Kaip teigė leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė, šį susitikimą galima pradėti nuo geros naujienos – knygos Lietuvoje nemirė, o lietuvių autoriai kaip niekad geidžiami ir laukiami, nors skaitytojų, deja, mažėja.
„Šiųmetė [rašytojų] grupė mums patiems atrodo labai įdomi. Turime klasikų ir debiutantų, grožinės literatūros, negrožinės bei tarpinio žanro pavyzdžių. Yra leidyklos surastų grynuolių ir mus pasirinkusių patyrusių autorių, kurie iki šiol knygas leido kitose leidyklose“, – sakė L.Varanavičienė.
Savo kūrinį pirmasis pristatė eseistas Eugenijus Ališanka, kurio knyga „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“ pasirodė dar šį birželį. Knygoje E.Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, o kultūriniais kontekstais prisotintus tekstus konstruoja atsisakydamas linijinio pasakojimo.
Paklaustas, kaip gimė knygos pavadinimas, rašytojas teigė, jog jam jaunystėje didelį įspūdį padarė graikų filosofo Empedoklio teorija, teigianti, jog pasaulį valdo meilės ir neapykantos jėgos, o kosmose skraido įvairios kūno dalys, kurios šių jėgų dėka jungiasi į įvairiausias kombinacijas.
„Literatūrinis tekstas, bent jau kaip aš jį dabar įsivaizduoju, atsiranda labai panašiai. Yra tam tikros detalės, tam tikri vaizdiniai, atmintys, vaizduotės nuoplaišos, sapnai – ir visa tai vienaip ar kitaip jungiasi tekste“, – sakė rašytojas.
Tęsdamas pasakojimą apie knygos pavadinimo gimimą, E.Ališanka priminė ir legendą apie Empedoklį – sakoma, kad jam įšokus į ugnikalnį, šis išspjovė vieną filosofo batą.
Andrius Černauskas – skubiosios medicinos gydytojas rezidentas, savo patirtis, įžvalgas ir patarimus sudėjęs į knygą „Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje“. Pats autorius teigia, jog ši knyga – tai banalių tiesų, kurias kiekvienas turėtų žinoti ir objektyviai vertinti, pradžiamokslis, o jos tikslas – praplėsti skaitytojų elementaraus medicininio išprusimo ribas ar net priversti nusišypsoti.
Pasak A.Černausko, imtis rašymo jį paskatino noras šviesti visuomenę. „Gydytojas be visų savo pareigų dar turėtų užsiimti profilaktika ir pacientų mokymu“, – sakė savo internetiniu „blogu“ išgarsėjęs medikas.
Lietuvių literatūros gerbėjams puikiai pažįstama rašytoja ir scenaristė Kristina Gudonytė savo naujausia knyga „Drugeliai virš bedugnės“ vėl kreipsis į jauną skaitytoją ir pasakos apie jausmus, toleranciją kitaip mąstančiam, meilę ir baimes.
Autorė teigė, jog važinėdama į susitikimus su paaugliais, klausdavo jų, kokią knygą jie norėtų skaityti. Atsakydami skaitytojai dažniausiai linksniuodavo žodžius „meilė“, „mistika“ ir „mirtis“. „Turėjau visą sąrašą idėjų ir bandžiau pagal tai projektuoti kūrinį“, – teigė rašytoja.
„Ši knyga yra apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų yra keistas. Vienintelis išsigelbėjimas – bendravimas. Tada pasidaro lengviau gyventi, nebesi toks vienišas“, – sakė K.Gudonytė, prisiminusi ir garsiąją F.Nietzsches mintį – jei ilgai žvelgsi į bedugnę, bedugnė ims žvelgti į tave.
Trečiasis rašytojos Linos Ever romanas – ir vėl apie Berlyną, todėl ir pavadintas „Berlyno romanu“. Jame pasakojama istorija apie Lietuvoje žinomą rašytoją, kuri su dukra ir vyru persikelia gyventi į Berlyną, o čia netikėtai įsimyli darželio auklėtoją.
