Leïla Slimani: tarp Eroso ir Tanato

Lietuvos knygynus pasiekė dar vienas kontroversiškosios 2017-ųjų Goncourt’ų premijos laureatės, rašytojos Leïlos Slimani romanas „Žmogėdros sode“. 35-erių prancūzė labiausiai išgarsėjo didelio tarptautinio kritikų ir skaitytojų dėmesio sulaukusiu romanu „Lopšinė“ – už jį ir buvo apdovanota pačia garbingiausia Prancūzijos premija. Autorė – tik penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šį apdovanojimą. Jis jai buvo paskirtas jau po pirmo balsavimo turo.
Knyga  „Žmogėdros sode“
Knyga „Žmogėdros sode“ / Knygos viršelis
Temos: 2 Literatūra Knygos

Romanas „Žmogėdros sode“ – chronologiškai rašytojos biografijoje pirmasis – prancūziškai buvo išleistas 2014 m. Vos jam pasirodžius, tapo aišku, kad ši autorė – pasiryžusi imtis temų, kurių kiti rinktis nedrįsta. Jame pasakojama apie 35 metų žurnalistę Adelę, ištekėjusią už chirurgo ir auginančią sūnų Liusjeną, tačiau negalinčią suvaldyti nimfomaniškos aistros. Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Ji nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Adelė neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juolab situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau.

Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos, nevilties. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis – tik trumpalaikė. Herojė suvokia, kad, ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji ras jėgų sustoti?

Žurnalisto Laurent’o Borderie paklausta, ar ištyrusi Erosą ir išnagrinėjusi Tanatą, ji šias dvi temas ketina plėtoti ir toliau, L. Slimani atsakė: „Smurtas, seksualumas, beprotybė, sociumas… Visa tai mane domina ir jaudina. Šiose temose galiu rasti medžiagos savo istorijoms, romanams. Vis dėlto nežinau, apie ką bus kita knyga. Esu akimirkos, momento žmogus – veikiu spontaniškai. Taigi, visai įmanoma, kad pakeisiu tyrimo kryptį, prisiliesiu prie kitų aistrų. Tai – mane įkvepiantis troškimas. Bet sutinku ir su tuo, kad seksas ir mirtis – tai tos ašys, aplink kurias ateityje galėtų suktis ir daugiau istorijų…“

Tęsiant Eroso temą L. Slimani kūryboje derėtų paminėti ir tą intriguojantį faktą, kad rašytoja visai neseniai paskelbė esė „Seksas ir melas: Maroko jaunimas“, siekdama kovoti už seksualinę laisvę šioje šalyje. Tai žurnalistinis tyrimas, sudominęs tiek pačius marokiečius, tiek vakarietiškąją visuomenę.

Leïla Slimani baigė Paryžiaus Politikos mokslų institutą, „Cours Flore“ mokykloje mokėsi aktorės meistriškumo, taip pat studijavo Europos verslo mokykloje „Escp Europe“, nuo 2008 m. bendradarbiauja su žurnalu „Jeune Afrique“.

Leïla Slimani. Žmogėdros sode: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. ISBN 978-9986-39-964-3, 208 p., iš Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis