– Ilma, tu gimei Slovakijoje, etniškai mišrioje šeimoje. Esi save apibūdinusi kaip vėlyvą Austrijos-Vengrijos valstybės palikuonę. Būdama penkerių su šeima atvykai į Šveicariją. Ar šveicarai tave gerai priėmė?
– Šveicarai mane priėmė labai gerai. Mokykloje išmokau vokiečių, daug skaičiau ir be didelių problemų įsiliejau į šitą visuomenę. Gana ilgai laukėme šveicariško paso, nes nepriklausėme pabėgėlių po 1956-ųjų Vengrijos sukilimo grupei – atvykome 1951-aisiais. Todėl mums tai užsitęsė, bet kai gavau tą gražų ir naudingą pasą, aš pastebėjau, kad mano šaknys yra kitur, Rytų Europoje, ir su naujuoju pasu iš karto išvažiavau į Prahą, Budapeštą, vėliau į Tarybų Sąjungą. Mane visada traukė į rytus.
Šveicarija yra labai graži vieta, kur galiu gyventi ir dirbti; šiame name su savo knygomis ir fortepijonu aš jaučiuosi namie, tačiau tuo pat metu Šveicarija man yra išeities taškas. Man visad reikėjo platesnio pasaulio: studijavau Paryžiuje, paskui Peterburge, iki šiol turiu mažą butuką Berlyne. Taigi turiu nuolat palaikyti savo kosmopolitinį palikimą ir kosmopolitinį jausmą, keliaudama ir pažindama kitas kultūras – iki pat Kinijos ir Japonijos, kur viešėjau paskutiniais metais.
– Grįžtant šiek tiek atgal – kodėl tavo tėvai nusprendė emigruoti į Šveicariją? Kodėl nevažiavot, pavyzdžiui, į Vieną, kas atrodytų logiškiau?
– Šveicarijon mes atvažiavome iš Triesto, mano tėvas buvo slovėnas, motina vengrė. Tėvas nuo pat jaunumės buvo demokratijos šalininkas ir Šveicariją jis laikė demokratijos pavyzdžiu. Todėl čia ir atvykome. Kita alternatyva buvo Anglija.
Iš pradžių, kaip sakyta, nebuvo aišku, ar galėsime pasilikti, ir kelis mėnesius gyvenome ant lagaminų, o kai mus galiausiai priėmė, tėvas labai džiaugėsi, nes Šveicarija buvo jo pirmasis pasirinkimas. Gavęs pasą, jis tapo labai angažuotu šveicaru – balsuodavo visuose rinkimuose ir referendumuose, dalyvavo čionykščiame politiniame gyvenime.
Aš manau, kad jo žingsnis buvo teisingas. Šveicarija iki šių dienų yra, jei taip galima pasakyti, optimaliai funkcionuojanti demokratija.
– Nors tavo gyvenimo centras yra Ciurichas, knygas tu leidi daugiausia vokiškose ir austriškose leidyklose. Kaip taip nutiko?
– 1982-aisiais turėjau įžūlumo pirmosios padorios savo knygos rankraštį nusiųsti vienai geriausių vokiečiakalbių leidyklų, Suhrkampo leidyklai. Šveicarijoje yra gerų leidyklų, bet tokio lygio ir dydžio literatūros leidyklos nėra. Man pasisekė ir Suhrkampo leidykloje išleidau daug knygų – savo knygų, vertimų, antologijų.
Paskui atėjo metas, kai leidyba Suhrkampe pradėjo strigti, bent jau su originaliomis knygomis. Keisčiausia, kad knyga, kurios jie nenorėjo spausdinti, „Daugiau jūros“ (Mehr Meer), susilaukė didžiausios sėkmės ir buvo išversta į trylika kalbų.
Su šia knyga nuėjau į Droschl leidyklą Grace, Austrijoje, kuri jau buvo išleidusi du mano esė rinkinius, aš pažinojau leidyklos redaktorių ir juo pasitikėjau. Nuo to laiko jie išleido ne vieną mano knygą. Prisidėjo ir tas faktorius, kad Grace leidžiamas literatūros žurnalas „Manuskripte“ (Rankraščiai), kurio redaktorių Alfredą Kolleritschą aš seniai pažįstu ir labai myliu.
– Gerai jį žinau – žurnale buvo ir mano publikacija.
– Dėl leidyklos ir žurnalo Gracas, kaip literatūros miestas, man labai svarbus; su tais žmonėmis mane sieja glaudus asmeninis ryšys, kurį nuo tam tikro amžiaus pradedi vertinti.
Taigi taip nutiko su leidyklomis. Bet Šveicarijos leidyklų neignoruoju: esu jose išleidusi kelias antologijas.
– Kas Šveicarijoje tau liko ne iki galo suprantama, keista?
