– Didžiausias prekės ženklas leidyboje yra autorius, bet kai kurių leidyklų vardai irgi jau tapę atpažįstamu kokybės ženklu. Leidyklos turi tapatybę ir kryptį. Skaitytojai vieną vadina didžiausia, kitą – maištingiausia, trečią – novatoriškiausia ir pan. Kaip save įvardytumėte jūs?
A.Niauronytė: Kai 2004 m. Gediminas Baranauskas įkūrė leidyklą „Kitos knygos“, ji turbūt daug kam atrodė keista, kitoniška, gal kas apibūdintų kaip maištingą. Bet nieko nebuvo daroma specialiai, nusprendus „būti maištininkais“, viskas vyko ir tebevyksta organiškai. Išleistos Charleso Bukowskio, Che Guevaros, Valierie Solanas, Alleno Ginsbergo ir kitų Lietuvoje mažai žinotų autorių knygos. Nors kitur jų kūriniai jau buvo tapę klasika, Lietuvoje jie iš bendro fono išsiskyrė, nes čia nieko panašaus nebuvo.
Kažkada per vieną pristatymą rašytojas Ramūnas Jaras pats degino savo knygas ant laužo; dar buvo toks Jameso Grahamo Ballardo knygos „Avarija“ pristatymo veiksmas „Nestabdyk orgazmo“, kai porelė – aš ir mano vaikinas Viktoras – važinėjomės po miestą mašina be stogo ir nesustodami bučiavomės – kaip ir knygos personažai bandydami patirti įdomybes būtent važiuojančioje mašinoje. (Šypteli.) „Kitos knygos“ – viena pirmųjų leidyklų Lietuvoje, pripažinusių, kad žargonas ir keiksmažodžiai yra organiški ir svarbūs kalboje, o kai kuriose knygose dėl raiškos tiesiog būtini. Nuo pat pradžių darbas su talentingais dizaineriais Tomu S.Butkumi ir Lina Sasnauskaite leidyklai suteikė atpažįstamumą per kitonišką viršelių stilistiką. Po 15 metų leidykla tebeleidžia vertingas ir svarbias knygas. Jaučiame, kad tai, ką darome, yra svarbu, ir kartais juokaujame, kad dirbam ne šiaip sau, bet amžinybei. (Šypteli.)
S.Pūkienė: „Aukso žuvų“ leidyklos strategija – istorinės knygos, kurias leidžiame nuo pat įsikūrimo 2012 m., tačiau visada siekiame jas išskirti iš konservatyvios istorinių leidinių visumos, aktualizuoti, išryškinti. Man patiktų, jeigu mus laikytų novatoriais, juk kartais mes taip ir elgiamės: nesitaikstome su priimtomis leidybos taisyklėmis, kažką nuolat padarome keleriais metais anksčiau nei kiti leidėjai. Pavyzdžiui, kai išleidome net užsienyje pastebėtą ir įvertintą komiksą vaikams apie tremtį – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, – mums iš pradžių sakė, kad čia nesąmonė, kad komiksai netinka tokioms rimtoms temoms perteikti. Prieš porą metų dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė sukūrė Kęstučio Nako knygai specialų ypatingą „išversto“ įrišimo dizainą, kurio funkcija – patogus laikymas vienoje rankoje. Esame užpatentavę šios knygos dizainą Europoje, jis buvo apdovanotas įvairiuose prestižiniuose dizaino konkursuose. Vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome leisti elektronines knygas, stebime pasaulines tendencijas, eksperimentuojame su knygų dizainu, ieškome finansavimo netradiciniais keliais. Visgi kažką labai išskirtinio ir mūsų visuomenę pozityviai šokiruojančio dabar padaryti jau sudėtinga, nes pasaulis pasidarė labai atviras ir mažas.
