Lazdynų bukinistė Genė: „Dirbu, kad knygos neatsidurtų šiukšlių konteineryje“

Vilniaus Lazdynų mikrorajone, pastate, kuriame sovietiniais metais gyvavo kino teatras, šiandien galima rasti visko – nuo prekybos centro iki lombardo, šokių studijos bei vaistinės, automobilių prekių parduotuvės ir elektronikos taisyklos. Užlipus laiptais į antrą aukštą čia pasitinka knygos – tai jau keliolika metų čia veikiančio knygyno „Pelėdų knygos“ teritorija.
Pelėdų knygynas
Pelėdų knygynas / Skirmanto Lisausko / BNS nuotr.

Šio knygyno vadovė Genė Lazdans savo ekskursiją pradeda nuo laiptų aikštelės, kurioje stovi kelios lentynos su įvairiausiomis knygomis: čia žmonės palieka jų perskaitytas ar nebereikalingas knygas, o kiti jas laisvai gali pasiimti namo.

Genė pasakoja, kad žmonės knygų čia užsuka reguliariai, tad įvairūs leidiniai ilgai neužsiguli. „Jei lentynos staiga ištuštėja, papildau jas leidiniais iš knygyno – ypač tais, kurių turiu po du ar tris egzempliorius“, – teigia bukinistė. Ji pabrėžia, kad jai svarbu, jog žmonės skaitytų knygas ir niekam nekiltų pagundos knygas mesti į konteinerius.

Pravėrus knygyno duris, akys tiesiog ima raibti nuo knygų gausos lentynose ir ant žemės. Pasak knygyno vadovės, šiuo metu čia gali būti net apie 50 tūkst. knygų, o kur dar įvairūs žurnalai, plokštelės ar vaizdo kasetės...

„Man šis darbas rūpi ne tik dėl knygų ir skaitymo, bet ir dėl tvarumo, rūpesčio miškais ir gyvūnais. Kartą ar kelis kartus perskaityta knyga nepasensta, o gali gyventi kitus gyvenimus, eiti iš vieno skaitytojo rankų, į kitas – tai yra svarbu galvojant ne tik apie šiandieną, bet ir ateinančias kartas“, – aistringai mintimis dalijasi nepailstanti knygų mylėtoja ir gelbėtoja G.Lazdans.

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

– Papasakokite apie savo gyvenimą su knygomis – ar pati esate aistringa skaitytoja?

– Mano gyvenime knygos yra nuo ankstyvos vaikystės. Nepamenu, kuri buvo pirma, tačiau turbūt dešimt kartų tėvai man skaitė „Daktarą Aiskauda“. Tiesą sakant, nuo tada manęs visai nebedomino žaislai, man rūpėjo vien naujos knygos.

Pradėjusi lankyti mokyklą, pietums gaudavau pinigų maistui. Tačiau aš labai retai juos išleisdavau pietums, o kur kas dažniau – knygoms. Taip pamažu pradėjau kaupti savo biblioteką, kurioje po kelių dešimtmečių, sudėjus ir mano vyro – latvio filologo – knygas, buvo apie 7 tūkst. vienetų.

Jaunystėje buvau labai aistringa skaitytoja. Ne tik pirkdavau knygas, tačiau vienu metu turėjau abonementus net septyniose Vilniaus bibliotekose. Pavyzdžiui, skaitau Dreiserį ar Zola – tai man būtina viską iškart ir perskaityti, kas tik yra jų išleista. Tad eidavau per skirtingas bibliotekas, kol viską, ko dar nebuvau skaičiusi, rasdavau. O tada jau imdavausi kito autoriaus.

Kadangi mokiausi labai gerai, niekas dėl nuolatinio knygų skaitymo man nepriekaištaudavo. Aš net galėdavau gudrauti – ruošdama pamokas, po vadovėliais laikydavau knygą, kurią tuo metu skaičiau ir, kai niekas nematydavo, imdavausi ne namų darbų, o romano (juokiasi).

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

O jūsų profesija su knygomis kaip nors buvo susijusi?

– Tiesiogiai ne. Aš baigiau Vienožinskio dailės mokyklą, o po vidurinės penkerius metus studijavau dailininko-apipavidalintojo profesiją, tuomet iki Nepriklausomybės atkūrimo dirbau pagal profesiją keliose Vilniaus gamyklose.

Mano darbas buvo labai įvairus – staliai padarydavo rėmus, aptraukdavo juos medžiaga ar drobe, o aš ant jų piešdavau arba rašydavau tai, ką reikėdavo – įvairius proginius šūkius, skelbimus, teminius piešinius. Taip pat susirinkimams bei įvairiems renginiams paruošdavau gamyklos salę ir t.t. Kiekvieną dieną reikėdavo kažką rašyti arba piešti.