– Tarmė. Kai ją išmoksti, o ne įsiurbi su motinos pienu, ji lieka tau svetima. Puikiai moku Ciuricho tarmę, bet ji man vis tiek nėra sava. Galvodama, kalbėdamasi su savimi, aš naudoju literatūrinę vokiečių kalbą, kuria ir rašau. Kartais dar vengriškai – priklausomai nuo to, kur tuo metu esu.
Galvodama, kalbėdamasi su savimi, aš naudoju literatūrinę vokiečių kalbą, kuria ir rašau.
Šiuo metu labai madinga rašyti tarme, atsirado talentingų autorių, ir aš tą vertinu. Bet pati to niekada nedariau. Tarmė yra tai, kas neužrašyta, ji neturi gramatikos, vien jau todėl, kad tarmių yra tiek daug.
– Man atrodo, tarmių ir šnekamosios kalbos iškilimas susijęs ir su tuo, kad dabar atsirado labai daug patogių galimybių užrašyti šnekamąją kalbą – ne tik akustiniu pavidalu, kaip mes dabar darom, bet ir internete, socialiniuose tinkluose, kur gali parašyti viską taip, kaip tari, ir iškart susilaukti atsakymo, komunikuoti.
– Taip, randasi naujų kalbos formų, vadinamoji SMS kalba ir taip toliau. Bet man tarmė visada buvo tik tarmė. Į ją aš žiūrėjau truputį iš aukšto, kaip į ne visiškai rimtą dalyką. Sakydavau sau: ak, tie vargšai vaikai, išmokę kalbėti dialektu – ką jie su juo gali nuveikti? O Prancūzijoje jau dvejų metų vaikas kalba beveik kaip Montenis – gražia kalba, o ne tarmišku burbėjimu.
Bet, žinoma, ir tarmė turi ir gražių, ir ekscentriškų aspektų. Šveicarams tarmės svarbios, nes jos susijusios su emocijomis – kalbėdami tarme, jie geriau perteikia ir jaučia emocijas. Literatūrinė vokiečių jiems yra pirmoji užsienio kalba.
– Gimusi Slovakijoje, pusiau slovėnė – atrodo, pats likimas panorėjo, kad domėtumeisi slavų literatūromis, verstum iš slavų kalbų. Koks buvo tavo pirmasis vertimas?
– Pirmasis mano vertimas buvo Marina Cvetajeva, bet ne jos poezija, o proza ir eseistika. Cvetajevos stilius labai eliptiškas, dar prisideda metras ir rimas, o rimų rusų kalboje daugiau nei vokiečių, tai įrodyta, be to, jie turi metrų, pavyzdžiui, „Eugenijaus Onegino“ metras, kurie skamba visai ne kaip poezijos, o prozos, natūralaus pasakojimo metras... Žodžiu, Cvetajevos eilėraščius į vokiečių versti pragariškai sunku. Ir vėliau verčiau nemažai Cvetajevos, bet ne jos lyriką, o poetinę prozą.
– Ar turėjai kokį nors pavyzdį, idealą, kaip reikia versti? Ar turėjai vertimo mokytojų?
– Skaičiau daug verstinės literatūros ir vertinau ne vieną vertėją, bet vieno konkretaus idealo, kuriuo sekčiau, neturėjau. Taip pat ir mokytojo – jei neskaitysime to, kad keturiolika metų buvau susituokusi su Felixu Philippu Ingoldu, kuris yra slavistas ir puikiai moka rusiškai, o vėliau taip pat išvertė kai ką iš Cvetajevos. Kartais klausdavau jo nuomonės, diskutuodavom apie įvairius vertimo aspektus.
Bet šiaip neturėjau mokytojo. Turiu gana gerą klausą – jaunystėje norėjau būti muzike – ir suprantu, kad verčiant sudėtingus tekstus, ir ne tik poezijos, bet ir prozos tekstus, labai svarbią rolę vaidina skambesys. Girdžiu asonansus, aliteracijas, ritmą, intonacijas, sakinių struktūrą – ir esu įsitikinusi, kad vertėjas privalo tai girdėti ir versdamas tai perteikti.
– Kaip vokiečiakalbėse leidyklose vyksta darbas su redaktoriumi? Esu apie redaktorius girdėjęs daug legendų, esą autoriai ir vertėjai taip su jais susibendrauja, kad jei redaktorius pakeičia leidyklą, jie seka įkandin.
– Mano įsitikinimu, geras redaktorius yra aukso vertės. Dirbant prie knygos, rimtas pokalbio partneris yra būtinas. Niekada nerodau rašomų tekstų – tik tada, kai manau, jog jie baigti. Bet tada, kai pajuntu, jog tekstas baigtas, noriu, kad jį perskaitytų atidus skaitytojas ir griežtas kritikas.
Vertimų atveju lygiai tas pats. Bėda tik ta, kad vokiečiakalbėse leidyklose beveik nėra redaktorių, kurie mokėtų tas kalbas, iš kurių daugiausia verčiu – rusų, vengrų, serbų-kroatų. Jie gali tik skaityti vokišką tekstą ir parodyti, kur kas jiems keistai skamba. Kartais mano verčiamos knygos jau būna išverstos į kitas kalbas, ir redaktorius gali paimti, tarkim, anglišką vertimą ir pasižiūrėti.