Autorė teigė, jog Berlynas, pirmasis užsienio miestas, kuriame jai teko lankytis, tapo ir jos gyvenimo meile. „Kadangi nusprendžiau nekeisti vyro, su tuo pačiu gyvenu 25-erius metus, nusprendėm pakeisti miestą“, – sakė rašytoja, pabrėžusi, jog Berlyne ji vėl pasijautė jauna.
Line Ever neslėpė, kad kuria moterims ir rašo tokias knygas, kokias pati norėtų skaityti. „Tai yra literatūra moterims, bet tai nėra tik ta literatūra, kuri padeda užmigti ar atsipalaiduoti. <...> Užkabinu tam tikrus klausimus, provokuoju moteris, kad jos pagalvotų, kaip jos elgtųsi tokioje situacijoje. Norėjau panagrinėti, kas nutinka, kai meilė „nutinka“ ir nuneša tau stogą“, – sakė autorė.
Literatūros kritikas ir istorikas Rimantas Kmita, išleidęs jau tris poezijos knygas, šiemet debiutuos romano žanre – jo Šiaulių šnekta sukurta knyga „Pietinia kronikas“ pasakos vienos jaunystės istoriją laukinio Šiaulių kapitalizmo džiunglėse.
„Radikalios permainos yra pasakojamos su neišvengiamu humoru ir (savi)ironija. Noriu, kad pasakojime apie to meto visuomenės, o sykiu ir jauno žmogaus kaitą, brandą, pirmąją meilę skaitytojas atpažintų ir savo pragyventą laiką, prisimintų klausytą muziką, buvusias madas“, – teigė autorius, auditoriją prajuokinęs skaityta romano ištrauka.
Psichiatro ir psichoterapeuto Raimundo Milašiūno knyga „Psichoterapija: kaip ir kodėl?“ paties autoriaus teigimu gimė iš nežinios: „Ilgą laiką nuo mūsų atribota psichoterapija ir vėliau išliko neatrasta žemė daugeliui žmonių, kurie nuolat patiria stresą, nespėja su kasdienio gyvenimo tempu, išgyvena nerimą, praranda santykius su kitais, tačiau bijo prisipažinti turintys psichologinių sunkumų“.
Paklaustas, ar lietuvių psichinė sveikata gerėja, R.Milašiūnas teigė turintis į šį klausimą atsakyti tiek iš psichiatro, tiek iš psichoterapeuto pozicijų: „Jei kalbėčiau kaip psichiatras, turėčiau sakyti, kad situacija blogėja. Ligų ir sutrikimų skaičius auga, ypač priklausomybinės kilmės. <...> Iš psichoterapeuto pozicijų – viskas gerėja. Žmonės šiandien nebijo pasakyti, kad turi problemų, ir pripažįsta, kad turi ką nors su tuo daryti“.
Žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas pristato pirmą savo romaną – knygą „Vyno kopija“.
Rašytojas neslėpė, jog iš skaitytojų jau sulaukė komentarų, kad tokio „kreizovo“ romano jie dar nėra skaitę. Ir tai visai nenuostabu – autorius nesilaikė linijinio pasakojimo būdo, tad nagus ir ragus rodantis romanas jam pačiam kartais tapdavo visiškai neaiškus.
„Žydų išmintis sako – kiekvienoj neaiškioj situacijoj eik miegot. Ir eidavau. Aš susapnuodavau, kas turėtų būti toliau, kas turėtų nutikti pagrindiniam herojui, kuris neaišku, ar apskritai egzistuoja“, – sakė K.Navakas.
„Vyno kopija“ skaitytojus nukelia į Kauną, tačiau pats autorius teigia, jog Kaunas jo romane kiek kitoks nei yra iš tikrųjų – susapnuotas, patyręs „dvasinį fotošopą“. „Jis kitoks nei realus, nors atpažįstamas. Apie Vilnių man būtų rašyti sunkiau, nes Vilnius yra per daug mitologizuotas, ir toji mitologija yra šiek tiek gelžbetoninė, nepajudinama“, – teigė rašytojas.
Šiuo metu Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė romane „Trisdešimt“ pasakoja apie Londone gyvenančią emigrantę, kurios gyvenimas gretinamas su tarpukario Kaune gyvenusios aristokratės kasdienybe – tam autorė pasitelkė savo prosenelės gyvenimo istoriją.
„Turbūt pirmą kartą rašiau negalvodama apie jokią statistinę skaitytoją, apie jokią tikslinę auditoriją. Man tai buvo aktualiausia, rašymas man buvo kaip terapija“, – teigė rašytoja, pabrėžusi, jog trisdešimtmetis yra kaip lemtingas finišas, mat moterys šiame gyvenimo etape jaučia milžinišką visuomenės spaudimą susilaukti vaikų, padaryti karjerą ar bent parašyti knygą.
Lietuvių literatūros klasikas Sauliaus Šaltenis šiemet pristatys knygą „Basas ir laimingas“, kurią sudaro dvi apysakos, pasakojančios apie jautrią sielą, atsidūrusią istorinių bei vertybinių lūžių epicentre.
Abi istorijos skaitytojus nukels į praeitį – neįvardintą Lietuvos miestelį XIX–XX a. sandūroje bei 1009 metus, kai vyko paskutinioji šv. Brunono Kverfurtiečio misionieriška kelionė.
Paklaustas, ar planuoja grįžti prie šiandienos aktualijų, S.Šaltenis pakomentavo, kad tai žurnalistai rašo apie koldūnus, ir tegul rašo: „Aš rašau apie labai asmeniškus dalykus. Istorijoje gali labiau papasakoti apie esminius, prasmės dalykus“.
Išleisti kunigo Algirdo Toliato knygą „Žmogaus ir Dievo metai“ pasiūlė jo bendruomenės nariai, sužavėti kunigo pamokslų įtaigos ir grožio. Nors knygoje pamokslai sudėlioti sekant liturginius metus, pats A.Toliatas teigė, jog ją skaityti galima nebūtinai nuo pradžios, o ir interpretuoti taip, kaip skaitytojui norisi.
„Gyvenu tuo, kuo tikiu. Esu ieškotojas. Galbūt tai atliepia žmonėms, nes mes visi esame ieškotojai, visi mes ieškom sielos ramybės“, – sakė A.Toliatas, patikinęs, jog pats niekada neketino rašyti knygos.
Kunigas teigė, jog kiekvieną kartą per mišias susirinkus daugybei žmonių, jis jaučiasi tarytum leisdamasis nuo kalno – jį užplūsta vaizdiniai ir tikintiesiems jis pasakoja tai, ką mato: „Jei nebūtų kiekvieno sekmadienio, kuris mane pastato ant kalno viršūnės, aš ir pats nežinočiau to, ką rašau.“
Atrodo, jog kulinarinių knygų Lietuvoje tikrai netrūksta, tačiau Giedriaus Vilpišausko „Virtuvės užkariavimo menas“ žada visai kitokį žvilgsnį į kulinarines paslaptis.
Autorius teigė, jog „Virtuvės užkariavimo menas“ gimė pastebėjus, kad dabartinės kulinarinės knygos yra tarsi dainelių rinkiniai – jos jau užrašytos pagal tikslias natas. „Virtuvės užkariavimo menas“, pasak G.Vilpišausko, turėtų tapti ne dainų rinkiniu, o kompozicijos pagrindais.
„Noriu išmokyti žmones užduoti klausimą „kodėl?“, – sakė autorius, įsitikinęs, kad tik taip galima įžvelgti ir demaskuoti kulinarinius mitus, kurie seniai nebeatitinka tikrovės.