15min metų knygų rinkimai vyksta trimis etapais. Dabar iki gruodžio 13 dienos skaitytojai gali balsuoti ir išrinkti, jų nuomone, vertingiausias per metus išleistas knygas. Paskui ekspertų komisija balsuos dėl kiekvienoje kategorijoje 5 daugiausia skaitytojų balsų gavusių knygų. Taigi, išrenkant laimėtoją 50 proc. lems skaitytojai, 50 proc. ekspertai.
Nugalėtojai bus paskelbti gruodžio 19 dieną.
BALSUOTI RINKIMUOSE GALITE ČIA
– Ką tai jums reiškia dalyvauti 15min metų knygos rinkimuose?
G.Ambrazaitė: Dar prieš keletą metų 15min geriausių knygų rinkimuose nebuvo nei poezijos, nei verstinės poezijos kategorijų – lietuvių autorių eilėraščių rinkiniai patekdavo į tą patį penkioliktuką su proza, o verstinės poezijos penkioliktuko, spėju, apskritai nebūtų buvę iš ko sudaryti. Jokia paslaptis, kad dauguma leidyklų rimtosios poezijos išleidžia tik vieną kitą knygą arba neleidžia visai, nes žanras nekomercinis, mažas skaitytojų ratas, neatsiperka. Todėl labai džiugu, kad 15min geriausių knygų rinkimų organizatoriai, formuodami penkioliktukus, sudarė išskirtinai geras sąlygas nišiniam poezijos žanrui. Džiaugiuosi, kad mūsų leidžiamos knygos laikomos išsiskiriančiomis, matoma jų meninė vertė.
S.Bernotas: Malonu būti pastebėtiems. Šis įvertinimas skatina dirbti toliau.
– Kokius kriterijus taikote knygoms, kurias norite išleisti ?
S.Bernotas: Svarbiausias kriterijus yra kokybė. Stengiamės atkreipti dėmesį į vertingas knygas. Mane labiausiai domina ispanakalbė literatūra – jos vertimų vis dar trūksta. Stinga vertimų ir iš kitų kalbų. Ką tik išleidome pirmąjį danų poezijos vertimą lietuvių kalba – Inger Christensen „Tai“ (Dovydo Grajausko kaip vertėjo debiutą). Tai viena reikšmingiausių XX a. antrosios pusės danų literatūros knygų ir džiugu, kad pagaliau turime ją lietuviškai.
– Ar jaučiate skaitytojų susidomėjimą jūsų leidžiamomis knygomis?
D.Norkūnas: Sakyčiau taip: už vieną poezijos skaitytoją – penki prozos skaitytojai. O jei rimtai, manau, nepaisant to, jog skaitytojų ratas gal ir ne pats didžiausias, vis dėlto tai ypatingi žmonės – smalsūs, atidūs ir ištikimi savo mėgstamiems leidėjams. Beje, šie metai „Paviljono knygų savaitgalyje“ mums buvo antrieji, ir jau dabar atkreipiau dėmesį, kad dalį mūsų skaitytojų, galima sakyti, pažįstu iš matymo, mus žinantys sugrįžta.
S.Bernotas: Poezijos mėgėjų nėra daug, todėl mums brangus kiekvienas skaitytojas. O kalbant apie susidomėjimą – „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ rezidencijoje viešėjusiam lenkų poetui Dawid Mateusz paklausus apie „Bazilisko ambasados“ veiklas, užsiminiau, kad per metus išleidome keliolika poezijos knygų, visą leidybą kuruodami trise. Jis labai nustebo, mat dabar Krokuvoje pradeda panašią veiklą, bet jo komandą sudaro kur kas daugiau žmonių.
– Kodėl leidžiate tik poeziją, bet ne prozą?
S.Bernotas: Poezijos leidyba mus išskiria iš bendro lauko. Esame išleidę keletą poetinės prozos rinkinių (pvz. H.C.Artmanno „Neužgimusi žinia. 90 sapnų“), leisime Tomo Petrulio „Daikto kūną“, tad galbūt ateityje įtrauksime ir „grynosios“ prozos leidybą bei kitus žanrus.
D.Norkūnas: Esame mažytė autonomiška respublika ir leidžiame tik tai, ką norime, nesunkiai dėl to sutariame. O tai tikra laimė. Aišku, ateityje, manau, tikrai išleisime ir prozos knygų. Tiesą sakant, jau dabar esu nusižiūrėjęs keletą romanų ir apsakymų rinkinių, kurie po metų kitų – jei viskas eisis tvarkingai – turėtų papildyti „Bazilisko“ lentyną.
– O kokios prozos knygos tai bus?
D.Norkūnas: Kol kas būčiau linkęs palaikyti intrigą.
– Kaip atsirenkate vertėjus?
S.Bernotas: Manau, kad yra nemažai gerų vertėjų, tačiau gerų poezijos vertėjų nėra tiek daug. Dažniausiai poeziją verčia poetai. Vertimas yra daug laiko, kruopštumo ir atsakomybės reikalaujantis darbas.
G.Ambrazaitė: Nepamenu, kad būtume ieškoję vertėjų iš anksto numatytoms leisti poezijos knygoms. Nėra taip, kad pirma numatytume užsienio autorių, o tada ieškotume jam vertėjo. Menininkai dažnai varžomi ir verčiami prisitaikyti prie leidėjų, bet mes dirbame atvirkštiniu principu: gauname pačių vertėjų pasiūlymų, kuriuos apsvarstome ir, jei patinka tekstai ir pasiseka gauti finansavimą, išleidžiame. Teikantys pasiūlymus paprastai yra poetai – turintys savo stilių, skonį, mėgstamus autorius. Patys užsienio poetų jiems stengiamės nepiršti. Nors per festivalius į mus kartais kreipiasi užsienio autoriai, siūlydami surasti jiems vertėją ir išleisti jų knygą Lietuvoje.
– Kas slypi už pavadinimo „Bazilisko ambasada“?
S.Bernotas: Už „Bazilisko ambasados“ pavadinimo slypi poezijos prasmė ir šis tas daugiau.
G.Ambrazaitė: Taip 2019 m. pavadinome kultūros projektą, kuriam vykstant suorganizavome renginių su vertėjais ir išleidome kelis čiabukus – nedidelės apimties knygutes. Norėjome prikelti mitinį baziliską, paversti jį literatūros autorių, vertėjų, skaitytojų globėju ir akcentuoti ypač svarbią vertėjo kaip skirtingų kalbų ir kultūrų diplomato rolę visuomenėje – todėl „ambasada“. Kai 2020 m. įregistravome savo asociaciją, naujo pavadinimo nebesvarstėme. Gal iš inercijos? Pavadinimas ilgas, kartais klaidingai perskaitomas, yra nutikę kuriozų – pavyzdžiui, kažkada buvome pristatyti kaip „Baziliko akademija“. Iki prieskonių auginimo akademijos mums dar toli, bet, kaip apie leidybą sakė vertėja Agnė Bernotaitė: kur laistai – ten auga.