A.Niauronytė: Taip, dabar visuomenė išlaisvėjo, sumažėjo atotrūkis tarp Lietuvos ir Vakarų, bet „Kitos knygos“ tebedaro tai, ką patiems norisi, iki šiol leidžiame tai, kas pirmiausia mums patiems atrodo vertinga – nuo Yuvalio N. Harario iki Roberto Bolaño. Vieninteliai Lietuvoje sistemiškai leidžiame mokslinę fantastiką, galima sakyti, ją reabilitavome kaip rimtą žanrą. Ji būtina, kad smegenys prisitaikytų mąstyti ateities terminais ir būtų pasiruošusios adaptuotis prie laukiančių pokyčių. Tikime, kad keliame šalies kultūros lygį – tinkama knygų atranka, geras parengimas ir komunikacija reiškia pagarbą skaitytojui. Privačiame sektoriuje pagarba vartotojui – ypač anksčiau – gal galima vadinti maištinga pozicija, bet ji populiarėja. Manome, kad kitokia laikysena neturėtų nei prasmės, nei ateities.
S.Pūkienė: Viena iš „Aukso žuvų“ užduočių – atrasti įdomius debiutuojančius lietuvių autorius su gera idėja ir juos užauginti kaip rašytojus ar iliustratorius, suteikti jiems erdvę kurti ir leisti savo knygas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje. Jeigu tokie pradedantys autoriai sutinka bendradarbiauti su mumis, pritaria mūsų eksperimentams, jų pirmoji knyga paprastai būna pastebėta gana plačiai.
– Ar buvo eksperimentų, kurie makabriškai nepasiteisino, bet juos iki šiol smagu atsiminti?
S.Pūkienė: Dabar į galvą šauna būtent su mūsų knygų dizainu susiję eksperimentai, kurie skaitytojus nuolat išmušdavo iš vėžių, bet nesakau, kad nepasiteisino, anaiptol. Pavyzdžiui, mūsų kai kurias knygas skaitytojai vis bando kažkaip pataisyti: aplenkti (vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome leisti knygas atviromis nugarėlėmis, sulaukdavome priekaištų, kad pardavinėjame neįrištas knygas), suklijuoti (išleidome JAV lietuvių autorių konceptualaus dizaino knygą „Manėm, kad greit grįšim“ apie pabėgėlius per Antrąjį pasaulinį karą su nuplėštu viršeliu) arba grąžinti dėl „broko“ (esu gavus ilgiausią laišką iš pasipiktinusios Londono lietuvės).
A.Niauronytė: Galiu atskleisti vieną nuotykį. Man pasakojo kolegos, nes tuo metu dar buvau kiek per maža dirbti „Kitose knygose“. Kartą rengiant vieną iš Che Guevaros knygų maketuotoja automatiškai pakeitė visus „km“ į kilometrus. Jeigu buvo „kmynas“, beveik tapo „kilometrynu“, „pasekmė“ – „pasekilometrasekme“ ir pan... Per knygų mugę iš pradžių niekas nepastebėjo – knyga atvažiavo tiesiai iš spaustuvės. Bet kažkas sugrįžo prie stendo ir paklausė, ar leidėjas taip specialiai sugalvojo. Buvo juokinga, tik tiražą reikėjo perspausdinti. O per mugę parduodi egzemplioriai tapo raritetu.
– Kaip sekasi bendradarbiauti su knygynais?
A.Niauronytė: Daug mūsų knygų nuperkama internetu arba prekybos centruose. Yra puikių knygynų – tai knygynas „Eureka“, kuriame superinė lietuviškų ir angliškų knygų atranka, arba sėkmingai besiplečiantys „Knygos.lt“, turintys jau ir fizinių knygynų, ne tik internetinį. Tačiau kai kuriuose knygynų tinkluose daugėja kitų objektų, mažėja knygų – galima įsigyti ne tik suvenyrų, bet ir kilimų, keptuvių... Tokia tendencija leidėjus liūdina. Knygynams reikia naujų idėjų ir strategijų.