– Keletą metų dirbau leidykloje ir ne kartą susidūriau su tuo, kad patyręs redaktorius aptikdavo vertimo netikslumus bei problemas ir nemokėdamas originalo kalbos, tiesiog atidžiai skaitydamas vertimą.
– Taip, dirbdama su gerais redaktoriais aš irgi tą esu patyrusi.
Kita vertus, kai kurios mano knygos buvo redaguotos tik minimaliai – matyt, dėl to, kad nelabai buvo prie ko prikibti. Bet net ir tokiu atveju turi būti atviras kito žvilgsniui ir pastaboms.
Žinoma, jei tavo tekstą redaktorius visiškai suvelia, tada kyla ir konfliktų. Esu apie tai girdėjusi iš kolegų, bet man to nėra nutikę.
– Pas mus kai kurie redaktoriai dar laikosi tarybinės redagavimo tradicijos, kur po redagavimo autorius nebeatpažįsta savo teksto, bet užtat jis būna kur kas „sklandesnis“, „taisyklingesnis“ ar „lietuviškesnis“.
– Man tai atrodo problematiška – kad redaktorius, kuris tikriausiai pats turi literatūrinių ambicijų, tas ambicijas, savo ego realizuoja kitų autorių tekstuose. Tai nėra gerai.
Vieną kartą turėjau panašių problemų – mano vertimą iš prancūzų redagavo redaktorė, kuri pati irgi rašė. Vertime ji bandė įspausti savo žymę, ir aš buvau priversta tam pasipriešinti, nes norėjau tekste išlaikyti savo tembrą.
– Koks tavo vertimas buvo sėkmingiausias?
– Marguerite Duras „Meilužis“. Ši knyga, tik pasirodžiusi Prancūzijoje, gavo Goncourt‘ų premiją ir tapo bestseleriu. Ponas Unseldas iš Suhrkampo leidyklos pageidavo knygą greitai išleisti, tad turėjau pasiskubinti su vertimu.
Tai buvo vienintelis kartas, kai turėjau versti spaudžiant laikui, ir vienintelis kartas, kai dėl trumpų terminų pasirašiau sutartį, jog nuo kiekvienos parduotos knygos gausiu tam tikrą procentą. Todėl iš šitos knygos, kuri tapo bestseleriu ir Vokietijoje, aš šį tą uždirbau. „Meilužis“ susilaukė daugybės leidimų visais įmanomais pavidalais; net visai neseniai pasirodė radijo pjesė, nors romanas jau buvo įrašytas kaip garso knyga.
Bet už tai aš honoraro negaunu, sutartis galiojo tik pirmajam leidimui kietais viršeliais. Būčiau turėjusi dar geresnę sutartį, būčiau gal ne praturtėjusi, bet neblogai uždirbusi. Nes šiaip iš vertimų turtų nesusikrausi.
– Savo autobiografijoje rašai, kad vertimus pasirinkdavai pati. Išduok paslaptį – kaip vyksta derybos su leidykla? Ko reikia – kad tave pažinotų redaktoriai? Ar svarbi siūlomo vertimo tema, politinis ar žiniasklaidinis jo aktualumas?
– Aš visada turėjau tokią užgaidą – versti veikalus, kurie mane įtikina literatūriniu požiūriu. Niekada nesirinkau vertimų dėl jų politinio, visuomeninio ar kitokio aktualumo. Cvetajevos tuo metu nežinojo niekas. Turėjau įtikinėti leidyklą, kad ji yra puiki rašytoja, nors jau mirusi, ir galiausiai man buvo leista sudaryti ir išversti ploną jos knygelę. Bet kai ji pasirodė, derėdamasi su Suhrkampu dėl kitos Cvetajevos knygos leidimo, aš turėjau svarų argumentą. Turi pradėti, o paskui imiesi įtikinėti leidyklą. Kai išleidi dvi ar tris publikacijas, pasidaro lengviau: tavimi pasitikima, ir viskas vyksta paprasčiau.
Aš visada turėjau kaprizą – versti veikalus, kurie mane įtikina literatūriniu požiūriu.
Su Marguerite Duras buvo taip: per vasaros atostogas Prancūzijoje nusipirkau vieną jos nedidelę knygą „1980-ųjų vasara“, ją iškart perskaičiau ir labai susižavėjau. Studijuodama kažką jos skaičiau, bet paskui kurį laiką nieko, o tada šitą knygą. Iš karto pagalvojau, kad norėčiau knygą versti. Parašiau nedidelį atsiliepimą, nusiunčiau Suhrkampui ir netrukus gavau teigiamą atsakymą. Nedelsdama jos ėmiausi, ir po metų knyga jau gulėjo knygynuose.