Jaunystėje buvau labai aistringa skaitytoja. Ne tik pirkdavau knygas, tačiau vienu metu turėjau abonementus net septyniose Vilniaus bibliotekose.

Griuvus tarybinei santvarkai pasirodė, kad tokio darbo nebereikia. Sparčiai atėjo naujos technologijos, kurių aš neišmaniau, tad teko ieškoti naujo gyvenimo kelio. Kadangi, kaip jau minėjau, namuose buvo aibė knygų, kilo mintis imtis knygų verslo.

Taip ir atsirado šis knygynas?

– Ne, knygyną įkūriau dar po kelių dešimtmečių. O pradžioje buvo Gariūnmetis. Tuomet su vyru supirkdavome naujai leidžiamas rusiškas knygas iš Baltarusijos ir jomis prekiaudavome Gariūnų turguje. Paklausa buvo gan didelė, knygų pasiūla – milžiniška, tad galima buvo iš to gyventi. Tai tęsėsi kelerius metus. Paskui viena po kitos gimė trys dukros, todėl daugiausia laiko skyriau šeimai ir namams.

Knygyno istorija prasidėjo 2011-aisiais. Tuomet jau rusiškos knygos nebebuvo tokios aktualios, o ir man pačiai norėjosi kažkokios kitokios krypties. Pagalvojau – namuose turiu daugybę knygų, tikrai tiek man nebereikia – gal jos kam nors gali būti įdomios? Taip viskas ir prasidėjo.

Dabar šiame knygyne yra apie 50 tūkst. knygų. Daugiausia lietuviškos, bet nemažai ir rusų, lenkų, šiek tiek anglų, prancūzų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Tačiau jei knygyne pasirodytų latvis, rasčiau ką jam pasiūlyti, mat namuose latviškų knygų yra labai daug (juokiasi).

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

Prieš keliolika metų skaitytų knygų knygynas Lietuvoje buvo gan retas reiškinys. Kaip tam pati ryžotės?

– Mano gyvenimo meilė – knygos ir menas, todėl rinkausi tai, ką išmanau, kas patinka ir ką pati branginu. Aš neblogai gaudžiausi literatūroje, nes visą gyvenimą skaičiau – man nereikėjo to specialiai niekur mokytis. Tad pagalvojau – kodėl gi ne...

Šis darbas man taip pat siejasi su tvarumu ir gamtos saugojimu. Mano tėvas labai mylėjo paukščius – radęs kokį sužeistą ar sergantį paukštelį, parnešdavo jį namo ir slaugydavo iki pavasario. Šitaip namuose augau tarp čiulbančių paukščių, todėl medžių, miškų saugojimas man atrodo gyvybiškai svarbus.

Mano gyvenimo meilė – knygos ir menas, todėl rinkausi tai, ką išmanau, kas patinka ir ką pati branginu.

Tad senos, perskaitytos knygos pirmiausia man ir siejasi su gamtos saugojimu ir rūpesčiu paukščiais bei kitais gyvūnais. Net mūsų knygyno šūkis yra „Išsaugok pelėdai namus“. Šiuo atveju pelėda atstovauja visiems paukščiams ir gyvūnams, kuriais pasirūpinti yra mūsų visų pareiga.

Štai šiandien masiškai yra tiražuojamos naujos knygos, tačiau ar tikrai jų tiek reikia? Ar būtinai visos turi būti tokios storos, prabangios, išpūstos? Žinoma, aš nekalbu apie naujus autorius, bet nuolat perleidžiamas senas knygas. Argi negalime gyventi tvariau, dalintis perskaitytomis knygomis ir skaityti senus leidimus? Juk knygos vertė yra jos turinys ir tai, ką ji suteikia mūsų sieloms, o ne išvaizda ar jų kiekis namuose.

Ar iš meilės paukščiams ir savo knygyną pavadinote „Pelėdų knygos“?

– Iš pradžių knygyno pavadinimas buvo „Knygos kiekvienam“. Bet juk žinote, kad Vilniuje yra ir kitų skaitytų knygų knygynų?

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

Taip – „Mint Vinetu, „Juodas šuo“...

– Čia išskirtiniai pavadinimai – tokių su niekuo nesupainiosi. Tačiau yra ir „Knygos namai“, „Gera knyga“, „Knyga visiems“ ir mano „Knygos kiekvienam“ – šituos sunku atskirti vieną nuo kito, todėl žmonėms neretai kyla didžiulė painiava. Tuomet ir supratau, kad reikia kitokio pavadinimo.

