Vaikystėje Abė Malen ištrūko iš klastingo Vilkokso kulto, kai šis tikrąja to žodžio prasme virto pelenais. Prabėgus daugybei metų, ji tapo geriausia Niujorko policijos departamento įkaitų derybininke ir motina. Abė manė, kad blogiausia jos gyvenime liko praeityje. Iki dabar. Ginkluoti sąmokslo teorijų šalininkai, pasivadinę Stebėtojais, įsiveržė į vietinę vidurinę mokyklą ir paėmė įkaite jos dukrą.
Išgalvotoje realybėje gyvenantiems Stebėtojams grasinant nušauti jos vaiką, paprastai šaltakraujiška Abė sunkiai tvardosi ir, rodos, tuoj palūš. Bet laikas tiksi, jos dukters gyvybė kaba ant plauko, tad Abė neturi kito pasirinkimo, tik vesti derybas su ta paranoikų grupe. Be to, jai reikia kuo skubiau įminti tos grupės lyderio mįslę, kol dar ne per vėlu.
Abei po truputį narpliojant Stebėtojus gaubiančią paslaptį, visą laiką šmėžuoja ir kitas galvosūkis, bandantis grąžinti ją į tą tamsią praeitį, kurią ji visą gyvenimą stengėsi pamiršti.
„Subjauroti ketinimai“ nėra eilinis detektyvas su netikėtais istorijos posūkiais. Jame netrūksta ir psichologinės įtampos, ir romantinių siužeto vingių, be to, labai įtaigiai atskleidžiama šiais laikais aktuali sąmokslo teorijų tema, jų kūrėjų ir šalininkų mąstymo logika, kuri net protingiausius žmones gali nuvesti pavojingais minčių klystkeliais.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius. Kitos Mike’o Omero knygos: „Žudiko kailyje“, „Kapo tamsoje“, „Kraujo troškulys“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Namas stovėjo retai apgyvendintoje gatvėje, kurioje medžių buvo dvidešimt kartų daugiau negu namų. Kiemo žolėje pabirusios baltos pūkuotos gėlytės kūrė pasakoms būdingą vaizdą. Prienamyje pintame krėsle sėdėjo žilaplaukis vyras ir rūkė. Šalia gulėjo didelis auksaspalvis retriveris, padėjęs galvą ant priekinių letenų ir užsimerkęs.
Abė išlipo iš automobilio ir prisiartino prie vyro.
– Atsiprašau...
– Jie visi yra vidiniame kieme. – Vyras mostelėjo ranka, cigaretė vos laikėsi jam tarp pirštų. – Iškart už namo. Pažiūrėkite, gal rasite savo.
– Aš... ką? Aš ieškau Normano Liuiso.
– Taip, tai aš. Sakau jums, patikrinkite, gal... ach, nesvarbu, pats parodysiu.
Sunkiai dūsaudamas ir spausdamas ranką sau prie strėnų, vyras atsistojo. Auksaspalvis retriveris energingai pašoko ir nusekė paskui Normaną Liuisą, kuris lėtai nutipeno į vidinį kiemą. Sumišusi Abė nuėjo jiems iš paskos. Už namo Normanas sustojo prie didelės batų krūvos ir įsistebeilijo į ją. Priėjusi Abė irgi sužiuro į batus. Vizgindamas uodegą, šuo iš apačios viltingai žvelgė viešnią.
Tai buvo apgailėtinas nukleiptų ir purvinų batų rinkinys. Įvairiausių rūšių ir pavidalų – nuo kelių sportbačių ir vaikiško bato iki raudono moteriško aukštakulnio.
– Šitas? – Normanas parodė į raudoną aukštakulnį. – Atrodo maždaug jūsų dydžio.
– Ne, hm...
– Jūs čia jo nematote? Ar kartais neturite to kito batelio? Aš ir toliau stebėsiu, ar jis neatsirado. Mat, prieš atnešdamas čia, jis kartais juos užkasa, todėl gali prireikti kelių dienų.
– Pone Liuisai, aš čia ne dėl dingusio batelio. Mano vardas Abė Malen. Jūs sakėte, kad šią savaitę galiu pas jus bet kada užsukti.
– O! – Vyro antakiai šovė į viršų. – Tai jūs ta Niujorko policijos departamento farė. Nemaniau, kad iš tikrųjų pasirodysite.
Abė iškėlė rankas, tarsi atsiprašydama už apsilankymą.
Normanas vėl įsistebeilijo į batų krūvą.
Galiausiai šuo apsisuko, grįžo prie Abės ir padėjo snukį jai ant kelių. Ji pakasė jam galvą ir šuo užsimerkė iš malonumo.
– Kelios pastarosios dienos buvo prastesnės. Bet šeštadienį kilo liūtis su audra ir į gatves priplūdo purvo. Visi nešvarius batus paliko prie savo namų durų, tad Kuperis galėjo kaip reikiant pasiautėti. – Vyras gūžtelėjo pečiais. – Na, gerai. Eikime vidun.