Žodžiu, aš pati panorėjau knygą versti, o Duras nebuvo nežinomas vardas, Suhrkampas jau buvo išleidęs kelias jos knygas. Tada atėjo eilė „Meilužiui“: Suhrkampas kreipėsi į mane, klausdamas, ar norėčiau versti šitą bestselerį, ir aš sutikau. Po „Meilužio“ išverčiau dar dvi Duras knygas, be to, sudariau straipsnių ir medžiagų apie ją rinkinį. Esu lojali savo autoriams: verčiu ne po vieną knygą, bet mažiausiai kelias. Bet reikia pasakyti, kad kai kurios Duras knygos – parašytos senatvėje, senųjų knygų parafrazės – manęs neįtikino, ir jas versti atsisakiau.
Ištikimybė autoriui pasiteisina, be kita ko, ir Danilo Kišo, kurio keletą knygų išverčiau iš serbų-kroatų kalbos, atveju. Jo kūriniai man labai patiko, tai didingi kūriniai, kuriuose kalbama apie dvidešimtąjį amžių suformavusius dalykus – nacizmą, stalinizmą. Nežinau, ar skaitei „Boriso Davidovičiaus kapą“ – tai knyga apie revoliucionierius, kurie tampa Gulago kaliniais, kitaip sakant, kaip revoliucija suryja savo vaikus.
Žodžiu, Kišo knygos – puiki literatūra, kuri tuo pat metu liečia reikšmingas temas. Tokių temų specialiai nevengiau, bet jo knygos nesusijusios su aktualijomis, jos parašytos iš vidinės būtinybės.
Tai buvo sunkiausi vertimai, dėl įvairių priežasčių, bet kartu iš jų daugiausia pasimokiau: susidūriau su sudėtinga medžiaga ir nuostabia kalba.
Iš vengrų esu vertusi Nadaso pjeses ir Imres Kerteszo apsakymus. Gyvus autorius versti yra truputį paprasčiau, nes gali jų paklausti vieno kito klausimo.
O dabar vėl imsiuosi versti Cvetajevą – ir vėl jos prozą ir dienoraščius.
– Kaip sutinka tavo vertimai ir rašymas? Ar stengiesi juos atskirti vieną nuo kito? Kad tavo versti autoriai kalba tavo balsu, tai turbūt suprantama, bet ar vertimai veikia tavo pačios kūrinius?
– Tai labai įdomus klausimas, jį esu svarsčiusi ne viename tekste. Pirmiausia, tarp vertėjo ir rašytojo užsiėmimų egzistuoja tam tikra konkurencija: negaliu vienu metu versti ir rašyti. Kai įsigilinu į kokią nors knygą kaip vertėja, nebegaliu greta kurti apsakymo ar dar ko nors. Vertimas mane visą pasiglemžia. Bandau šią dilemą išspręsti išskirdama fazes, kurių metu rašau ir kurių metu verčiu. Paskutinius keliolika metų visai nieko neverčiau – ir gerai, nes nebūčiau galėjusi parašyti visų savo knygų, kurias norėjau parašyti.
Pirmiausia, tarp vertėjo ir rašytojo užsiėmimų egzistuoja tam tikra konkurencija: negaliu vienu metu versti ir rašyti.
Neturiu ambicijos versti taip, kad savo balsu permuščiau kito balsą. Save suvokiu labiau kaip mediumą, kuris perduoda autoriaus balsą. Tam turiu pirmiausia labai gerai įsiklausyti, antra, turėti kalbinius instrumentus, kurie perteiktų tą skambesį. Priklausau vertėjams, kurie nenori, kad visi jų vertimai skambėtų kaip Rakusa, bet kaip Duras ar Cvetajeva.
Mano siekis yra taip išversti Kerteszo tekstą, kad jis pasakytų: skaičiau jį balsu publikai ir maniau, kad skaitau vengrišką originalą.
– Jis iš tikrųjų taip pasakė?
– Taip. „Jūs taip gerai perteikėte sakinio ritmą, kad pamaniau, jog skaitau originalą vengriškai, o ne vokišką jūsų vertimą.“ Be abejo, tai mane labai pradžiugino.
Esu pastebėjusi, kad kai kurių vertėjų, kurie yra ir rašytojai, vertimuose atpažįstamas jų braižas. Pavyzdžiui, kad ir iš kokios kalbos – senovės graikų, prancūzų ar slovėnų – beverstų Peteris Handkė, visi vertimai panašūs į Handkės. Ernsto Jandlio vertimai iš anglų skambėjo kaip Jandlis. Paulis Celanas buvo kongenialus vertėjas. Mandelstamą jis išvertė kongenialiai, nors ir su trupučiu Celano. Na, lyrikos vertimai yra sunkiausi.
Neturiu ambicijos versti taip, kad savo balsu permuščiau kito balsą. Save suvokiu labiau kaip mediumą, kuris perduoda autoriaus balsą.
– Man atrodo, kad kur kur, bet verčiant lyriką vertėjo poetinis „aš“ turi truputį daugiau matytis. Nes kitu atveju vertimas išeina vandeningas, bekraujis.
