Tiesa, atidžiau apsidairius, galima išvysti saujelę stebuklais tikinčių ir vis dar pasineriančių į pasakos gelmę: viena jų – Lavija Šurnaitė, sutikusi mintimis atversti prisiminų knygą ir pasidalinti pasakiškais išgyvenimais.
– Jau greičiausiai nebestebina tai, jog tėvai vakarais vaikams siūlo animacinius filmukus ar kompiuterinius žaidimus vietoj suartinančio ir magiško proceso – pasakos skaitymo ar sekimo. Juolab kad ir pasiteisinimas, kodėl knygos pakeičiamos vizualijomis, pateikiamas labai greitai – laiko stygius. Visgi, psichologai ragina grįžti prie tradicinių šeimos vakarų ir drauge susikibus už rankų keliauti pasakų karalystės link. Kaip manote, ar pasakos yra naudingos vaikų ugdymui?
– Nežinau, ar jos ugdo vaiką. Man pasakos sekimas yra tiesiog nuostabiai malonus bendravimas su savo vaiku, jo nuraminimas, mudviejų laikas. Pasaka – tai žmogiškas pasakojimas, kurį kiekvienas turėtų savo vaikui suteikti.
– Galbūt tai – neatsiejama vaikystės/kūdikystės dalis?
 |
| Lavija Šurnaitė-Kairienė |
– Būtent. Todėl jas seku ir savo trimečiui sūnui. Kol kas užtenka mano pačios žinių apie tris paršiukus, vilką ir septynis ožiukus, Raudonkepuraitę ar bjaurųjį ančiuką. Knygų kol kas nereikia. Juolab kad tų knygų šiek tiek ir prisibijau, kad štai imsiu spontaniškai skaityti, o ten pasipils baisybės apie raganas ir išvirtusias žarnas... Manau, mano vaikas dar tikrai tam per mažas. Tiesą sakant, nesimpatizuoju toms pasakoms…Nors jos ir lietuvių liaudies pasakomis vadinamos.
– Kokias pasakas tuomet sekate savo mažyliui?
– Apskritai, kol kas užtenka 4-5 pasakų, kurias galiu sukti ir sukti iš naujo. Tokio amžiaus vaikai dar labai mėgsta pasikartojančius dalykus, tai kas jiems jau girdėta. Jie žino, ką išgirs, ir tai juos ramina. Vėliau būtinai pasiskaitysiu naujų, ar tiesiog primirštų pasakų, kad galėčiau atnaujinti savo repertuarą.
– Esate viena tų, kuri dovanojate savo vaikui ne tik pasakos žavesį, tačiau ir savo laiką, artumą, galimybę stebėti, kaip vaikas reaguoja į istorijose pateikiamus įvykius. Greičiausiai meilę pasakoms „atsinešėte“ iš vaikystės...
– Tiesa. Man pasakos yra ryškus mano vaikystės prisiminimas. Labai jas mėgau. Prisimenu, kaip laukdavau to pasakų meto prieš miegą, kai nuvažiuodavau pas savo močiutę arba prosenelę į kaimą.
– Kieno sekamos pasakos labiausiai patiko?
– Geriausiai pamenu ne mamos ir net ne močiutės, bet savo prosenelės pasakas. Jos būdavo ilgos, eiliuotos, labai įdomios. Mano prosenelė, nors ir būdama garbaus amžiaus, niekad nesuklysdavo, nepamiršdavo nė žodelio, nors pasakos buvo tikrai struktūriškai sudėtingos.