Vyras ją nusivedė į nedidelę jaukią svetainę ir klestelėjo ant sofos, kuri tikriausiai buvo senesnė už Abę. Jai liko paskutinė sėdima vieta – supamasis krėslas. Kuperis susirangė tarp jų ant kilimėlio ir giliai atsidūsėjo.
– Gal galiu jums pasiūlyti kokio nors gėrimo? Kavos? Arbatos? – paklausė Normanas.
– Ne, ačiū, man nieko nereikia.
– Obuolių sulčių? Alaus? Tiesiog vandens?
– Ne, tikrai, aš nieko nenoriu.
Vyras atsilošė.
– Nuo tada, kai prieš dvejus metus mirė mano žmona, Kuperis pradėjo gvelbti žmonių batus. Aš nežinau, ar jis tokiu keistu būdu kovoja su stresu, ar jam atrodo, kad jo partempti batai man leidžia pasijusti geriau.
Išgirdęs savo vardą, Kuperis pakėlė galvą. Abė pasilenkė ir pakasė šuniui paausius. Jis pavizgino uodegą tuksendamas ja į grindis. Abė tikrai dar nebuvo sutikusi tokio mielo batų fetišisto.
– Iš pradžių jis nešė tik kairiuosius batus. Devyni kairieji batai. Pamaniau, kad šis šuo kažkoks genialus. Ar kada nors girdėjote apie šunį, kuris supranta, koks tai batas: kairys ar dešinys?
– Negirdėjau.
Abė nusišypsojo vyrui. Atrodė, kad jis mėgaujasi draugija, todėl ji bijojo sugadinti tą akimirką prabildama apie praeitį. Tai gali kelias minutes palaukti.
– Bet paskui jis taip pat parnešė kelis dešinius batus. Vadinasi, pagalvojau, tai buvo tik atsitiktinumas. Kartą partempė klouno batą. Purpurinės spalvos, trisdešimties colių ilgio. Tikrai nepageidaujate kokio nors gėrimo?
– Ne, ačiū.
– Kaip sau norite. Taigi koks reikalas Niujorko departamento pareigūnę atvedė į Eideno miestą?
Vadinasi, ji tikrai prisidėjo prie to, kad ugnyje žuvo tie penkiasdešimt devyni žmonės, įskaitant jos tėvus.
Ji atsiduso.
– Aš norėjau jūsų pasiteirauti apie tai, kas atsitiko labai seniai. Apie gaisrą Vilkokso stovykloje.
– O! – Vyro veidas apniuko.
Akimirką Abei norėjosi, kad ji būtų pasakiusi, jog iš tikrųjų pametė batelį ir būtent dėl to yra čia. Tačiau ji pridūrė:
– Jūs ten buvote, tiesa?
– Aš ten buvau, – lėtai ištarė vyras. – Kodėl jūs tuo domitės?
Abė dvejojo.
– Tada mano vardas buvo Abigalė.
Vyras ilgokai į ją spoksojo. Jo veidas ištįso, jame nebeliko kraujo.
– Dieve mano, – sukuždėjo jis.
– Jūs mane prisimenate?
– Mergyte, aš daug ką pamirštu. Įsigudrinau tris kartus iš eilės pamiršti mudviejų su žmona vestuvių metines. Bet aš niekada nieko nepamiršiu apie tą dieną. Patikėkite, aš bandžiau.
Abė jam liūdnai nusišypsojo.
– Džiaugiuosi. Nes viliuosi gauti tam tikrus atsakymus.
Vyras minutėlę tylėjo sučiaupęs lūpas, paskui tarė:
– Žinote, ką? Manau, kad aš mielai išgerčiau. Palaukite čia.
Vyrui einant iš kambario, Kuperis atsikėlė ir nusekė jam iš paskos. Visgi netrukus jis sustojo ir pažvelgė atgal, tarsi svarstydamas, ar gali palikti viešnią be priežiūros. Galiausiai šuo apsisuko, grįžo prie Abės ir padėjo snukį jai ant kelių. Ji pakasė jam galvą ir šuo užsimerkė iš malonumo. Kai Abė liovėsi, jis nosimi tol baksnojo į ranką, kol ji nusileido ir vėl ėmė kasyti jam galvą.
Po kelių minučių Normanas grįžo vienoje rankoje laikydamas butelį alaus, o kitoje – garuojantį puodelį.
– Jei jį kasysite, jis niekada nuo jūsų neatsitrauks. – Vyras ištiesė jai puodelį. – Cinamono arbata. Lauke šalta.
– Ačiū, – mandagiai padėkojo Abė. Ji siurbtelėjo arbatos ir nusistebėjo tokiu maloniu skoniu.
Reikalaudamas tęsti glamonėjimą, Kuperis snukiu bakstelėjo jai į ranką ir ji apsipylė arbata.
– Kuperi, lauk, – paliepė šuniui vyras ir atidarė paradines duris.