Sugalvoti „Pelėdų knygyną“ nebuvo sunku – viskas iš meilės paukščiams. Vėliau iš namų atsinešiau nedidelę pelėdos skulptūrėlę – ji tapo knygyno talismanu, o dukra ją net uždėjo ant knygyno vizitinės kortelės. Taip ir tapau „pelėdžiuke“ (juokiasi).

Sugalvoti „Pelėdų knygyną“ nebuvo sunku – viskas iš meilės paukščiams.

O įdomiausia yra tai, kad su laiku knygyno lankytojai man ėmė nešti jų namuose turimas visokias pelėdas – keramines, medines, stiklines, medžiagines, atvirukus, net atveždavo iš kelionių užsienyje. Tad dabar mūsų knygynas tikrai yra gerai atpažįstamas iš pelėdų, kurių jau nemaža kolekcija susikaupė. Per tai aš jaučiu didžiulę žmonių meilę ir palaikymą – dažnas atėjęs įsigyti knygų linki dar ilgai gyventi ir neužsidaryti... Tai man yra didžiulė paskata dirbti toliau.

Kodėl knygyną įkūrėte miegamajame Lazdynų rajone, o ne kur nors miesto centre?

– Prieš čia įsikuriant, šiose patalpose buvo statybinių prekių parduotuvė, tačiau jai užsidarius, ėmėsi steigtis įvairios mažos firmelės. Aš pati pradėjau nuo 10 kv. metrų patalpos. Tuomet sau maniau – tarybiniais metais čia buvo kino teatras, kultūros erdvė, šią dvasią išlaikyti ir pratęsti man atrodė svarbu. Maniau, kad gal žmonės, kurie vaikščiojo čia žiūrėti filmų, užsuks ir knygų... Nežinojau, ar tai pasiteisins, tiesiog tikėjau, kad tai gali suveikti.

Su laiku knygų vis daugėjo, vietos mažėjo, tad ėmiau plėstis, kol galiausiai išsikėliau į šias patalpas, kur dabar ir kalbamės. Jau kokius septynerius ar aštuonerius metus esu čia.

Na, o dėl miegamojo rajono – tai čia yra ir pliusų, ir minusų. Privalumas – geras privažiavimas, arti viešojo transporto stotelė – galima į knygyną užsukti neskubant ir ramiai ieškoti reikalingos knygos.

Minusas – čia beveik nėra atsitiktinių lankytojų, kurie užsuktų, domėtųsi knygomis ir ką nors nusipirktų. Be abejo, tai didžiausias knygyno centre privalumas. Tuo tarpu čia pasitaiko dienų, kai vos vienas ar keli pirkėjai teapsilanko. Man, kaip mėgstančiai bendrauti, tai yra gan sunku.

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

Kaip tuomet jūs išgyvenate?

– Daugiausia iš užsakymų internetu. Turime savo svetainę „Pelėdų knygos“, savo feisbuko puslapį, tad per čia ir eina didžioji dalis pirkimų.

Kita vertus, knygynas turi ir savo nuolatinių klientų, o ir naujų atsiranda. Gan dažnai nutinka, kad ateina žmogus ir sako: „Lazdynuose gyvenu trisdešimt metų, niekada nežinojau, kad čia yra knygynas“. Deja, tai yra šios vietos minusas – antras pastato aukštas, sunkiai įžiūrima iškaba, mažas lankytojų srautas...

Bet aš nesiskundžiu ir nepasiduodu. Juk dirbu su knygas mylinčiais žmonėms, o tai – pati geriausia ir įdomiausia publika. Pas mane užsuka ir žmonės iš televizijos ekranų, ir akademikai po paskaitų, ir paprasti darbininkai po savo darbų. Ir kaip man įdomu su jais visais pasikalbėti... Sielos atgaiva ir džiaugsmas yra dalintis su žmonėmis perskaitytomis knygomis.

O kokiais būdais pas jus atkeliauja perskaitytos arba senos knygos?

– Visokių aplinkybių pasitaiko – kažkas kraustosi į naujus namus, miršta artimieji ar tiesiog knygos ima nebetilpti namuose. Iš pradžių beveik viską supirkinėjau, tačiau su laiku pamačiau, kad daugybė knygų, ypač tarybinio laikotarpio, kartojasi, o daugelis jų taip ir stovi niekam nebereikalingos.

Žmonės ateina arba skambina klausdami – ką jiems daryti su tomis knygomis – išmesti į konteinerį gaila. Tai aš sakau, jei jos tik dulkinos – nieko baisaus, atneškite. Ir jie neša – dėžėmis, lagaminais, kartais ir mašinomis atveža. Bėda yra su knygomis, kurios buvo laikomos rūsyje arba garaže – čia gali būti pelėsis, o ir tas specifinis kvapas nepageidaujamas parduotuvėje, kur prekiaujama ir maistu.

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

Knygyne galiu priglausti kelis šimtus knygų, bet kai siūlo kelis tūkstančius, tai čia jau problema, juk mano knygynas nėra guminis. Tačiau vis tiek stengiuosi priimti, nes širdis neleidžia, kad knygos būtų išmetamos kaip kokios šiukšlės.

O ką daryti su knygomis, kurių niekas neperka, arba turiu po kelis egzempliorius? Aš jas tiesiog nešu į koridorių ir dedu į specialias lentynas – šias knygas žmonės gali pasiimti laisvai ir nemokamai.

Knygyne galiu priglausti kelis šimtus knygų, bet kai siūlo kelis tūkstančius, tai čia jau problema, juk mano knygynas nėra guminis. Tačiau vis tiek stengiuosi priimti...

Kartais, pasitaiko, sulaukiu prašymų ir iš mažesnių miestelių bendruomenių, bibliotekų ar kokių socialinių įstaigų pasidalinti nereikalingomis knygomis. Man juk negaila – atrenku tai, kas gali jiems tikti.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje ir į Lietuvą ėmė važiuoti ukrainiečiai pabėgėliai, labai pravertė tos knygos, kurios daugybę metų buvo niekam neįdomios – tai įvairūs romanai rusų kalba, leisti tarybiniais metais, taip pat lietuvių autorių kūriniai, išversti į rusų kalbą. Ką tik turėjau lietuvių autorių, tą ir atidaviau – ukrainiečiams tai labai pravertė.

Ar egzistuoja kokios nors senų knygų pirkimo tendencijos arba mados?

– Daug kas susiję su mokyklos programomis ir klasikiniais autoriais. Todėl nesvarbu, ar leidimas senas ar naujas, Remarque'as, Shakespeare'as, Hemingway, Jules'is Verne'as, Balzacas, Kobo Abė – tokie autoriai visada bus paklausūs.

Lygiai tai pat ir lietuvių rašytojų kūriniai – Sruogos „Dievų miškas“, Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Bet ne kiti jų kūriniai. Pavyzdžiui, Mykolaičio-Putino romanas „Sukilėliai“ yra nejudinami jau daugybę metų ir vargu ar kada nors kas šią knygą nupirks.

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

Žinote, geriausias laikas bukinistams buvo per kovidą – žmonės sėdėjo namuose ir galėjo skaityti knygas. Tuomet paklausa buvo fantastiška. O dabar viskas vėl grįžo į įprastą ritmą – didesnis sujudimas būna vasaros antroje pusėje ar prieš mokyklą: matyt, tada mokiniai staiga suvokia, kad reikėjo kažką perskaityti, o namuose tos knygos nėra... (juokiasi). Tad bukinistų gyvenimas yra labai banguotas.

Tačiau jūsų knygyne yra ir gan naujų knygų.

– Naujas ar apynaujas knygas aš superku – man svarbu, kad knygyne būtų didelis pasirinkimas ir plati knygų įvairovė. Maža to, dabar čia galima rasti jau ne tik knygų, bet ir muzikos plokštelių, vaizdo kasečių, siuvimo ir mezgimo žurnalų. Nieko tokio neplanavau, bet žmonės vis siūlydavo man paimti, kitaip ketino išmesti...

Žinote, geriausias laikas bukinistams buvo per kovidą – žmonės sėdėjo namuose ir galėjo skaityti knygas. Tuomet paklausa buvo fantastiška.

Grįžtant prie naujesnių knygų. Norėčiau, kad jų mano knygyne būtų daugiau. Bet žinote kokia problema? Jas retai kas atneša dovanų, o paprastai žmonės nori iš jų užsidirbti. Tačiau jei knygyne supirkinėsiu vien naujas knygas – neišsilaikysiu. Man norisi išlikti pigiu knygynu – tuomet žmonės pirks knygas, o perskaitę – vėl sugrįš pas mane.

Dabar konkurencija tarp skaitytų knygų pardavėjų – milžiniška. Yra gausybė visokių grupių feisbuke, o ir patys žmonės nesunkiai gali pardavinėti savo perskaitytas arba senas knygas.

