Po Sovietų Sąjungos griūties Rusija pasiskelbė vienintele SSRS įsipareigojimų ir teisių perėmėja. Pirmaisiais B.Jelcino prezidentavimo metais atrodė, kad šalis bando vaduotis iš slogios praeities, žengti demokratėjimo, suartėjimo su Vakarais keliu, tačiau galiausiai nugalėjęs imperiškumas ir kietos rankos ilgesys šią valstybę pastūmėjo į nuolatines priešų paieškas, o neretai ir į atviro karo kelią. Kaip tai nutiko? Apie tai pasakoja pripažinti pasaulinio garso autoriai, mokslininkai, Rusijos specialistai, svarbių įvykių liudininkai.
Mark Galeotti. Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas.
Rusijos geopolitinis iššūkis Vakarams dažnai apibūdinamas kaip „hibridinis karas“, tačiau prof. M.Galeotti ginčija šiuo atžvilgiu vyraujančią nuomonę.
Rusija siekia skleisti priešiškas nuotaikas: užsienyje jos diplomatai pliekia Vakaruose vyraujančią „rusofobiją“ ir kursto populistines nuotaikas, o šalies žiniasklaida pristato Rusiją kaip taikų kaimyną ir tradicinių socialinių vertybių tvirtovę. Jos šnipai kiša nosį visur ir nevengia žudyti, o įsilaužėliai ir troliai kiaurą parą atakuoja Vakarų sistemas. Paprastai tai vadinama „hibridiniu karu“, bet tai neteisingas rusų strategijos supratimas. Šiuo tyrimu, kuriame remtasi ne tik gausiais rusų rašytiniais šaltiniais, bet ir pokalbiais su Rusijos kariuomenės, saugumo ir vyriausybės pareigūnais, įrodoma, kad Kremlius pritaikė tradicines nekarinio „politinio karo“ formas šiandieniniam pasauliui.
Lietuvių skaitytojui autorius žinomas iš garsiai nuskambėjusios knygos „Vory. Rusijos supermafija“.
Ben Macintyre. Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę. Garsiausia Šaltojo karo šnipinėjimo istorija.
Britų istorikas, „The Times“ skiltininkas ir daugelio populiarų dokumentinės publicistikos knygų autorius Benas Macintyre‘as paskaoja sovietų žvalgą Olegą Gordijevskį, kurio slaptas bendradarbiavimas su britų žvalgyba paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą, padėjo Vakarams neutralizuoti KGB veiklą, atskleisti rusų šnipus, sutrukdyti KGB žvalgybos operacijoms. Akylai saugodama savo agentą rusą, MI6 neatskleidė jo tapatybės savo artimiausiai partnerei CŽV.
Šioje įspūdingoje, įtampos, išdavysčių ir lojalumo kupinoje Šaltojo karo dramoje nuožmiai varžosi trys didvalstybės – JAV, Britanija ir Sovietų Sąjunga, o šių varžybų kulminacija baigiasi kvapą gniaužiančiu, kinematografišku, žingsnis po žingsnio aprašytu Gordijevskio pabėgimu iš Maskvos 1985-aisiais.
Aleksandr Litvinenko, Jurij Felštinskij. FST sprogdina Rusiją.
1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, nužudoma per 300 žmonių. Federalinė saugumo tarnyba (FST) be jokių įrodymų dėl šių teroro aktų ima kaltinti čečėnus. Tuo laikotarpiu čečėnai su Džoharu Dudajevu priešakyje siekia nepriklausomybės, bet Maskvai tai reikštų domino principu sukeltą imperijos subyrėjimą.
Rugsėjo 23-iosios paryčiais Riazanėje į orą turėjo išlėkti dar vienas daugiaaukštis, bet vienas pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią dar 77 butų namo susprogdinimui.
Kas tai – čečėnų darbas ar „savųjų“ provokacija?
Knyga „FST sprogdina Rusiją“, išversta į daugiau nei 20 kalbų, Rusijoje uždrausta, 2002 m. pagal ją sukurtas dokumentinis filmas „Pasikėsinimas į Rusiją“ – irgi uždraustas, dalis tų įvykių dalyvių ir liudininkų, kaip ir vienas šios knygos autorių A.Litvinenka, – negyvi.
Jessikka Aro. Putino troliai. Tikros Rusijos informacinio karo istorijos.
Rusija internete kariauja su civiliais. Kiekvienas kritiškas balsas tampa priešu. Per pastaruosius kelerius metus visose Vakarų šalyse buvo vykdoma begalė tarptautinių, kartais nusikalstamų internetinių kampanijų prieš privačius žmones, kurias organizavo ir patvirtino Kremlius.
Rusijos socialinių tinklų troliai kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, darė įtaką Britanijos apsisprendimui pasitraukti iš Europos Sąjungos, 2017 m. spaudė Kataloniją atsiskirti nuo Ispanijos, 2018–2019 m. kurstė smurtą per Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ protestus. Sugriovė Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje karjerą.
Dokumentais pagrįstos tikros istorijos rodo, kad Rusija nevengia tamsiausių būdų pašalinti ir diskredituoti oponentus, naudodama kibernetinį šnipinėjimą ir atakas, socialinės žiniasklaidos trolius, pateikdama netikras naujienas ir grasindama mirtimi.
