E.Hannigan knygų skiriamuoju ženklu tapo nuoširdūs, šilti veikėjai bei meistriškas pasakojimo vystymas. Romano „Laiškai mano dukroms“ centre – nepriekaištinga Breidžių šeima, įspūdingus gyvenimus sukūrusios trys seserys ir jų mylimos velionės auklės Mėjos laiškai. Beatodairiškai mylinčio žmogaus išmintingi žodžiai, kurie į gyvenimą priverčia pažvelgti kitaip ir padaryti po svarbiausią gyvenime sprendimą.
Prieš paimant į rankas ilgėjantiems rudens vakarams labai tinkančius „Laiškus mano dukroms“, jūsų dėmesiui – keletas autorės minčių apie kūrybą ir gyvenimą.
Pasididžiavimas
Beprotiškai didžiuojuosi „Laiškais mano dukroms“. Paprastai praleisčiau kelias ateinančias savaites kalbėdama apie naująjį kūrinį ir neišvengiamai svarstydama, ar jis jums patinka. Kiekvienas rašytojas, vos išleidęs knygą, iš baimės sulaukti neigiamų atsiliepimų nori pasislėpti atokiausiame kampe.
Man slėptis nebereikės, tačiau nuoširdžiai viliuosi, kad ši knyga jums patiks. Visa širdimi tikėjau jos veikėjais, kaip ir visais kitais anksčiau sukurtais personažais. Pamilau juos visus, net tuos, kurie retkarčiais erzindavo. Tad mėgaukitės jais, pasiimkite šokolado ar kito mėgstamo maisto, puodelį ar taurę trokštamo gėrimo, ir susirangykite ant sofos.
Atsitiktinumas
Rašyti pradėjau atsitiktinai. Gulėjau ligoninėje ir taip neturėjau ką veikti, kad ėmiau kraustytis iš proto. Tada ir pradėjau. Tuoj pat supratau, kad rašymas man padės įveikti visus ateityje laukiančius sunkumus. Net neįsivaizdavau, nuo ko turėčiau pradėti, todėl paprasčiausiai rašiau iš širdies.
Rašymas – mano terapija. Nežinau, kokia būtų mano dvasinė būsena, jei kas iš manęs atimtų mano knygas. Būti rašytoja – didžiulė privilegija. Rašytojai gali pabėgti, pasinerti į kitus pasaulius. Kad ir kas benutiktų su sveikata, žinau, kad kurdama naujų veikėjų portretus ir istorijas galėsiu pabėgti nuo skausmo.
Juodas humoras
Mano kuklia nuomone, kiekvienam rašytojui svarbiausia atrasti savo balsą. Į mano kūrybą natūraliai persismelkia juodas humoras. Jis diena iš dienos padeda man pačiai, todėl mėgstu jį įtraukti į kuriamas istorijas.
Kai pirmą kartą išgirdau diagnozę, pro palatos langą pamačiau mokines, einančias laikyti baigiamąjį egzaminą. „Jėzau, džiaugiuosi, kad sėdžiu čia ir klausausi apie savo vėžį, o ne einu tenai“ – pasakiau apstulbusiam gydytojui pirštu besdama laukan. Man patinka nagrinėti sunkias, rimtas temas, tačiau stengiuosi jas derinti su linksmais epizodais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad man pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp humoro ir rimtumo.
Populiarūs romanai
Mokykloje labiausiai mėgau anglų kalbos pamokas. Tikriausiai jų metu ir užsimezgė mano meilė rašymui. Šiomis dienomis dažniausiai skaitau populiarius romanus. Žinau, kad palikčiau didesnį įspūdį pasakodama, jog skaitau kinų literatūrine kalba parašytus veikalus, tačiau mėgstu istorijas, kurias galiu susieti su savo gyvenimu. Istorijas, kalbančias apie pasaulį, kuriame gyvenu. Todėl renkuosi knygas, kurios verčia susimąstyti. Knygas, kurias rašo į mane panašūs žmonės. Ypač mėgstu airių rašytojus. Turime gausybę talentingų žmonių.
Paskutinis patarimas
Ar norite, kad pasakyčiau, kokia vienintelė mintis beliko akistatoje su senkančiu laiku? Meilė. Visa kita prarado prasmę. Liko tik meilė, kurią jaučiu artimiems žmonėms. Rūpinkitės vieni kitais. Būkite geri vienas kitam ir nepaleiskite tų, kuriuos mylite. Gyvenimas yra toks vertingas. Nė vienas iš mūsų nežino dienos ar valandos, kai viskas baigsis. Todėl pripildykite savo gyvenimą laime.
Laikykitės atokiau nuo energijos siurbikų – juk visi jų pažįstame. Atsukę nugaras žmonėms, kurie jus smukdo, lėkite pas tuos, kurie atneša į jūsų gyvenimą šilumą ir juoką. Lėkite taip, kaip drugiai lekia į šviesą – saugodami savo gražius sparnus, kad šie nesudegtų. Pažadu, būsite daug laimingesni.
Apie visa tai ir paskutinis E.Hannigan romanas „Laiškai mano dukroms“.
Emma Hannigan. Laiškai mano dukroms. Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. Vilnius: Tyto alba, 2019.