– Taip, bet tik truputį. Čia geriausias pavyzdys yra tas pats Celanas. Tačiau Handkė vertė daugiausia prozą, ir su jo vertimais aš nesutinku. Vertimuose yra visi jo ypatingi bruožai, manierizmai, o kai atsiverti originalą – nieko panašaus.
Ne, nenorėčiau piktnaudžiauti vertimu dėl to, ką galiu atskleisti savo tekstuose. Žinoma, yra pasitaikę tokių akimirkų, kai apkurstu, nebegirdžiu teksto balso, kai antenos nebeveikia. Tada darau pertrauką ir rašau savo tekstą.
O dėl vertimų poveikio nuosaviems tekstams – akivaizdu, kai ilgą laiką intensyviai giliniesi į tekstą, gali atsitikti taip, kad į ausį įsigauna jo skambesys, įsigauna „ausies kirmėlė“ (Ohrwurm), kaip sako vokiečiai. Panašiai, kaip įsikandi kokią nors melodiją. Taip, per skambesį ir ritmą mano tekste gali atsirasti vertimo atkarpėlė. Kaip sakiau, esu apie tai ne kartą rašiusi ir paprastai pateikiu du pavyzdžius – vieną iš Duras, kitą iš Cvetajevos.
Bet daugiau niekada nesumanyčiau nugvelbti kokį nors motyvą ar žodį, ar pan. Man tai svetima.
– Verčiant kai kurias knygas, kurios sunkios ne tik stilistiniu požiūriu, bet ir todėl, kad kalba apie sunkius, drastiškus, žiaurius dalykus, atsiranda poreikis atsitolinti nuo turinio. Pavyzdžiui, mano paskutinis vertimas – Ernsto Jungerio „Plieno audrose“, kur nemažai rašoma apie kareivių žūtis, sužalojimus ir t.t. Arba, tarkim, kas nors verčia Solženicino arba Šalamovo pasakojimus apie lagerį – nevalia visiškai susitapatinti su aprašomais tragiškais įvykiais, vien jau dėl to, kad nenustotum versti.
– Visiškai sutinku. Esu sudariusi Cvetajevos laiškų rinktinę – daugiau nei 300 puslapių, nuo pirmųjų laiškų iki paties paskutinio, parašyto prieš nusižudant. Jie mane labai stipriai įtraukė. Turėjau įsijausti į kiekvieną gyvenimo situaciją, o jos gyvenime buvo siaubingų situacijų, ir dar perteikti kalbinę išraišką, kurią ji rado tomis sunkiomis akimirkomis. Jaučiausi tikrai kaip mediumas, psichiškai ir fiziškai išsekusi, ir pasakiau sau – jei nenoriu iš sielvarto nutilti, jei nenoriu virsti Cvetajevos antrininke, turiu padaryti iš tiesų ilgą pertrauką.
Versti Danilo Kišą, ypač kur jis rašo apie Gulagą, buvo irgi nelengva. Be to, beversdama vieną jo knygą, sužinojau, kad jis susirgo plaučių vėžiu, ir pagalvojau, ar jis sulauks vertimo? Knygą jis dar pamatė, bet nepraėjus nė metams numirė, būdamas tik penkiasdešimt trejų.
Tokie dalykai vertėją irgi veikia, jis juk irgi žmogus.
– Minėjai, kad tavo asmeninis kompasas visada rodė į Rytų pusę. Reikia paminėti, kad tavo tolimas protėvis yra Vilniaus poetas Vladislavas Kondratavičius-Sirokomlė. Kondratavičiai tapo bajorais tada, kai vienas iš giminės pasižymėjo drąsa Ulos mūšyje, ar ne?
– Vienas iš mūsų protėvių iš mano motinos pusės Ulos mūšyje „slawił sie w bitwe“, taigi pasižymėjo kovoje, dėl to buvo pakeltas į bajorus ir gavo herbą. Mano sūnus netgi pasidarė antspaudą su tuo herbu.
– Septintajame dešimtmetyje tu studijavai ir Peterburge, tuometiniame Leningrade, susipažinai su rusiškai rašiusiu lietuvių poetu Josifu Brodskiu...
– Taip, jis mylėjo Lietuvą...
– Tavo prisiminimuose yra įspūdingas epizodas, kur aprašai, kaip cerkvėje šventi Velyknaktį. Papasakojau apie tai žmonai, ir ji suabejojo – negi tais laikais Rusijoje buvo galima atvirai švęsti Velykas?
– Keliose cerkvėse. Visame dideliame mieste buvo trys ar keturios cerkvės, kuriose vykdavo Velyknakčio iškilmės. Aš tada buvau Nikolskoje cerkvėje, gražioje barokinėje dviejų aukštų cerkvėje netoli Marijos teatro. Pamaldos baigėsi apie trečią, ir paskui aš su visais sėdėjau ar veikiau gulėjau apatiniame aukšte, kol sulaukiau pirmųjų tramvajų. Pamaldos buvo labai gražios ir nepamirštamos – su procesijomis, šimtus kartų kartojamais „Christos voskrese! Vo istinu voskrese!“, jos truko labai ilgai, nuo šilumos ir žvakių darėsi trošku, kokia babuška vis nualpdavo, bet buvo sanitarai, kurie jomis pasirūpindavo...
– Čia bus minties šuolis, bet negaliu praleisti progos užduoti šį klausimą tau, kaip Rytų ir Vidurio Europos literatūrų žinovei. Kaip manai, ar literatūriniu ir kultūriniu požiūriu šių kraštų literatūros susijusios, ar galima sakyti, kad jos sudaro vieną regioną?
– Šiame regione nė viena nacionalinė literatūra nėra visiškai atskira, iš medžio iškritusi. Be abejo, pavyzdžiui, Lenkija ilgai buvo padalyta, ir šita istorinė trauma dažnai tematizuojama to meto ir vėlesniuose kūriniuose. Bet man tai nėra kertiniai dalykai, man svarbiau – kokių asmenybių, kokių rašytojų esama. O jų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad nežinau, ar galima juos visus „subendravardiklinti“.
Mano patyrimu, šių kraštų literatūras jungia tai, kad istorinės temos iki pat šių laikų yra aktualios ir vaidina svarbų vaidmenį, daug svarbesnį nei šveicarų literatūroje. Istorija buvo sunki, sudėtinga – iki pat dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžiaus. Ir todėl man atrodo, kad šio regiono literatūra yra persmelkta egzistencinės būtinybės, čia nesvarstoma, kas šiuo metu „in“, kas madinga, ne, čia rašoma apie esminius dalykus. Žinoma, tam reikia gerų rašytojų, bet jų tuose kraštuose yra labai daug – ir, pavyzdžiui, Vengrijoje, kuri nėra slavų kraštas, ir pas jus, o jūs taip pat ne slavai.
– O kaip su rusų literatūra? Milanas Kundera, kaip žinome, Rusiją griežtai atribojo nuo Vidurio Europos. Į tai reaguodamas Tomas Venclova teigė, jog rusų literatūroje yra kelios kryptys, viena –suderinama su Vidurio Europos kultūra, kita – euroazijietiška, jai svetima. Ar toks skirstymas pagrįstas?
– Kalbant apie Rusiją, tokia perskyra galima operuoti. Nors yra ne vienas ribinis atvejis – pavyzdžiui, Tolstojus. Tačiau kituose kraštuose – Lenkijoje ar Čekijoje – tos, vadinkim, orientalinės tendencijos nėra.
Rusai patys nežino, kas jie yra. Tas amžinas prieštaravimas: kas mes esam – europiečiai, vakariečiai ar mes eurazijiečiai? Galiausiai kiekvienas rusas turi apsispręsti pats: ar jo širdis linksta prie Europos, ar prie begalinių platybių, kurių jis pats negali aprėpti ir apmąstyti. Vien dėl savo dydžio Rusija neturi aiškaus apibrėžimo.
Rusai patys nežino, kas jie yra. Tas amžinas prieštaravimas: kas mes esam – europiečiai, vakariečiai ar mes eurazijiečiai?
Bet dėl kitų šalių... galų gale mane labiausiai domina asmenybės: ką darė Danilo Kišas, ką darė Miloszas ar Herbertas, ar Rozewiczius... skaičiau ir Mickiewiczių lenkiškai, aišku, su žodynu, esu skaičiusi nemažai lenkų literatūros, man tai įdomu. Arba toks Norwidas – jo neįmanoma palyginti su niekuo, ir aš dėl to džiaugiuosi. Jis išaugo iš tam tikros kultūrinės dirvos, bet turi kažką savo, unikalaus, ir galų gale tai svarbiausia.
Beje, Danilo Kišas, kuris kūrė serbiškai, yra parašęs didelę esė apie Vidurio Europos literatūrą. Jo tezė buvo, kad Vidurio Europos literatūrą žymi formos savimonė (Formbewusstsein). Šią tezę jis įtikinamai pagrindžia įvairiais pavyzdžiais. Kišas ir save laikė Vidurio Europos rašytoju, nes jam literatūrinė struktūra buvo atsvara politiniam ir visuomeniniam chaosui.
– Cūge mano kaimynas buvo serbų rašytojas Draganas Velikičius, ir vakarais mes su juo leisdavomės į ilgus pokalbius. Buvo įdomu sužinoti, kad jis, serbas, save vienareikšmiškai priskiria Vidurio Europai.
– Velikičius yra didelis Kišo gerbėjas, galima sakyti, jo mokinys.
– Dar vienas klausimas apie Vidurio Europą. Lietuvoje, daugiausia jaunų hipsterių ir japių sluoksniuose, egzistuoja toks požiūris į šiuolaikinę lietuvių literatūrą: kol ji nepagamins pramoginės literatūros tarptautinio bestselerio, tol ji bus atsilikusi, lūzeriška literatūra. Ar tokios nuostatos pastebimos ir kitose regiono šalyse, ar tai tik Lietuvai būdinga vaikiška liga?
– Bet jūs turit tokių puikių poetų ir tokią kalbą... Kai išgirstu lietuvių kalbą, man vos ne ašaros ištrykšta, ji tokia graži, beveik kaip senoji graikų kalba. Pati kalba yra gryna poezija – kam jums dar reikia tos kvailos pramoginės literatūros? Ji juk pati pasirašo.
Kai išgirstu lietuvių kalbą, man vos ne ašaros ištrykšta, ji tokia graži, beveik kaip senoji graikų kalba.
Suprantu, dabartiniais laikais, žiniasklaidos, soctinklų laikais, kai kalba leidžiasi vis žemiau, ir tokioje kalboje kaip lietuvių, kuri yra viena gražiausių kalbų ir kuria rašoma nuostabi poezija, taip pat pasigirsta balsų, kad lietuviškai reikia rašyti sms'us, tinklaraščius, detektyvinius romanus. Tikriausiai tai yra kalbos gyvenimo dalis, bet manęs detektyvai niekada nedomino, niekada jų neskaičiau, kitos pramoginės literatūros irgi.
– Lietuviškos pramoginės literatūros jau yra nemažai, yra ir didesnių ar mažesnių bestselerių, bet reikalaujama, kad tai būtų tarptautinis bestseleris.
– Ak mat kaip, aš ne visai supratau klausimą. Taip, šiandien pramoginė literatūra geriausiai perkama, tose didelėse knygų parduotuvėse arba stočių knygynuose pardavinėjamos daugiausia tokios knygos. Bet man knyga netampa vertingesnė nuo to, kad ji gerai perkama vienur ar kitur.
Ar Leipcigo knygų mugėje buvo skundžiamasi dėl to, kad nėra tarptautinių bestselerių?
– Iš dalies; bet apie tai kalbėta ir prieš mugę. Mano supratimu, tokios ambicijos smarkiai perdėtos, atsiduoda megalomanija; nes kas iš mūsų kaimynų gali pasigirti tarptautiniais bestseleriais – latviai ir estai? – Ne. O lenkai, ar turi autorių, kurių knygos, sakykim, laikytųsi Amerikos bestselerių topuose? O rusai?
– Ar tai nėra kažkaip susiję su menkavertiškumo pojūčiu?
– Visiškai sutinku; tik tas menkavertiškumo kompleksas keistai išverčiamas ir perkeliamas kitiems, šiuo atveju literatūrai, maždaug „dėl to, kad mūsų kultūra provinciali ir atsilikusi, aš nekaltas, aš esu 100 proc. šiuolaikiškas ir madingas. Kalti kiti, kurie nepagamina tarptautinio bestselerio...“
– Na taip, šiandien sėkmė, visų pirma, komercinė sėkmė, yra baisiai sureikšminta, nors ne paslaptis, kad populiariomis neretai tampa literatūriniu požiūriu labai silpnos knygos. Bet jos paliečia laiko nervą, arba koks nors kritikos žvaigždūnas jas išgiria – ir prasideda. Man „Spiegelio“ bestselerių dešimtukai ir panašūs dalykai nėra rodiklis. Keliaudama matau tuos nykius stočių kioskus – visur tos pačios knygos, visur Beckettas, bet ne Samuelis, tai būtų nuostabu – o Simonas, ar kaip jis ten, kuris kepa detektyvus vieną po kito, tokias juodas knygeles – ir galvoju, kaip norėčiau čia pamatyti gulinčią Samuelio Becketto knygą...
Tarptautinis... jeigu imtume bendriausia prasme, klausimas vertas dėmesio: kuris Baltijos šalių autorius sugebės rasti temą ir taip ją perteikti, kad tai sudomintų platesnį skaitytojų ratą už šalies ribų?
– Iš tiesų, geras klausimas. Bėda ta, kad neoliberalų siūlomas receptas abejotinas – ir, tiesą sakant, gerokai provincialus. Atseit jei paimtume dramatiškiausius Lietuvos istorijos momentus ir patiektume juos holivudiniame padaže, su daug jausmo, veiksmo ir įtampos, tokį kūrinį visi tučtuojau pamėgtų ir jis taptų baisiai populiarus. „Tautinis turinys, holivudinė forma“, perfrazuojant senų laikų posakį apie socrealizmą...
– Taip, taip, suprantu, kad to norima: kad būtų drastiška, tragiška, kad spaustų ašaras... Bet iš tikrųjų to reikalauti gėdinga. Išnaudoti savo labai nelengvą istoriją tam, kad atsirastų toks holivudinis daiktas...
