Hitlerio raginamas įsitraukti į karą Trečiojo reicho pusėje, Franco iškėlė tokias sąlygas (reikalavo grūdų, milžiniškų kuro atsargų, vokiškos ginkluotės, šarvuotosios technikos, aviacijos tiekimo, sustiprinti ispanų bazes Kanarų salose ir t. t.), kad fiureris nesiryžo jų patenkinti. Hitlerio prašymas praleisti vokiečių pajėgas per Ispanijos teritoriją į britų valdomą Gibraltarą 1940 m. gruodį taip pat buvo atmestas.
Vis dėlto nepaisant Franco atsargios laikysenos, Ispanijoje buvo pakankamai radikalių dešiniųjų, aršių antikomunistų, degančių kerštu sovietams už pagalbą kairiosioms jėgoms per pilietinį karą. Pirmiausia tai buvo kraštutinio Ispanijos falangos sparno atstovai, savo pažiūromis artimi Italijos fašistams.
Kai kurie iš jų buvo įgiję kovos patirties pilietiniame kare, daugelio netenkino Franco laviravimo politika. Dėl skirtingo požiūrio į Ispanijos kursą šalyje augo įtampa.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Trečio reicho karui prieš Sovietų Sąjungą, radikaliems falangistams atsivėrė galimybės. Jų stovyklai priklausantis Ispanijos užsienio reikalų ministras Ramonas Serranas Suñeris viešai paragino suburti ispanų savanorių legioną, kartu su vokiečiais kovosiantį Rytų fronte. Iš pradžių kiek abejojęs, Franco sutiko.
Radikaliems falangistams Mėlynosios divizijos kūrimas buvo galimybė sustiprinti politines pozicijas, o Francui – kiek užglaistyti nesutarimus su Hitleriu ir nusikratyti „maištingojo elemento“, Ispanijai oficialiai nekariaujant. Divizija neoficialiai pavadinta „mėlynąja“, nes tai buvo falangizmo kūdikis (falangistai nešiojo mėlynus marškinius). Kad ir kaip mėginta primesti oficialųjį pavadinimą „Ispanų savanorių divizija“ (isp. División Española de Voluntarios), paprastiems žmonėms ji visada liko División Azul, lygiai kaip vokiečiams – Blaue Division.
Savanorių motyvacija buvo skirtinga, bet didelė dalis vyko iš idėjinių paskatų – kautis su komunizmu, „vykdyti atsakomąjį vizitą“ Sovietų Sąjungos teritorijoje. Tai buvo daugiausia jauni vyrai, galintys pasivaržyti, kieno brolių daugiau žuvo pilietiniame kare. Štai kodėl R. Serrano Suñerio pareiškimas rado atgarsį kai kuriuose Ispanijos visuomenės sluoksniuose.
Už savo žuvusiuosius norėta keršyti pačioje komunizmo irštvoje. Kai pirmuoju kvietimu užsirašė daugiau nei 10 tūkst. savanorių, Ispanijos ministrų taryba, nors ir ne itin noriai, priėmė sprendimą siųsti diviziją į frontą. 1941–1942 m. jai vadovavo generolas Agustínas Muñozas Grandesas.
Po penkias savaites trukusių mokymų Grafenvėro (Vokietija) stovykloje 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Mėlynoji divizija (oficialiojoje vokiečių dokumentacijoje – 250-oji pėstininkų divizija) atsidūrė Rytų fronte. Ispanų savanorių kelias vedė per Lietuvą, Gudiją, jie kovojo Leningrado, Volchovo fronte. 1943 m. vasario–balandžio mėnesiais vykusiose kautynėse prie Krasnyj Boro (piečiau Leningrado) šešių kilometrų ilgio ruože Mėlynoji divizija sugebėjo atremti keturių sovietų divizijų ir dviejų tankų pulkų atakas. „Lepūnėlius ispanus“ mėgę pajuokti sovietų karininkai buvo priblokšti tokio pietiečių atkaklumo.
1943 m. vėlyvą rudenį Vakarų sąjungininkų spaudžiamas Francas ryžosi atšaukti Mėlynąją diviziją iš Rytų fronto ir sugrąžinti į Ispaniją, kur ji turėjo būti išformuota. Dalis ispanų pakluso įsakymui, bet keli tūkstančiai liko kovoti vokiečių suburto Mėlynojo legiono sudėtyje. Kai kuriems savanoriams karas pasibaigė 1945 m. gegužę apsuptame Berlyne. Rytų fronte kovojo daugiau kaip 40 tūkst. ispanų, iš jų apie 5 tūkst. Žuvo, dar daugiau buvo sužeista, dalis dingo be žinios, kita dalis pateko į nelaisvę.
Daugelio istorikų nuomone, ši ispanų istoriko Xaviero Moreno Julios knyga gali būti laikoma kruopščiausiu ir išsamiausiu iki šiol išleistu darbu apie Mėlynąją diviziją. Vien Ispanijoje parduota 50 tūkst. šios knygos egzempliorių, autorius gavo Nacionalinę premiją.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ona Stankevičiūtė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Sunku nustatyti koncentracijos stovyklų, kuriose kalėjo ispanai, skaičių, nes jos buvo išsibarsčiusios po didžiulę sovietų teritorijos dalį ir kiekvienam belaisviui teko būti ne vienoje jų. Čia taip pat reikėtų patyrinėti Rusijos archyvus, nors 1995 m. pirmuosius apytikslius skaičiavimus atlikusi tyrėja Josefina Iturrarán nustatė, kad koncentracijos stovyklų buvo ne mažiau kaip 20, visas jas kontroliavo NKVD, išskyrus Norilską už Šiaurės poliaračio – divisionarios kapavietę, priklausiusią Gulagui (Vyriausiajai pataisos darbų stovyklų valdybai). [...]
Pirmaisiais metais vyrai patyrė nežmoniškas kančias, daugybė jų neišgyveno (iš viso 94 mirtys) – daugiausia dėl epidemijų, kurioms buvo visiškai neatsparūs sunkaus darbo ir maisto trūkumo nualinti jų kūnai. Iš pradžių belaisvius maitino du kartus per dieną, vėliau – tris kartus, iš esmės maisto racioną sudarė sriuba, bulvių košė ir juoda duona, truputis mėsos, žuvies, riebalų, krakmolo, daržovių (virtų karčių kopūstų) ir cukraus.
Alkiui malšinti jie griebdavosi visų įmanomų priemonių ir nešvaistydavo net trupinių. Darbas koncentracijos stovyklose buvo ypač sunkus, nes Maskva jį traktavo kaip vokiečių invazijos padarytos žalos atlyginimą (kartais belaisviai dirbdavo laukuose). Dirbti privalėjo visi eiliniai ir puskarininkiai, o nuo 1945 m. – ir karininkai. Belaisviai buvo laikomi kuopomis, suskirstytomis į brigadas po 40 vyrų, kurioms vadovavo atitinkamas komandier ir puskarininkis – dezertyrai arba belaisviai „antifašistai“.
Darbas ir privalomų atlikti užduočių kiekis buvo matuojamas „normomis“, kurios taikytos visiems, patekusiems į stovyklą. Nustatytas
normas galėdavo sumažinti tik medicininė pažyma ir tai su tam tikrais apribojimais. Iš pradžių atlygis buvo mokamas natūra (papildomu duonos daviniu), o nuo 1947 m. – pinigais, tačiau ne daugiau kaip 150 rublių per mėnesį pagal „nariadą“ (rus. наряд) – kasdien išduodamą pažymą apie atliktą darbą.
Mėnesio pabaigoje mokėtiną sumą apskaičiuodavo pagal lentelę, atsižvelgdami į išdirbtą normą (1,13 rublio už tris kubinius metrus žemės arba 4,5 rublio, jei dirva molinga), atlikus atitinkamus išskaitymus.
Belaisvių patirtis Makarine – itin iškalbinga. Baigus statyti upės uostą (žemė buvo kasama kirtikliais ir kastuvais, paskui išvežama rankomis stumiamais karučiais), belaisviams buvo pavesta statyti elektrinę. Žiemą geležiniais strypais be pirštinių jie iš upės traukė tarp ledų įstrigusius rąstus (grįždamas į stovyklą, kiekvienas turėdavo nešti po medžio kamieną, kuriais būdavo kūrenamos stovyklos patalpos), o sekmadieniais kapojo malkas.
Pavasarį, ištirpus sniegui, vyrai treliavo rąstus ir karučiais vežė žemę. Atėjus vasarai, kelios brigados buvo išsiųstos į stovyklai priklausančią salą, kurioje į medines valtis krovė belaisvių suomių nukirstus medžių kamienus. Darbas buvo alinantis, bet žmonės negalėjo leisti sau nusilpti, todėl valgė žoleles, šakneles, ant medžių žievės augančius grybus ir lapus.
Didžiausią žiaurumą, su kokiu teko susidurti, belaisviai patyrė iš vadinamųjų antifašistų, kurie buvo jų tautiečiai – dezertyrai, belaisviai, perėję į sovietų pusę, arba ištremti respublikonai. Jų elgesys buvo toks, kad kai kurios pavardės, pavyzdžiui, komunisto Felipės Pulgaro ir buvusio karabinierių kapitono bei dezertyro Césario Astoro, pateko į divizijos juodąjį sąrašą. [...] Žiaurus jų elgesys savo ruožtu skatino norą keršyti. Pavyzdžiu galime imti T. Palacioso ir G. Oroquietos pagiežą C. Astoro atžvilgiu: „...atgrasus roplys, savo skundimais dar labiau pakenkęs tautiečiams,
tikras išdavikas... Jis buvo labai aukštas, nepaprastai liesas, išblyškęs ir perkaręs... Žiaurus, kerštingas, bailys...“ (T. Palacios, op. cit., 119 p.) „...išdavikas, nerastum atgrasesnės nei jo biografijos... Jo išorinė išvaizda buvo ne mažiau pasibjaurėtina: liesas, gelsvai žalsvos veido spalvos, bedantis...“ (G. Oroquieta, op. cit., 326 p.) [...]
Lageriuose gyvenimas buvo blogas, mažiau blogas arba labai blogas. Makarine kasdien (nuo pirmadienio iki sekmadienio) buvo privaloma keltis suskambėjus gongui, greitai apsirengti, nusiprausti ir papusryčiauti; pirmą kartą išsiskaičiuoti; eiti į darbo vietą voromis po penkis, lydimiems ginkluotų sargybinių ir policijos šunų; antrą kartą išsiskaičiuoti; dirbti iki 17 val. su patikrinimais kas pusvalandį ar 40 minučių ir pertrauka pavalgyti; išsiskaičiuoti; grįžti į stovyklą (nešiniems pakeliui surinktais medžių kamienais), išsiskaičiuoti, pasinaudoti pertrauka tualetui, pavakarieniauti barake be elektros šviesos (kai nebūdavo žibalo, „patalpą apšviesdavome degindami beržo tošį, o rytais, prisikvėpavę dūmų, spjaudydavome juodomis seilėmis“); paskutinį kartą išsiskaičiuoti ir eiti miegoti šaltyje su visais drabužiais ir batais ant gultų be čiužinių ar paklodžių.
Bėgant metams gyvenimo sąlygos gerėjo, tačiau ispanams, iš kurių buvo sistemingai atiminėjama visa korespondencija ir siuntiniai, visada buvo sunku (kartais jie pasinaudodavo vokiečių ir jų išorinių ryšių pagalba). Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jiems pavykdavo apsirūpinti kai kuriais būtiniausiais daiktais mainantis su civiliais gyventojais, su kuriais palaikė nuoširdžius ir net šiltus santykius, pavyzdžiui, su pramonės darbininkais (muilą mainydavo į tabaką) ar valstiečiais (daugiausia duoną į pieną ir kiaušinius), o kai kuriais atvejais mainus (duoną į tabaką) vykdydavo net su sargybiniais.
