1944 m. balandį Rudolfas Vrba tapo vienu pirmųjų žydų, sugebėjusių pasprukti iš Aušvico. Sėkmingai ištrūkti į laisvę pavyko tik nedideliam būreliui laimingųjų. Šis drąsuolis taip pasielgė norėdamas visam pasauliui papasakoti tiesą apie mirties stovyklą ir perspėti paskutinius Europos žydus apie jiems gresiantį pavojų.
Nepaisydami visų sunkumų, Vrba ir kartu su juo bėgęs bičiulis Fredas Wetzleris perkopė kalnus, perplaukė upes ir vos per plauką išsisuko nuo vokiečių kareivių kulkų, kol pagaliau abu išoriniam pasauliui pateikė pirmą išsamų pasakojimą apie Aušvicą. Jis buvo detalus it teismo ekspertizės ataskaita ir galiausiai atsidūrė Franklino Roosevelto, Winstono Churchillio ir popiežiaus rankose.
Deja, tik nedaugelis atkreipė dėmesį į perspėjimą, kurį Vrba, rizikuodamas viskuo savo gyvenime, siekė paviešinti. Nors Vrbos dėka buvo išgelbėta 200 000 žydų, jis nesiliovė manyti, kad galėjo jų išsaugoti kur kas daugiau.
„Aušvico bėglys“ – tai istorija apie nuostabų, nors ir audringą žmogų, turėjusį gabumų išsisukti iš sudėtingų pinklių. Dar paauglystėje jis suprato, kad skirtumas tarp tiesos ir melo gali tapti skirtumu tarp gyvenimo ir mirties. Rudolfas Vrba nusipelno būti minimas greta tokių asmenybių kaip Anne Frank, Oskaras Schindleris ir Primo Levis. Jis vienas iš nedaugelio, kurių pasakojimai formuoja mūsų suvokimą apie Holokaustą.
Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Walteris nusprendė, kad šitaip sumanyta jį pasveikinti. Jam grįžus į Novakus, Hlinkos gvardiečiai, kurių reputacija suprastėjo po įvykdyto pabėgimo, jaunuolį pasitiko specialiai jam surengta egzekucija. Jie keršijo už savo pažeminimą, paeiliui mušdami ir spardydami Walterį, daužydami jį šautuvų buožėmis, ir liovėsi tik atėjus vadovaujančiam karininkui, kuris atrodė susirūpinęs, jog belaisvį gali mirtinai prikulti.
Žinia apie nužudytą kalinį pasklistų po Novakus, ypač apie tai galėtų sužinoti uždarytieji tranzitinėje stovykloje. Kiltų panika, o deportaciją prižiūrintys asmenys to norėjo mažiausiai; tik vėliau Walteris suprato, dėl kokių priežasčių. Taigi egzekucija baigėsi nuskambėjus įsakymui įkalinti Walterį specialioje kameroje, kur būtų tik jis bei dar vienas vyras, ir įsodinti į artimiausią traukinį.
Kaip ir reikėjo tikėtis, atpūškavus eiliniam traukiniui, turėjusiam surinkti ir išvežti žydus, Walterio vardas buvo deportuojamųjų sąraše. Jo kalintojai nusprendė, kad Walteris Rosenbergas antrą kartą jų nepaliks kvailių vietoje. Susirinkus geležinkelio perone, visi išvykstantys žydai išsirikiavo, pasiruošę dokumentų patikrai.
Walteriui priskyrė asmeninį pistoletu kulkosvaidžiu ginkluotą Hlinkos gvardietį, kuris stovėjo ir stebėjo tik jį. Atėjus išvykimo akimirkai, Hlinkos gvardiečiai suspėjo duoti Walteriui paskutinį patarimą.
– Dar kartą pabandyk pabėgti, ir tau galas, – pasakė jie, vėl lepindami Walterį neeiliniu dėmesiu.
Būtų neteisinga sakyti, jog keleiviai laipinosi į atvykusį traukinį. Novakų žydai – tai krovinys, todėl juos deramai ir pakraudavo. Jie nesusėdo į keleivines kupė, juos sugrūdo į prekinius vagonus.
Pagal apytikslį Walterio apskaičiavimą, o jam gerai sekėsi vertinti skaičiais, į vieną vagoną buvo susispaudę aštuoniasdešimt žmonių kartu su visais lagaminais. Juos sugrūdo it silkes statinėje. Dauguma Walterį supusių žmonių buvo arba daug vyresni, arba gerokai jaunesni už jį.
Pilnas vagonas vaikų, jų tėvų ir pagyvenusių žmonių. Jo amžiaus Slovakijos žydus deportavo su pirmąja banga, kai Walteris pirmą kartą pabandė pabėgti. Tai, kad greta buvo vaikų, viską keitė. Geležinkelio stotyje sargybiniams pakakdavo trinktelėti vienam suaugusiajam, ir po to įsivyraudavo ramybė.
Pamatę tą vienintelį smūgį, vaikai labai susikrimto, todėl vėliau suaugusieji instinktyviai ir visi kartu suprato privalą tvardytis, paklusti visiems iškeltiems reikalavimams ir vaidinti, kad yra visiškai ramūs. Jie turėjo įtikinti vaikus, jog regėtas nutikimas buvo tik išimtis, kad tai daugiau nepasikartos.
Iš pradžių vagone susigrūdę žmonės bandė priprasti prie savo naujos padėties. Tarp jų atsirado bendradarbiavimas ir netgi bičiulystė. Tremiamieji dalinosi turimu maistu, Walteris visiems aplink dalino saliamį, kurį jam atsisveikindamas atidavė kameros draugas.
Kažkas netgi siūlė tuoktuvių tostą už jaunavedžius, kurie, sekdami daugelio jaunų įsimylėjėlių pavyzdžiu, paskubomis susituokė. Tam juos paskatino tėvo Tiso pažadas, kad deportacijos metu nebus išskirta nė viena šeima. Traukiniui pūškuojant ištisas valandas, it koks krovinys vežami žmonės stengėsi laikytis elementarių padorumo taisyklių. Vadovaudamiesi nebyliu susitarimu, visi nukreipdavo žvilgsnį šalin ir bandydavo sukurti privatumo įspūdį tiems, kurie paeiliui naudojosi vieninteliu kibiru išmatoms.
Walteris suprato, kad būtent tokio likimo jis nenumaldomai stengėsi išvengti. Jis kirto valstybių sienas, brido upeliais ir brovėsi miškais vengdamas, kad jį supančiotų it kokį veršiuką aptvare. Ir vis dėlto jis atsidūrė čia.
Pirmąsias valandas po išvykimo vagone buvo girdėti pokalbių, daugiausia apie tremtinių laukiantį naują gyvenimą. Kur tiksliai jie vyksta? Kaip atrodys jų naujoji gyvenamoji vieta? Vaikai klausinėjo tėvų, ar ten bus mokyklų ir žaidimų aikštelių.
Kiti žmonės spėliojo, jog atvykus paaiškės, kad juos atgabeno į kokią rinktinę priverstinio darbo stovyklą arba getą. Gyvenimas būtų sunkus, bet pakenčiamas. Beje, tikrai paaiškės, jog šis persikėlimas tėra laikinas, neįprastas ir šalutinis padarinys karo, kuris neturėtų ilgai tęstis.
Pagrindinis daiktinis įrodymas, kurį svarstydami pateikdavo žmonės, ištisas valandas stovėję išsitempę it styga ir vos gebėdami pasisukti į pašnekovus iš kairės arba dešinės, buvo pirmųjų tremtinių parašyti ir namo siųsti laiškai.
Keletas vagone važiavusių žmonių buvo gavę laišką iš anksčiau deportuoto sūnaus arba dukros, pusbrolio arba dukterėčios, neva viskas klostosi gerai. Visuose laiškuose rašyta tik apie teigiamus dalykus: juose buvo giriamas tremtiniams dalinamas maistas ir sudarytos gyvenimo sąlygos. Laiškų autoriai Slovakijoje likusius artimuosius tikino, kad priverstinis perkėlimas yra visai neblogas sumanymas.
Vis dėlto greta guodžiančio žodžio ir linksmos nuotaikos laiškuose jautėsi pasikartojantis motyvas. Jokiais būdais ne visoje korespondencijoje, bet keliuose laiškuose išryškėjo keistas dalykas – smulkmena, kuri neatitiko tikrovės. Viena moteris perpasakojo žinutę, gautą iš pusbrolio, kuris laiško pabaigoje linksmai prirašė, kad jo mama siunčianti moteriai nuoširdžiausius linkėjimus.
Tačiau minėtoji mama buvo mirusi prieš trejus metus. Dar viena moteris papasakojo, jog irgi liko sumišusi, kai laiške rado užuominą apie naujame name linksmai gyvenantį seną kaimyną, nors laiško siuntėjas ir gavėjas žinojo, kad senolis jau seniai ilsisi po žeme.
Walteris tiesiog klausėsi, bet negalėjo nieko pridurti. Jis negaudavo laiškų, jau nekalbant apie tokius, kuriuose pastebėtum keistų neatitikimų. Be to, Walteris turėjo kuo užsiimti: žiūrėdamas pro plyšį lyg pro langą, jis stebėjo pro šalį lekiantį kraštovaizdį. Bandė įsiminti kelią, kad paskui galėtų suplanuoti, kaip grįžti. Kaip visada, jis mąstė apie pabėgimą.
Ši mintis jo neapleido net tada, kai vėlyvą pirmosios tremties dienos popietę, apie 17 val., traukinys įgarmėjo į Zvardonės miestelį, įsikūrusį prie sienos, skiriančios Slovakiją nuo Lenkijos. Vagonus ištuštino, žydus privertė išsirikiuoti ir juos suskaičiavo. Hlinkos gvardiečiai perdavė vadovavimą nacistiniams SS daliniams, vokiečiai tapo atsakingi už traukinį, o jo mašinistą pakeitė savuoju. Netgi tuo metu Walteris bandė suregzti pabėgimo planą.
Vis dėlto po apsikeitimo Walteris negalėjo įžvelgti jokios logikos. Traukinys judėjo labai lėtai ir ilgam sustodavo, rodos, įstrigęs vidury plikų laukų. Vagonas likdavo uždarytas, todėl niekas negalėjo apžvelgti aplinkos. Ar juos atvežė į Krokuvą? O gal traukinys atvyko į Katovicus? Tikriausiai abu šie spėjimai buvo klaidingi.
Veikiausiai jie atvyko į Čenstakavą. Buvo labai sudėtinga tiksliai pasakyti. Atrodė, kad traukinys rieda aplinkiniais keliais, ilgais ir vingiuotais, galbūt netgi grįždavo kiek atgal. Walteris pabandė įžvelgti tokių veiksmų logiką, bet jam nepavyko. Atrodė, jog laikas sustojo. Neįtikėtina, bet, pažvelgęs į laikrodį ant rankos, Walteris suskaičiavo, kad jau visą parą buvo įkalintas vagone.