Ji – jauna elzasietė, jis – marokietis kariškis. Jie stipriai pamilsta vienas kitą, jų meilė, rodos, įveikia visas kliūtis, jie susituokia ir įsikuria fermoje Amino tėvynėje, prie Mekneso miesto. Per poros meilę Leila Slimani analizuoja ir asmeninę, ir Maroko, jo kolonizavimo istoriją.
Kviečiame skaityti interviu su Leila Slimani.
Ar ilgai brandinote šią knygą prieš parašydama?
Žinojau, kad vieną dieną aprašysiu savo senelių gyvenimą, tik nežinojau, kokį jis įgaus pavidalą. Gali pasirodyti keista, bet ne romanistas renkasi siužetus, o siužetai – jį. Tiesiog atsitinka taip, kad jus kažkas užplūsta ir nebepaleidžia, ir nežinia kodėl. Tarytum patyliukais žengtumėte į nežinomą vietą. Jūs rašote, kartais toje vietoje jums pasidaro gera, tada joje pamažu įsikuriate. O kartais viskas klostosi ne taip sklandžiai, tada tenka išsikraustyti ir ieškoti naujų namų. Ieškodama rakto šiai knygai, buvau apsistojusi daugybėje nelabai svetingų vietų, kol pagaliau radau tinkamą.
Imtis rašyti šeimos sagą truputį rizikinga, turint galvoje Jūsų ankstesnius romanus. Ar toks buvo Jūsų tikslas?
Jaučiau, kad iki galo neatsiskleidžiau ankstesniuose kūriniuose. Neįsivaizdavau savęs ir vėl rašančios labai liūdnas istorijas, kurios nutinka mūsų dienų Paryžiuje. „Kitų šalyje“ yra ne tik daug smurto, bet ir švelnumo. Galbūt norėjau parodyti ir kitą savo pusę, labiau empatišką personažų atžvilgiu.
Kas Jus paskatino rašyti apie Maroką ir apie savo šeimą?
Pirmiausia asmeninės priežastys. Norėjau suprasti, ką patyrė Marokas per pastaruosius šešiasdešimt metų. Ir kaip šeima, panaši į manąją, kurioje jauna elzasietė ištekėjo už marokiečių kariškio Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, taigi, kaip ta šeima, negalėjusi priklausyti jokiai stovyklai, išgyveno kolonizacijos baisumus, nepriklausomybės karą ir dekolonizaciją. Taip stengiuosi suprasti, iš kur aš atėjau.
O kas literatūros požiūriu Jums patinka šeimos freskoje?
Man patinka mintis, kad galiu lydėti personažus per gyvenimą, matyti, kaip Istorija iš didžiosios raidės gali pakeisti jų kasdienybę. Iššūkis – pagauti tinkamą įkvėpimą ir priartėti prie klasikinių formatų, su kuriais išaugau.
Kokie daugiatomiai romanai Jus įkvėpė?
Naguibo Mahfouzo „Kairo trilogija“ – absoliutus šedevras, apimantis laikotarpį nuo 1919 m. revoliucijos prieš anglus iki monarchijos žlugimo. Labai patiko Roger Martino du Gard‘o „Tibo šeima“, Henri Troyat „Sėja ir pjūtis“, Elenos Ferrante „Nuostabioji draugė“. Rašydama šeimos sagą susidūri su įvairiomis kliūtimis, pavyzdžiui, truputį kičiniu sentimentalumu. O aš norėjau išsaugoti subtilų, griežtą ir gryną stilių.
Kaip sužinojote savo senelių istoriją?
Močiutė, senelis ir mama mums pasakodavo daugybę istorijų. Savo gyvenimus jie paversdavo anekdotais. Močiutė man pasakojo apie savo vaikystę Elzase, senelis – apie tai, kaip per karą kalėjo stovykloje, kaip iš jos pabėgo. Vaikystėje nesuvokiau nei politinių pasekmių, nei sunkumų, su kuriais jiems teko susidurti. Man viskas atrodė labai romantiška.
Ką sužinojote rašydama šį romaną?
Per grožinę šio kūrinio pusę supratau savo senelių poros politinį svorį. Taip pat supratau, kokia drąsi, šiuolaikiška ir kokia laisva buvo mano močiutė, kaip ji troško nuotykių. Ir koks drąsus buvo senelis –jis, marokietis, atvyko į Prancūziją kaip čiabuvių karininkas, su juo buvo elgiamasi rasistiškai, nors jis ką tik išgelbėjo Prancūziją. Čiabuviai buvo niekinami Prancūzijoje, o vėliau – gimtinėje. Rašydama supratau, su kokiu smurtu jiems teko susidurti.
Vienoje Jūsų vaizduojamoje scenoje Aminas su savo žmona pasielgia beprotiškai žiauriai. Į smurtą jis atsako smurtu?
Jis nuolatos susiduria su priešiškumu, kol galiausiai aplink ima matyti tik priešiškumą. Aminas gyvena tarp dviejų pasaulių – tarp seno, mirštančio, ir naujo, gimstančio. Jis priklauso kartai, kuri užaugo vykstant karui, pačiam baisiausiam karui. Kolonizuoti afrikiečiai supranta, kad juos buvo užvaldę žmonės, kuriems nieko nereiškė šaltakraujiškai žudyti.
Kas pirmiausia slypi po pavadinimu „Kitų šalis“?
Kolonizacija. Vienas iš kolonizacijos apibrėžimų: jūsų šalis tampa kitų šalimi. Jūs nebe savo šalyje, bet esate vadinamas čiabuviu – paradoksalu, nes čiabuvis yra gimęs ten, kur gyvena. Bet taip traktuojant čiabuvį, galima suprasti, kad jis nebepriklauso tai šaliai. Moterys – nesvarbu, kokios tautybės – visada gyvena vyrų šalyje. Galima sakyti, kad iš esmės bet koks gyvenimas kartu yra gyvenimas ir kito šalyje. Meilė, pora – irgi apie tai. Taigi žmogui būdinga gyventi kitų šalyje. Gyventi kartu reiškia priimti sprendimą gyventi su kitais, net jeigu jie kitokie. Bet galima pasiduoti ir fundamentalizmui ir tvirtinti, kad vienoje pusėje yra kiti, o kitoje – aš. Ir sukurti priešpriešą.
Romano pradžioje cituojate Faulknerį ir Edourd’ą Glissant’ą. Glissant’as kalba apie skirtingoms etninėms grupėms priklausančių žmonių sąjungos prakeiksmą.
Faulknerio citata paimta iš „Rugpjūčio šviesos“, ji atspindi savęs nepriimančio metiso Džo Kristmo savijautą. Faulkneris aprašo jį kaip dvilypę būtybę, kurios gyslomis teka juodas ir baltas kraujas, metisas tarsi turi dvi tapatybes. Skirtingoms etninėms grupėms priklausančių žmonių sąjungos prakeiksmas, apie kurį kalba Edourd’as Glissant’as, yra paremtas šia idėja. Apie tokios sąjungos prakeiksmą kalbame tik tada, kai dvi susiliejusios tapatybės suvokiamos kaip heterogeniškos, hierarchiškai skirtingos. Pusiau vokiškos, pusiau prancūziškos poros nelaikome metisais. Skirtingoms etninėms grupėms priklausančių žmonių sąjungos apibrėžime jau savaime glūdi subjektyvus vertinimas, juo išreiškiama rasinė koncepcija, rasių hierarchija. Antraip visi būtume metisai, nes visi esame dviejų skirtingų žmonių vaikai. Metiso tapatybė apibrėžiama lyginant su kitu. Pavyzdžiui, Barackas Obama. Jis yra europiečių kilmės amerikietės ir iš Kenijos kilusio vyro vaikas. Bet apie jį visada kalbama, kaip apie pirmąjį juodaodį Amerikos prezidentą. Viskas priklauso nuo požiūrio. Metisas pasmerktas nežinoti, kas jis iš tiesų.
Kaip Jūs tai priimate?
Nemanau, kad paguodžia ar palengvėja žinant, jog esi baltaodis, juodaodis arba nesvarbu kas. Šiomis sąvokos tik prisidengiama, bet jos mūsų toli gražu nepaguodžia. Tikrai nieko baisaus, jeigu nežinai, kas esi. Priešingai, tai mus verčia susimąstyti, kitaip vertinti kitą, pagalvoti, kad daug kuo dalijamės su kitais, nes mes patys – ne kažin kas. Jei tik nesame užsisklendę savo tapatybėje, galime sutikti daug ir įvairių žmonių.
Dabar ypač Prancūzijoje nemažai kalbama, kad reikia pagaliau užversti kolonizacijos puslapį. Ką apie tai manote?
Bet kolonizacija buvo vakar, kaip gi galima staiga liautis apie ją kalbėjus? Tai – mano tėvų vaikystė. Mano tėvą vadino ožiuku, neklaužada, jis gyveno manydamas, kad yra prastesnis už kitus. Su prancūzais jį siejo ir tvirta draugystė. Šis laikotarpis buvo labai sudėtingas, jis vertas knygų ir kino filmų.
Kaip tapote feministe?
Per močiutę, nes seneliui išeinant vakare ji su ryškiu elzasietišku akcentu sakydavo jam: „Aš su tavim“. Jis atsakydavo „ne“. Ji nepasiduodavo: „Teks susitaikyti, aš su tavim“. Ir ji, ryšėdama prijuostę, eidavo paskui jį dulkėtu kaimo keliu. Jis kraustydavosi iš proto. Imdavo bėgti. Ji bėgdavo iš paskos kalbėdama: „Jeigu eini į barą, einu ir aš. Jei eini į kiną, ir aš kartu“. Taip mane ir išauklėjo. Aš su tavim! Mano feminizmo kilmė iš čia.
Pagal letemps.ch informaciją parengė Dovilė Kėdikaitė