Robert I.Friedman. Raudonoji mafija. Kaip Rusijos nusikaltėliai įsiveržė į Ameriką.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV išplėtė imigracijos politiką, leisdama atvykti į šią šalį Sovietų Sąjungos žydams. Dauguma jų įsikūrė Bruklino pietinėje dalyje Braiton Biče (kartais dar vadinamame „Mažąja Odesa“). Į JAV ėmė plūsti sovietų emigrantai, tarp jų buvo daugybė nusikaltėlių ir žudikų, kuriais sovietai norėjo atsikratyti. Daugelis jų greitai įsitvirtino kaip rimta kriminalinė jėga Niujorke, Las Vegase ir kitur. 10-ajame dešimtmetyje nuo Braiton Bičo iki Maskvos, nuo Toronto iki Honkongo Rusijos mafija tapo greičiausiai pasaulyje augančia kriminalinio pogrindžio supergalia. Prekiaudami prostitutėmis, heroinu ir raketomis jie kelia didžiulę grėsmę pasaulio stabilumui ir saugumui.
Tuo, kuo Rusijos mafija yra šiandien, ją pavertė Sovietų Sąjungos žlugimas. Nusilpusioje ir nuskurdusioje Rusijoje ji greitai tapo dominuojančia jėga. Ir dabar ji pasklido po visus Jungtinių Amerikos Valstijų kampelius, įsiliedama į bankus, finansų rinkas, Kanados vertybinių popierių biržą ir brokerių įmones, net Nacionalinę ledo ritulio lygą (NHL), o Amerikos teisėsauga tik šiuo metu ima prabusti ir pastebėti šią didžiulę problemą.
Majoras Izmailovas. Karo įkaitai. Afganistanas ir Čečėnija
Grįžęs iš Afganistano rusų majoras Viačeslavas Izmailovas svajoja daugiau nebepakliūti į dar vieną mėsmalę, bet nepraėjus nė šešeriems metams Rusijos valdžia pradeda dar vieną karą ir savo karius ima siųsti nauja kryptimi – į Čečėniją.
Majoras Izmailovas ryžtasi maištauti ir protestuoti prieš naująjį karą. Nesunku įsivaizduoti: Rusijos gynybos ministerijai pavaldus karininkas, sistemos žmogus per spaudą ragina nebesiųsti karių į Čečėniją. Kyla didžiulis skandalas, isterijos ištikti generolai svaidosi žaibais ir grasina patį majorą išsiųsti į Čečėniją, bet jis pats apsisprendžia: vėl vyks į karą, bet ne kariauti, o gelbėti nuo neapykantos. Gelbėti abi kariaujančias puses.
Niekšybė ir padorumas, žvėriškumas ir žmogiškumas, melas ir tiesa. Kaip išlikti žmogumi žiauriame ir negailestingame pasaulyje?
Majoras Izmailovas išgelbėjo ar iš nelaisvės išvadavo 174 žmones – tiek rusus, tiek čečėnus. Šis jo dienoraštis – geriausias priešnuodis nuo visų rūšių karo.
Serhii Plokhy. Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos.
1991 metais per Kalėdas prezidentas George‘as H.W.Bushas kreipėsi į tautą ir paskelbė apie istorinę Amerikos pergalę Michailui Gorbačiovui atsistatydinus iš pirmo ir paskutinio sovietų prezidento posto bei po to įvykus Sovietų Sąjungos griūčiai. Požiūris, kad Šaltojo karo pabaiga susijusi su demokratinių vertybių pergale prieš komunizmą, atsidūręs Amerikos viešojo diskurso centre ir jame išlikęs dešimtmečius, atnešė pražūtingų padarinių Amerikos pozicijai pasaulyje. Apdovanojimais įvertintas istorikas Serhiijus Plokhyjus „Paskutinėje imperijoje“ atskleidžia, kad Sovietų Sąjungos žlugimas anaiptol nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų nuopelnas. Iš tikrųjų G.W.Bushas tvirtai rėmė M.Gorbačiovą šiam bandant išlaikyti SSRS, nors respublikose stiprėjo nepriklausomybės judėjimas. Remdamasis neseniai išslaptintais dokumentais ir originaliais interviu su pagrindiniais įvykių dalyviais, S. Plokhyjus pristato visiškai naują, drąsią paskutinių Sovietų Sąjungos mėnesių interpretaciją, pateikia neįkainojamų įžvalgų apie dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą bei pavojingiausios krizės Rytų ir Vakarų santykiuose pradžią nuo Šaltojo karo pabaigos.
Arkady Ostrovsky. Pramanyta Rusija: nuo Gorbačiovo laisvės iki Putino karo.
1985 m. prie Sovietų Sąjungos vairo stojusio M.Gorbačiovo epocha atnešė daug permainų. Prasidėjus vadinamajai perestrojkai, susilpnėjo spaudos cenzūra, visuomenė gavo daugiau laisvių, atsirado kooperatyvai – rimtas žingsnis kapitalizmo link. Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir subyrėjus SSRS, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.
Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino epocha vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis buvo demokratas ir žodžio laisvės šalininkas, bet antra vertus, leido šalyje įsitvirtinti oligarchams, jo valdymo laikais pradėtas kruvinas karas Čečėnijoje, didelė dalis visuomenės pasijuto nuskurdusi, nusivylusi dažnai iki galo nepasvertomis reformomis. Pagaliau vis labiau ligotas Jelcinas savo dėmesį atkreipė į iki tol mažai kam žinomą buvusį KGB karininką V.Putiną, faktiškai perduodamas jam visas valdžios Rusijoje vadžias.