O kaip išlikti pigiu knygynu, jei už naujas perskaitytas knygas žmonėms mokėsiu didesnes sumas? Paprasčiausiai neišgyvensiu. Supirkdama knygas visada rizikuoji turėti didžiulių nuostolių. Tad prieš pirkdama pati – gerai pagalvoju.

Kaip tuomet sukatės jau keliolika metų?

– Man labai patinka, kai žmonės atneša naujų savo perskaitytų knygų ir sako: aš nenoriu užsidirbti, o noriu išsikeisti į kitas knygas. Tuomet aš dvigubinu sumą, kurią paprastai moku už knygų supirkimą ir žmogui siūlau rinktis viską, ką tik nori iš knygyno asortimento. Skaitančiam žmogui tokia sistema taip pat yra labai priimtina.

Taikau ir dar vieną principą. Ant kiekvienos knygos yra lipdukas su užrašyta knygyno kaina. Žmogus nusiperka knygą, perskaito, bet nenori knygų kaupti, tad grįžta vėl pas mane su ta knyga. Tokiam žmogui aš taikau nuolaidą: jis grąžina man tą knygą, o aš jam padarau 50 proc. nuolaidą nuo tos kainos, kiek buvo įkainota knyga. Šitokiu būdu ne tik vyksta knygų kaita, aš turiu ir nuolatinių savo skaitytojų ratą – beveik kaip bibliotekoje (juokiasi).

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Pelėdų knygynas

Gal pasitaiko knygose ir netikėtų radinių – nuotraukų, pinigų, įdomių įrašų ar dar ko nors?

– Labai norėčiau kiekvieną knygą perversti ir patikrinti, bet, deja, nespėju. Jei iškrenta kokia atvirutė – tai padedu atskirai – man tai yra labai gražu. Pasitaiko ir nuotraukų, tačiau ką man su jomis daryti – palaikau kurį laiką knygyne – jei kas nors ieškotų, o niekam nepasigedus – sudeginu. Tad jei įsigiję knygą joje ką nors rasite – tai jūsų laimė, aš pretenzijų neturėsiu (juokiasi).

Ar yra žmonių, kurie specialiai ieško senų knygų?

– Būna. O priežastys labai skirtingos. Tarkime – sentimentai. Būna žmonės kolekcionuoja Nobelio premijų laureatų knygas, leidinius apie Vilnių, jūrą ir pan.

Tačiau pasitaiko ir labai neįprastų prašymų. Pavyzdžiui, renka savo gimimo metų knygas, arba autorių, kurių vardas toks pats, kaip ir jo ar jos. Būna žmonės pasidaro knygų sąrašą, kurias nori turėti savo namų bibliotekoje, ir pradeda jų labai kryptingai ieškoti. Tad variantų – gausybė.

O ar pati dabar randate laiko skaityti knygas?

– Labai liūdna, bet ne. Skaičiau knygas tol, kol neturėjau knygyno. O dabar vos spėju tvarkytis knygyne. Vienintelė mano galimybė atsiversti knygą – tai keliaujant autobusu pas dukrą, kuri gyvena užsienyje. Tuomet tyčia bilietą perku dienos metu, kad dar būtų šviesu ir aš galėčiau skaityti. Toks dabar yra mano poilsis su knyga.

Labai norėčiau skaityti naujų autorių knygas, bet leidėjai dabar labai mėgsta išpūsti knygas, daryti kietus viršelius, tuomet leidiniai tampa sunkūs ir nepatogūs vežtis į keliones.

Labai norėčiau skaityti naujų autorių knygas, bet leidėjai dabar labai mėgsta išpūsti knygas, daryti kietus viršelius, tuomet leidiniai tampa sunkūs ir nepatogūs vežtis į keliones. Todėl keliaudama paprastai pasiimu kelias plonesnes knygeles, kad tiesiog neužimtų daug vietos. Labiausiai mėgstu fantastiką, todėl mano prioritetas – Pasaulinės fantastikos aukso fondas.

– Kokia jums atrodo šio knygyno ateitis?

– Manau, kad dirbsiu tol, kol leis sveikata. O paskui... Aišku, norėtųsi dirbti ne septynias dienas, o keturias – tuomet turėčiau laiko ir knygoms ir kelionėms. Tai būtų super.

Tačiau visiškai nedirbti negaliu. Ir ne tik dėl menkos pensijos, bet ir dėl knygų, dėl bendravimo su žmonėmis – tai man ir džiaugsmas, ir vaistas.

Galvoju, gal kuri nors iš dukrų ateityje perims šią veiklą. Aišku, kiekviena jų turi savo mylimus darbus, tačiau vilties iki šiol neprarandu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis