau, kad kūrėjas pats sprendžia, kokia forma pasakyti tai, ką jis norėtų pasakyti, ir labai abejoju, ar yra vienas teisingas būdas tai padaryti. Mano darbe svarbu tyrinėti, reflektuoti savo gilumines nuostatas įvairiais klausimais (homoseksualumas, santykiai poroje, požiūris į skyrybas ir kt.). Be abejo, kūrėjo nuostatos atsispindi kūrinyje, taip pat – mažiau tyrinėtais ir reflektuotais visuomenei jautriais klausimais. Disfunkciškos šeimos yra mūsų gyvenimo realija ir tai, kad vaikas jas aptiks knygoje, tik reprezentuos tai, kas vyksta jo artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje. Svarbu, jog vaikas, skaitydamas tekstą ar jo klausydamas, turėtų ryšį su tėvais ir galimybę gauti atsakymus į jam iškilusius klausimus.“
Žymėdami vienerių metų sukaktį visų smurto formų prieš vaikus uždraudimo, Seimas, Paramos vaikams centras ir Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisija vasario mėnesį Seime surengė Neeilinį vaikų posėdį. Pažvelkime, už ką posėdžio metu balsavo vaikai ir pabandykime dar kartą suprasti, kas iš tiesų juos daro laimingus:
-
Kad pusryčiai būtų skanūs,
-
Kad dienos būtų linksmos ir įdomios,
-
Kad tėvai kartu su mumis žaistų,
-
Kad tėvai kasdieną sakytų „myliu“,
-
Kad suaugusieji mažiau bartų ir dažniau girtų,
-
Kad tėvai ir mokytojai visada paguostų, kai mums sunku,
-
Kad suaugusieji atsiklaustų mūsų nuomonės,
-
Kad, kai sunku, mums padėtų.
Knygoje „Laimė yra lapė“ rašoma, kad, kuomet Povilas eidavo pirkti bandelių, jis „neretai užkliūdavo už šaligatvio plytelės ar koja įstrigdavo duobutėje. Arba atsitrenkdavo į praeivius, o šiems baisiai nepatikdavo, kad į juos kažkas trankosi“.
Jeigu kada gatvėje į jus atsitrenks Povilas, nusišypsokite jam. Gal tai bus visai gera mūsų visų pradžia – pradėti auginti laimingus vaikus.