Kuperis spitrinosi į šeimininką akivaizdžiai įsižeidęs.
– Eik lauk.
Išleidęs kančios kupiną atodūsį, šuo išdūlino pro duris. Normanas jas uždarė ir atsisėdo.
– Taigi iš tikrųjų jūs čia kitu reikalu, tiesa? – tarė jis gurkštelėjęs alaus.
– Tiesa.
Jis linktelėjo galvą.
– Ar patikėsite, kad aš visą laiką apie jus tris galvojau? Kur jūs atsidūrėte? Tada jūs atrodėte tokie... bejėgiai. Kartą netgi bandžiau jus susirasti, tačiau man nesakė, kur jūs esate.
– Aš patekau pas globėjus, kurie galiausiai mane įsidukrino.
Vyro veidas šiek tiek pragiedrėjo.
– Malonu tai girdėti. Ar ką nors žinote apie kitus du? Iden ir Aizeką.
– Dabar Iden turi savo šeimą. Aizekas yra buhalteris.
Vien bendri faktai aplenkiant niūresnius dalykus. Bet Normanas tik gudriai prisimerkė. Jis nesileido kvailinamas.
– Taigi, – pasakė jis. – Ko jūs norėjote manęs paklausti?
– Na... aš daug galvojau apie mūsų pokalbį. Telefonu. Žinoma, egzistuoja stenogramos; aš jas skaičiau. Norėjau paklausti... ar yra kas nors, kas nefigūruoja tose stenogramose?
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, kokia tada aš jums atrodžiau.
– Sprendžiant iš balso, buvote įbauginta. Jums į galvą buvo įremtas šautuvas.
– Ar aš verkiau?
Jis sudvejojo.
– Atrodo, verkėte.
– Jums atrodo? Sakėte, jog apie tą naktį prisimenate viską.
– Taip, bet aš jūsų nemačiau, – priminė Normanas. – Be to, ryšys buvo prastas. Daugybė trikdžių. Kaip jau sakiau, jums į galvą buvo įremtas šautuvas. Kokia septynmetė mergaitė neverktų?
Septynmetė mergaitė, kuriai iš tikrųjų į galvą šautuvas nebuvo įremtas. Septynmetė mergaitė, tiesiog kartojanti žodžius, kuriuos Mozė Vilkoksas jai liepė sakyti.
– Aš jums tada sakiau, jog mes esame valgyklos salėje kartu su visais kitais bendruomenės nariais, – tarė Abė. – Ar jūs girdėjote juos?
Normanas susiraukė.
– Regis, prisimenu, jog fone girdėjau verkiant.
– Šešiasdešimt du žmonės, susigrūdę patalpoje. Jie turėjo kelti triukšmą.
– Nemanau. Tas Mozė Vilkoksas turėjo šautuvą. Tikriausiai jie bijojo kalbėti.
– Taigi jūs prisimenate tik kažkokį verksmą? – kamantinėjo Abė.
– Taip.
– Gerai, – niūriai ištarė Abė ir atsigėrė arbatos.
Ji tikėjosi kažko kito. Kad jis pasakys, jog kalbėdama telefonu ji žliumbė. Kad fone jis girdėjo pagalbos riksmus. Jos prisiminimai apie tą naktį buvo labai migloti ir painūs. Dar neseniai ji tikėjo, kad tada jie visi buvo valgyklos salėje. Kad Mozė laikė įrėmęs šautuvą jai į galvą ir nurodinėjo, ką ji turi sakyti policininkams.
Bet prieš porą mėnesių, kai po daugybės metų vėl susitiko su Iden, ji pradėjo tuos dalykus prisiminti kitaip. Iden, Aizekas ir ji buvo kitoje patalpoje negu likusieji bendruomenės nariai. Mozė liepė jai kalbėti su policininkais ir jiems sakyti, kad jie nesiartintų, nes jis yra jai į galvą įrėmęs šautuvą.
„Pasakyk jiems apie šautuvą. – Jo pirštas buvo įremtas jai į smilkinį – visai kaip šautuvo vamzdis. – Pasakyk jiems, kad mes, visi šešiasdešimt du, esame kartu.“
Ir tada jis paliko tą patalpą. O ji, kalbėdama su policininkais – su Normanu, kuris dabar sėdėjo su ja gurkšnodamas alų, – kartojo, ką Mozė buvo liepęs jai sakyti. Nors iš tikrųjų jis nelaikė įrėmęs jai į galvą šautuvo. Jo net nebuvo toje patalpoje. O paskui, kai telefoninis pokalbis su policininku baigėsi, ji nuėjo prie valgyklos salės durų ir užsklendė jas, kaip kad buvo liepęs Mozė. Įkalindama viduje likusius bendruomenės narius.
Nors patikrinti buvo neįmanoma, viskas, ką sakė Normanas, regis, patvirtino jos prisiminimus. Vadinasi, ji tikrai prisidėjo prie to, kad ugnyje žuvo tie penkiasdešimt devyni žmonės, įskaitant jos tėvus.