S.Pūkienė: Mums patinka dirbti su įvairiomis prekybos vietomis, todėl bendradarbiaujame ne tik su knygynų tinklais ir prekybos centrais, bet ieškome ir netradicinių erdvių: galerijų, muziejų, nepriklausomų mažų knygynų, kavinių, festivalių, mugių ir pan. Pavyzdžiui, Vilniaus Užupyje esanti meno galerija „The Room“, kur galima nusipirkti ir meno, ir vyno, ir mūsų knygų arba Karo muziejus Kaune. Tokių netradicinių nišinių vietų galėtų Lietuvoje būti ir daugiau, ypač dabar, kai daugelyje tinklinių knygynų kavos ar kvepiančių žvakių parduodama daugiau nei knygų... Ateityje daugiau galimybių tikiuosi ir iš internetinės prekybos.
Kai kuriuose knygynų tinkluose daugėja kitų objektų, mažėja knygų – galima įsigyti ne tik suvenyrų, bet ir kilimų, keptuvių... Tokia tendencija leidėjus liūdina.
– Įvairiose srityse daug kalbama apie sąmoningą vartojimą, stengiamės nepirkti drabužių, pasiūtų išnaudojant žmones. O kaip išsirinkti knygą, jeigu norime suderinti kokybės, etikos ir aktualumo klausimą? O galbūt šiame sektoriuje apskritai nebūtina apie tai diskutuoti?
S.Pūkienė: Šiomis temomis diskutuoja visas pasaulis, būtų sunku jas ignoruoti. Man nuolat kyla visokių minčių apie knygoms naudojamą popierių, apdailos medžiagas, net prekybai skirtus maišelius. Kokias medžiagas rinktis, kaip tą daryti atsakingiau? Spausdinti Kinijoje ar mūsų regione? Esame spausdinę ant perdirbto popieriaus, nes tokia buvo autoriaus pozicija, bet dažniausiai renkamės gerą popierių iš patikimų gamintojų. Kol kas neturiu galutinio sprendimo... Mano pozicija – geriau leisti mažiau knygų, bet kokybiškai. Skaitytojai gali rinktis elektronines knygas, jeigu nori sąmoningai nekenkti aplinkai, be to, galima skolintis, keistis knygomis, suklijuoti suplyšusias ir vėl skaityti, nebūtina tik pirkti. Ir būtina sodinti medžius.
A.Niauronytė: Perdirbtas popierius labai brangus, negalime jo naudoti, nes tai būtų tolygu išnykimui. Tačiau popierių galima gaminti ne tik iš medžių, bet iš bet kokio pluošto, tarkim, iš bananų žievių. Galbūt toks popierius galėtų būti ateities sprendimas. Mūsų leidykla perka ekokreditus – padengia popieriaus pagaminimo ir transportavimo taršą, tos lėšos skiriamos medžiams sodinti. Toliau ieškome išeičių. Problema, kad, tarkim, viršelių laminatas yra neekologiškas sprendimas, bet knygos be laminato labai greitai susidėvėtų ir taptų šiukšlėmis...
– Kaip atrodo šiuolaikinės leidybos kasdienybė – stovite prie senovinio spaudos preso, o gal visą mechaninį darbą jau atlieka robotai?
Aira: O, didelė klaida painioti spaustuvių ir leidyklų darbą! Bet daug kas dar painioja. Leidyklos sukuria turinį – nusprendžia, ką leisti, dirba su autoriais, vertėjais, dizaineriais, redaktoriais, korektoriais, suderina knygos pagaminimą, suorganizuoja platinimą, viešinimą. O spaustuvių darbuotojai sukuria knygą kaip daiktą, sugeba išpildyti rafinuočiausią dizainerio idėją. Tarkim, kai dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė sugalvojo išgręžti skylę Marinos Abramović knygoje, spaustuvė nusipirko grąžtą...
Itin svarbi leidybos grandis yra talentingi vertėjai ir redaktoriai. Svarbiausia, kad tekstas būtų logiškas, suvokiamas ir be faktinių klaidų. Dalyvauja ir įvairias sritis išmanantys konsultantai, jie sutvarko negrožinių knygų terminus. Kartais skaitytojai randa korektūros klaidą ir sako: „Kaip jūs galėjote nepataisyti, baisu, čiagi praleista raidė!“ Norisi atsakyti klausimu: „O ar žinote, kiek žymiai rimtesnių netikslumų ištaisyta?“ Knygoje kiekviena raidė ar ženklas gali būti klaida – kiek daug galimybių suklysti! Dažniausiai tiek mūsų, tiek kitų leidyklų knygose lieka bent po keletą korektūros klaidų, nepaisant to, kiek korektorių būtų dirbę prie teksto. Anksčiau labai liūdėdavau dėl to, bet dabar jau priimu kaip žmogiškąjį faktorių.
Sigita: Jau tikrai nedaug trūksta, kad vertėjų ir korektorių darbus perimtų robotai, tai tikrai bus įmanoma po kokių dešimties metų, kai matyt net ir grožinę kūrybą vers mašinos. Technologijos vis atnaujinamos, testuojamos ir tobulinamos, prie daugelio naujovių teks prisitaikyti ir leidėjams. Gal tada knygose visai neliks korektūros klaidų? Tačiau kūrybinis darbas, mano manymu, nepakeičiamas, tą galės padaryti tik žmonės. Tas ir daroma leidyklose, pritariu Airai, kuriamas intelektualus kūrybinis turinys kartu su autoriais, dizaineriais, spaudėjais, komunikacijos specialistais. Leidėjai paprastai dirba su idėjomis, ne su staklėmis, nors kartais visko pasitaiko...
Jau tikrai nedaug trūksta, kad vertėjų ir korektorių darbus perimtų robotai, tai tikrai bus įmanoma po kokių dešimties metų, kai matyt net ir grožinę kūrybą vers mašinos.
– Ar „Paviljono“ knygų savaitgalio metu galima išgirsti diskusijų apie jūsų leidžiamas knygas?
Sigita: Taip, „Paviljone“ organizuojame provokuojančią diskusiją apie neskaitantį ateities žmogų. Dalyvauja mūsų autorės Miglė Anušauskaitė ir Kotryna Zylė, diskusiją moderuoja filosofas Kęstas Kirtiklis. Bus galima įsigyti perleistą ir atnaujintą istorinės gastronomijos knygą „Karalienės Bonos virtuvė“, šiuolaikinės prozos vertimų seriją „Keliautojai laiku“, Metų knygos rinkimuose nominuotą Kotrynos Zylės knygą paaugliams „Sukeistas“.
Aira: Ruošiame net 8 naujas knygas, organizuojami 4 pristatymai. Labai džiaugiamės verlibro tėvo Walto Whitmano nauja poezijos rinktine – ir pati dirbau prie tekstų, tai mane „išnešė“ – koks jis gyvas, koks laisvas, kaip perteikia gyvenimo pilnatvę, labai ekstatiškas. Jo tekstai skamba šiuolaikiškai, nors parašyti prieš daugiau nei 100 metų. Tokia poezija priartina prie gyvenimo šerdies. Renginyje dalyvaus ir Tomas Venclova. Pristatysime puikiąją Lucią Berlin – patys amerikiečiai tik 2015 m., jau po jos mirties, įvertino šią nuostabią autorę, laikomą moteriška Ch.Bukowskio atsvara. Pristatymą rengiame kartu su „Venecijos liūtėmis“. Dar bus itin lengvai skaitomų, bet žiauriai informatyvių knygų apie ekonomiką ir apie astrofiziką pristatymai: kaip atsiranda skolos ir kodėl ekonomika yra politiška? Kaip „elgiasi“ žvaigždės, kas yra kvarkai? Bus tikrai įdomu!