Nežinau. Rinka turi savo dėsnius, bet kitas klausimas – kas pasiliks iš to, ką rinka išstumia į viršų? Manęs visa tai tiesiog nedomina; aš ir nepajėgčiau sąmoningai rašyti pagal išankstinę schemą. Tegu tą daro kitas. Kam tai daroma? – dėl pinigų, dėl šlovės. Bet juk galima uždirbti pinigus ir kitais būdais, o paskui kurti knygas, dėl kurių tikrai ne gėda. Juk nėra pasakyta, kad rašytojas būtinai turi pragyventi iš savo knygų. Šiaip ar taip, mudu nepragyvenam...
– Sakoma, kad lyrika glaudžiausiai susijusi su kalba, jos pajautimu. Tu vokiškai rašai poeziją ir poetinę prozą, kur kalbos skambesys, aliteracijos, žaidimas žodžių reikšmėmis ir t.t. labai reikšmingi. Tačiau tau vokiečių kalba yra išmokta kalba. Ar tau tai yra trūkumas, ar privalumas?
– Atvykau Šveicarijon penkerių ir iš karto pradėjau skaityti vokiškai, mokyti vokiškai. Taigi vokiečių kalba užpildė mane visą, todėl sakau, kad vokiečių yra mano gimtoji kalba. Kaip minėjau, mane domino ne šveicariškos tarmės, o knygos, knygų kalba.
Tačiau yra vienas aspektas, kuris tau galbūt bus įdomus: ko man vis dėlto trūksta vokiečių kalboje? Man šiek tiek trūksta emocionalumo, kurį turi vengrų, mano motinos kalba. Pavyzdžiui, vengriškai gali labai lengvai padaryti mažybines formas, o vokiečių kalboje yra tik du būdai. Taigi jei nori išreikšti emocijas, švelnumą, vengrų kalba yra lankstesnė ir turtingesnė. Vokiečių kalba – filosofijos kalba, kuri taip pat turi daug išraiškos galimybių, bet tai šaltesnė kalba. Todėl rašydama aš vis klausiu savęs – ar šiek tiek tos emocijos negalėčiau prašmugeliuoti į vokiečių?
Tai, kad užaugau Šveicarijoje, turi vieną nedidelį trūkumą: kasdienė šnekamoji kalba, gatvės kalba čia yra šveicariškos tarmės. Vokietijoje šnekamoji kalba, nors, aišku, atmiešta slengu, tarmybėmis, iš esmės yra ta pati vokiečių. Šito man truputį trūksta. Šią bėdą turi visi šveicarų rašytojai, rašantys literatūrine vokiečių: jų kalba yra pernelyg nutolusi nuo šnekamosios vokiečių kalbos. Kartais vokiečių kritikai pasako apie šveicarų rašytojus – ne apie mane, bet apie kitus – jų kalba nelanksti, pernelyg pakylėta, taip nieks nekalba.
– Labai įdomu tai girdėti, nes lietuvių literatūra, pirmiausia proza, turi tą pačią problemą, tik priežastys kitos. Šiuolaikinė lietuvių šnekamoji kalba yra labai marga, hibridiška, joje daug rusiškų, lenkiškų, dabar ir angliškų žodžių ir konstrukcijų, o tokią kalbą redaktoriai ir kalbininkai laiko nešvaria, nelietuviška. Tiesa, jei rašai kokio nors regiono tarme, tada į tave žiūri daug atlaidžiau, bet kaimiškas tarmes vis mažiau kas žino ir moka. Tad rašytojas yra priverstas vartoti labai gryną, bet, tiesą sakant, nelabai gyvą literatūrinę kalbą.
– Bažnytinę lietuvių?
– Greičiau vadinčiau ją „kalbininkų lietuvių“. Nes ir senojoje raštijoje yra daugybė svetimybių, kurios vėliau buvo keičiamos lietuviškais naujadarais.
Kai rašau prozą, vienas įdomiausių uždavinių man – kaip sukurti šiuolaikišką literatūrinę kalbą, kuri nebūtų bekvapė ir beskonė, bet ir, suprantama, neapsiribotų vien slengu ir keiksmažodžiais.
Paskutinis klausimas: kur savo kartos vokiečiakalbių rašytojų kontekste tu matai save kaip rašytoją? Ar kaip atskirą vienetą, atskirą vardą? Ar priskirtum save kokiai rašytojų grupei, tendencijai?
– Ne, grupės dalimi nesijaučiu, esu veikiau atsiskyrėlė. Dažnai moderuoju kitų autorių skaitymus, rašau apie juos recenzijas ir apskritai turiu tarpininkės reputaciją. Žodžiu, mėgstu daug skirtingų rašytojų, su kai kuriais mane sieja ir biografinės paralelės – pavyzdžiui, su daug jaunesne Teresia Mora, kuri irgi yra vengrų kilmės – vis dėlto jokiai grupei savęs nepriskirčiau. Net ir tai garsiajai Adalberto von Chamisso premijos šeimai – yra tokia premija, skiriama vokiškai rašantiems nevokiškos kilmės rašytojams.
