„Gal kalbininkai sako kitaip, bet norime, kad jie neatimtų kalbos iš žmonių. Apie didžiųjų raidžių naudojimą literatūrinės pasakos žanre net nėra ką komentuoti. Siūlytume ateityje lėšas, išleidžiamas tokioms patikroms ir raštams, skirti konferencijos REDA organizavimui arba kitoms kalbos demokratiškėjimo veikloms finansuoti“, – teigiama leidyklos socialiniuose tinkluose.
Nors inspekcijos viršininkas Audrius Valotka yra teigęs, kad nuo 2020-ųjų grožinė literatūra nebėra tikrinama, institucija vis tiek skiria dėmesio grožinei vaikų literatūrai.
Kaip teigiama leidyklai „Lapas“ atsiųstame rašte, Kalbos inspekcija kontroliuoja, kaip vykdomas Valstybinės kalbos įstatymas: „22 straipsnyje nustatyta, kad „visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų“. Prieš trejus metus Inspekcija apsisprendė pasikliauti leidyklų savikontrolės sistema, todėl netikrina suaugusiųjų grožinės literatūros kūrinių kalbos. Vaikams ir paaugliams skirtos knygos reikalauja daug didesnės atsakomybės, nes dažnai iš jų jaunieji skaitytojai mokosi taisyklingos kalbos, todėl šios kategorijos knygų, kaip ir skunduose minimų leidinių, kalba tikrinama ir toliau.“
15min kalbinta leidyklos vadovė Ū.Ambrasaitė mano, kad tikslinga tikrinti mokymo priemones, kaip antai vadovėliai, tačiau „rašyti komentarus dėl tokių redagavimo interpretacijos dalykų, kaip kad gavome mes, yra neadekvatu ir neturėtų būti daroma jokiems tekstams – nei mokomosios literatūros, nei vaikų, nei suaugusiųjų“.
„Kalba yra pagrindinė mūsų raiškos priemonė, todėl nepritariu, kad demokratinėje valstybėje gali būti draudžiama ar bauginama sąmoningai vartoti pasirinktas gramatines ar sintaksės struktūras. Taip pat nepritariu ir vaikų literatūros tikrinimui dėl atitikimo tradicinėms šeimos vertybėms. Tai kita tema, bet ir labai susijusi“, – teigė ji.
Leidykla taip pat iškėlė klausimą dėl tokios institucijos reikalingumo. Ū.Ambrasaitės teigimu: „Valstybinė kalbos inspekcija tik švaisto valstybės lėšas beprasmiams tikrinimams ir bauginimams, o jos viršininko pasisakymai kompromituoja demokratines vertybes. Gaudyti pavežėjus, per pusmetį neišmokusius kalbos, arba rašyti raštus leidykloms, kur pastebimos tik tokios „klaidos“, kaip mūsų gautame rašte, yra absurdiška ir niekaip neprisideda prie valstybės strateginio tikslo – lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos. Veikiau kuria priešingą efektą.“
Komentuodamas situaciją S.Kairys 15min teigė, kad A.Valotkai tebegalioja prašymas „nebelaikyti visų įkaitais ir garbingai pasitraukti iš užimamų pareigų neprisidengiant įstatymais, kuriuos jis saugo“.
„Šis atvejis rodo, kad problemos ir viešosios diskusijos nesibaigs. Tiek Valstybinės kalbos inspekcija, tiek ponas Valotka neišbris iš šio klausimo. Mano nuomone, inspekcija yra diskredituota, o jos praktinį darbą sunkiai įsivaizduoju. Kiekviena jos reakcija susilauks grįžtamojo ryšio, kuris tikrai bus garsus ir keliantis diskusijas. Jeigu ponas Valotka dar nesupranta, kad jis nebeturi autoriteto vadovauti šiai įstaigai, man labai gaila. Todėl būsime priversti spręsti principinį klausimą, kaip iš tiesų turi atrodyti ši įstaiga“, – teigė S.Kairys.
„Man norisi suprasti, ar kūryba Lietuvoje inspekcijos atžvilgiu dar yra įmanoma. Aiškiai matau, kad kūrėjai kalbos prievaizdams (ne tik ponui Valotka, bet ir kitiems) kelia alergiją. Kyla klausimas, kodėl pasirinkta būtent vaikų grožinė literatūra, kodėl ne visa. Panašu, kad tai selektyvus bandymas atkreipti dėmesį į kažką... Tačiau diskusijoms, kurios reikalingos demokratiškoje visuomenėje, Kalbos inspekcija nebeturi autoriteto“, – tęsė S.Kairys.
