– Jeigu žvelgtume į Lietuvoje vykstančius knyginius renginius – kokia literatūrinė panorama tau atsivertų?
– Atsivertų plati panorama, nes per metus leidėjai ir autoriai surengia daug tiesioginių pardavimų ir nedidelių mugių. Juk tikrai ne visuose knygynuose būna visų knygų, kurias leidėjai ar autoriai norėtų pristatyti skaitytojams.
Renginiai kyla ir iš noro tiesiogiai bendrauti su skaitytojais, toks buvo „Vilniaus knygų festivalis“, dabar – „Vilniaus lapai“ ir mūsų organizuojamas „Paviljono“ knygų savaitgalis. Antrus metus vyksiantis savaitgalis šiemet nusitęs per tris dienas ir pakvies skaitytojus į daug įdomių susitikimų, bus galima įsigyti knygų, kurias pardavinės kelios susivienijusios intelektualesnę literatūrą leidžiančios leidyklos ir nepriklausomi knygynai. Bendradarbiaujame su klubu „Paviljonas“ būtent dėl jo vykdomos kultūrinės misijos.
– Kodėl į Lietuvą atvažiuoja taip mažai žinomų pasaulinių rašytojų? Net ir didžiojoje Knygų mugėje juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
– Lietuvos rinka yra labai maža. Čia tas pats, jei tikėtumeisi, kad visi žinomiausi lietuvių rašytojai stengsis save reprezentuoti mažame kaimelyje prie Baltarusijos sienos, kur parduos vieną, o gal ir nė vienos knygos, nes neateis skaitytojų. Daugeliui žinomų pasaulinių autorių Lietuva atrodo per maža, dėl to juos sunku pasikviesti.
Svarbu, kad ji ką nors sujudintų skaitytojo smegenyse.
– Leidyklai „Kitos knygos“ jau keturiolika metų. Kaip per tuos metus keitėsi jūsų skaitytojų auditorija ir kokie autoriai išliko skaitomiausi?
– Keitėsi ne tiek auditorija, kiek pati leidykla. Pradžioje orientavomės į kontrkultūrinę literatūrą, skirtą specifiniam skaitytojui.
Dabar žvalgomės į žymiai platesnį skaitytojų ratą. Leidžiama nebūtinai ta knyga, kuri prieštarautų dominuojančiam kultūriniam diskursui. Svarbu, kad ji ką nors sujudintų skaitytojo smegenyse. Kadangi Lietuva tokia maža, į siaurą auditorijos grupę orientuotis neįmanoma. Tad visokių knygų esame leidę, pavyzdžiui, apie fotografiją. Šiuo metu labiau linkstame prie negrožinės literatūros – istorinių, psichologinių knygų. Apmaudu, jog neseniai išleidome anarchistų klasiko Hakimo Bey‘aus veikalą, tačiau jo pardavimai labai menki, ir panašu, kad niekas per daug šia knyga nesidomi.
– O gal kaltas laikas – jei būtumėte išleidę ją prieš keturiolika metų, kai įžengėte į literatūros lauką kaip chuliganų leidykla, susidomėjimas būtų kur kas didesnis?
– Taip, visuomet yra literatūros mados – vieni dalykai staiga tampa labai įdomūs, o kiti praranda susidomėjimą.
Turbūt viena iš priežasčių, paskatinusių pradėti leidybą, buvo būtinybė išleisti lietuviškai Bukowskį.
– Tačiau kalbos apie literatūrines madas turbūt netiktų klasikui Charlesui Bukowskiui?
– Pirmoji knyga, kurią išleidome ir buvo jo romanas „Paštas“ – šis autorius tebėra populiarus ir skaitomas ir dabar po 14 metų. Tiesa pasakius, turbūt viena iš priežasčių, paskatinusių pradėti leidybą, buvo būtinybė išleisti lietuviškai Bukowskį.
– Turbūt negalima jo priskirti tik moteriškai arba tik vyriškai auditorijai?
– Ne, negalima. Tiesa, vieni jį skaitydami mato tiesiog seriją obsceniškų vaizdų ir tikrai ne visi pastebi Bukowskio rašymui būdingą gilų psichologizmą, žmogaus prigimties pažinimą. Esu kalbėjęs su žmonėmis, tikrai nemėgstančiais nešvankybių ir vulgarybių, kurie vertina Bukowskį kaip labai stiprų rašytoją. Na, jis populiarus visoje Europoje kaip romanistas, o Amerikoje kaip poetas. Nes būtent ten jis atstovavo tam tikrai poetinei revoliucijai.
– Kodėl Tomas Arūnas Rudokas negalėtų būti vadinamas lietuviškuoju Bukowskiu?
– Tai skausmingas klausimas. T.A.Rudokas buvo mūsų autorius, kurį leidome ir manėme, kad bus įdomus, deja, jo kūryba, bent jau kol kas, nekelia didesnio susidomėjimo, bent jau platesniam skaitytojų ratui.
– Galbūt dar neatėjo jo laikas?
– Tikriausiai. T.A.Rudoko ankstyvajame kūrybos rinkinyje „Nors kelio nėra“ – gražiai matoma ta epocha, apie kurią dabar madinga rašyti. Kai praeina keli dešimtmečiai ir laikai, atrodę nuobodūs, staiga pasirodo vėl įdomūs ir romantiški. Galbūt veikia ir tai, jog literatūroje esantys autoritetai atskiria, kas yra literatūra ir kas nėra. Pagal tokį vertinimą, Rudoką daug kas laiko prastu rašytoju. Tačiau teko girdėti ir tai, kad „Pornomūza“ – epochą atspindintis kūrinys, pagal kurį norėta statyti net serialą. Tiesa, tie žmonės buvo ne lietuviai. Jiems tai atrodė pati įdomiausia lietuviška literatūra.
– Dirbdama knygyne, pastebėjau, kad po Manto Gimžausko-Šamano mirties dešimtmečio buvo suintensyvėjęs domėjimas jo knyga „Šamanas“. Ir pirko daugiausia jauni, prieš dešimtmetį dar vaikais buvę jaunuoliai.
– Jei taip nutiko, tuomet nuostabu. Šamanas buvo ne tik įdomus kūrėjas, bet ir geras mūsų bičiulis. Ta knyga tikrai buvo pastebėta, bet neturėjo platesnio skaitytojų rato. Tiesa tokia, kad Lietuvoje labai trūksta kultūrinio alternatyvaus jaunimo. Daug kas siūlo mums išleisti, pavyzdžiui, knygų, skirtų hipsteriams, tačiau abejoju, ar tai būtų sėkmingas bandymas. Nes dabar apsišvietę žmonės gyvena plačiame pasaulyje, skaito užsienio kalbomis, kartais net nežino, kokios knygos išverstos į lietuvių kalbą.
Mūsų literatūra yra tarsi Šiaurės Korėja – gyvena pati savyje izoliuota ir pati sau atrodo labai stipri ir galinga.
– Tuomet lietuvių autoriams turėtų būti sunku pasiekti progresyvųjį jaunimą?
– Lietuvių autoriai turi geresnes galimybes išeiti į platųjį pasaulį, bet kol kas panašu, kad lietuvių literatūra nėra populiari pasaulyje. Gal lietuvių literatūros isteblišmentas yra per „kietos“ nuomonės apie tai, kas yra gera literatūra, ir daugelis rašytojų stengiasi sutilpti į rėmą. Mūsų literatūra yra tarsi Šiaurės Korėja – gyvena pati savyje izoliuota ir pati sau atrodo labai stipri ir galinga (juokiasi).
– Jūsų leistus lietuvių autorius perka šiek tiek prasčiau nei verstinius. Kaip tą būtų galima paaiškinti?
– Mes jų nedaug išleidžiame – norėtume leisti daugiau, nes originali literatūra yra didesnis iššūkis. Tai yra nežinoma teritorija. Imdamasis verstinės literatūros, iškart matai, kaip ji atrodo pasauliniame kontekste, į kiek kalbų išversta ir panašiai. O surasti naują, niekam nežinomą autorių, dirbti su juo, gerai pristatyti ir išpopuliarinti – gal tai ir yra tikroji leidėjo misija?
– Dažnai gaunate keistų rankraščių?
– Taip. Kitos leidyklos mus mielai rekomenduoja. Vakar atėjo vaikų rašytoja, kuri nesinaudoja kompiuteriu, atnešė ranka rašytą rankraštį ir sako: „Turiu recenziją iš Sventicko, man sakė, kad eičiau į jūsų leidyklą, nes „Kitos knygos“ išleidžia tai, ko kiti neleidžia.“ Sakome, kad mes neleidžiame vaikiškos literatūros ir nieko apie ją nesuprantame. O ji vis tiek neatlyžta.
– Kokiais kriterijais remiatės svarstydami apie knygos leidimą, jei, pavyzdžiui, negaunate paramos leidybai?
– Net gavus paramą, leidyba yra rizikingas užsiėmimas, nes išleisti knygą kainuoja tikrai nemažai, o jeigu jos niekas neperka – knyga nuostolinga. Teoriškai lietuvių autoriaus kūrinį išleisti galima ir pigiau, kadangi jo nereikia versti. O štai jeigu leidi storą, spalvotą, verstinę knygą dideliu tiražu, ir dar spausdinamą užsienyje – tenka investuoti daug lėšų, ir jeigu knygos niekas nepirks, neturėsi, iš ko padengti nuostolio.
– Kokios dabar vyraujančios knygų mados?
– Dabar, pavyzdžiui, populiari Yuval Harari knyga „Sapiens“, nes iki tol apie žmonijos istoriją labai trūko gerai parašytų knygų, tai niekam neatrodė įdomi tema, galinti globaliu požiūriu pristatyti žmonijos istoriją. Ir staiga štai – rimta knyga, ir bestseleris. Dabar garantuoju, netrukus pasirodys šimtai panašių knygų. Panašiai, kaip kad buvo atsitikę su „Pilkais atspalviais“. Iš paskos jiems pasipylė šios sadomazochostinės erotinės sagos klonų srautas. Iš kurių, beje, tik viena serija tapo pasauliniais bestseleriais.
– Leidžiate ir elektronines knygas – ar šiuo metu, kaip ir pasaulyje, Lietuvoje, slūgsta susidomėjimas skaityklėmis?
– Situacija stabili – knygų yra, jos šiek tiek perkamos, tačiau ypatingo susidomėjimo nėra. Naujausia tendencija pasaulyje – audioknygos, jų nuperkama daugiau negu elektroninių. Elektronines knygas tiesiog nėra labai malonu skaityti. Mano sūnaus karta, dabartiniai septyniolikmečiai, taip pat kratosi tokio formato knygų. Jų gyvenime ir taip daug elektronikos – jie gyvena feisbuke ir instagrame, o knyga jau seniai nebėra informacijos šaltinis. Tai toks dalykas, prie kurio reikia prisėsti ilgiau, jeigu nori suvokti vieną ar kitą diskursą, patirti skaitymo malonumą. Elementarus elektroninių knygų minusas – jas skaitydamas fiziškai nesuvoki, kurioje knygos vietoje esi.
– Kokios pagrindinės priežastys, žlugdančios lietuvišką knygų rinką?
– Na, literatūrinės rinkos mažumas yra natūrali priežastis. Žinoma, yra ir mažų šalių su intensyvia knygų kultūra. Įsivaizduok, populiaraus autoriaus knyga anglų kalba gali būti parduodama milijoniniu tiražu, tad ir pajamos už knygą yra didžiulės. Lietuvoje 10 000 jau labai didelis tiražas. Todėl viską reikia daryti taupiai. Puiku, kad yra knygų leidybos rėmimas, nes sudėtingos, intelektualios knygos dažnai negali atsipirkti, tad rėmimas leidžia tokiai knygai pasiekti savo skaitytojus.
Liūdniau atrodo knygynų sektorius, akyse nyksta nepriklausomi knygynai.
– Ar galima sakyti, kad lietuviai – nelabai skaitanti šalis?
– Ne, lietuviai skaito nemažai ir bendrame Lietuvos, kaip mažos šalies, kontekste knygų industrija atrodo tikrai neblogai. Kaip jau minėjau, labai gerai, kad vyksta stabilus, daugybę metų trunkantis knygų išleidimo rėmimas. Tad ir knygų išleidžiama visai nemažai, ir vertingų knygų. Liūdniau atrodo knygynų sektorius, akyse nyksta nepriklausomi knygynai. Na, bet čia gal laikina, aš tikiuosi, ateis atsigavimas. Reikia keisti valstybės požiūrį ir remti knygyną kaip kultūros centrą ir židinį.
– Kaip vertini leidyklų skaičių Lietuvoje?
– Net nežinau jų tikslaus skaičiaus, bet visos leidyklos yra labai didelės arba labai mažos – vidutinių tiesiog nėra.
– Atskleisk jūsų leidyklos sėkmės paslaptį.
– Pasakysiu vieną tokią paslaptį: knygų rinkoje dominuoja tam tikros mados. Pavyzdžiui, kai įvyko technologinis pasikeitimas ir daugelis žmonių perėjo nuo juostinių fotoaparatų prie skaitmeninių, atsirado daug entuziastų, kurie norėjo
išmokti fotografuoti veidrodiniu skaitmeniniu fotoaparatu. Tad tokios knygos apie fotografavimo techniką ir apskritai apie fotografiją tapo labai populiarios. Atrodė, kad leidykla gali gyvuoti leisdama keletą fotografijos knygų per metus.
Jeigu būtume nusprendę leisti tik tokio žanro knygas, po kelerių metų būtume užsidarę, nes žmonės apsipirko, prisiskaitė ir fotografijų knygų bumas baigėsi. Technologijos, žmonių įpročiai bei tendencijos nuolat keičiasi – tad visuomet tenka ieškoti naujų idėjų ir nestovėti vietoje. Tai tokia visiems iš tikrųjų žinoma paslaptis.
– Kokie artimiausi „Kitų knygų“ planai?
– „Pavilijono“ knygų savaitgalį pasieks Douglaso Adamso knyga „Restoranas visatos pabaigoje“ – fantasto ir satyriko kultinės penkių tomų trilogijos antroji dalis. Adamso gerbėjų (tarp jų ir manęs) laukia gurmaniško skaitymo malonumas. Kita mūsų naujiena – Patti Smith autobiografinė knyga „Tiesiog vaikai“. Atvira, nuoširdi legendinės dainininkės knyga, kurioje atsiskleidžia bohemiškas 7-8 dešimtmečių Niujorkas. Tai dramatiška dviejų menininkų meilės, draugystės ir tapimo ryškiausiomis žvaigždėmis istorija.
Pačioje metų pabaigoje išeis knyga apie žmogaus psichikos fenomenus, papasakota sukrečiančio medicininio trilerio forma „Liepsnojančios smegenys“. Taip pat sulauksime storo Povilo Gasiulio versto Normano Mailerio romano „Nuogieji ir mirusieji“, vieno pagrindinių Amerikos grožinės literatūros kūrinių apie Antrąjį pasaulinį karą.
– Ačiū!
Tiksli „Paviljono“ knygų savaitgalio programa ir kitos naujienos skelbiamos „Facebook“ puslapyje: facebook.com/knygusavaitgalis/
