15min siūlo prisiminti, kas įvyko tomis 2014 metų vasario dienomis Kijeve. Publikuojame ištrauką iš žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“, kurioje aprašomi lemiami įvykiai Maidane.
***
2014-ųjų vasario 18 dieną, antradienį, Vilniaus miesto autobusu važiavau į redakciją, kai išmaniojo telefono ekrane pasirodė push notification pranešimas apie susirėmimus Maidane. Dar nebuvo aišku, kas tiksliai vyksta, bet supratau – padėtis rimta. Pajutau plūstelint adrenaliną, dingo rutina, regis, išnyko ir autobusų stotelės.
Paskambinau Vidmantui (fotografu Vidmantu Balkūnu, – 15min). Iš balso supratau, kad ir jis jau girdėjo naujienas, nes kalbėjo susijaudinęs. Abu supratome, kad ištrūksime į Kijevą. Sutarėme taip: aš pasikalbėsiu su redaktoriais, gausiu leidimą ir pinigų, o Vidmantas suras kūno apsaugų ir kitokių dalykų, reikalingų dirbant pavojingoje zonoje.
Tuo metu Maidane virė pragaras. Per naujienų agentūras plaukė pranešimai apie didelius susirėmimus visame Kijevo centre, nuo Hruševskio iki Instituto gatvių, nuo Marijinsko rūmų iki Nepriklausomybės aikštės. Sėdint Lietuvoje buvo sunku suvokti, kas iš tiesų vyksta, nes pranešimai ėjo prieštaringi: lyg ir Ukrainos vidaus pajėgos pradėjo Maidano šturmą, o gal Hruševskio barikadų sargai patys pakilo į puolimą ir bandė užimti valdžios rūmus. Girdėjome versiją, esą mūšiai užvirė po to, kai grupė sukilėlių Kijevo senamiestyje užpuolė Regionų partijos būstinę ir smarkiai sumušė kažkokį politiką, kuris esą buvo prezidento Viktoro Janukovyčiaus bičiulis. Kad ir kaip ten būtų, režimo pūlinys pratrūko.
Parke prie „Dynamo“ stadiono kelias valandas vyko nuožmios kautynės. Žurnalistai pranešė, kad „Berkutas“ panaudojo specialiąsias priemones: sukilėlius talžė vandens patrankomis, į juos skriejo šimtai garsinių granatų, ašarinės dujos, švilpė trauminės guminės kulkos. Reporteriai užfiksavo, kaip Maidano kovotojai Molotovo kokteiliais apmėto milicijos kolonas, pareigūnai užsiliepsnoja, griūva ant žemės, voliojasi.
Po gatvės mūšio Hruševskio linijos buvo pralaužtos. Sukilėliai traukėsi ir griovė barikadas darydami dirbtines kliūtis. Milicijos pajėgos pajudėjo Nepriklausomybės aikštės link.
Tuo metu ukrainiečiai socialiniuose tinkluose pranešinėjo, kad Kijeve – dešimtys žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų, vyksta masiniai areštai, kratos, blokuojamos gatvės aplink Maidaną. Milicininkai brovėsi net į bendroves, kurios sukilėliams tiekė maisto produktus ir kitą paramą. Labiausiai buvo bijoma, kad režimo agentai ir milicijos kriminalinė žvalgyba išsiaiškins, į kokias privačias klinikas vežami sužeistieji. Kai kurie verslininkai į nuosavas gydymo įstaigas slapta priimdavo sužeistus sukilėlius, suteikdavo jiems pagalbą, slaugydavo, bet oficialiai neregistruodavo. Todėl privačios klinikos tapo valdžios taikiniu.
Sutemus mudu su Vidmantu dar sėdėjome Vilniuje. Redaktoriai patvirtino komandiruotę, bet tądien nebebuvo lėktuvo į Kijevą. Iki paryčių per Lietuvos televiziją stebėjau tiesioginę transliaciją iš Maidano.
Jau atrodė, kad režimo niekas nesustabdys, tačiau vėlų vakarą jo šalininkai, regis, išsikvėpė. Sukilėliai padegė padangas aplink Nepriklausomybės aikštę, todėl milicijos pajėgos įsitvirtino tik jos prieigose. Maidanas liepsnojo, smarkus vėjas nešė ugnį tai į kovotojų pusę, tai į pareigūnus, per liepsnas ritosi emocingos oratorių kalbos, virpino širdį net man, tamsoje prilipusiam prie televizoriaus ekrano. Tai buvo klaiki naktis. Milicija stovėjo prie pat Maidano širdies, ir vis dėlto atrodė, kad Nepriklausomybės aikštėje tvyrojo ne baimė, o žodžiais nenusakomas susijaudinimas. Sukilėliai buvo pritvinkę nuožmaus ryžto, atrodė, kiekvienas jų buvo pasiryžęs ištaškyti plienines priešo kolonas.
Staiga laidos komentatoriai pranešė, kad dega Profsąjungų rūmai. Ta žinia tvojo man lyg garsinė granata. Juk ten – didelė ligoninė, dešimtys sužeistų žmonių, ten dirba ir lietuvis Andrejus. „Berkuto“ šturmo grupė pateko į rūmus ir prasidėjo susirėmimai. Žinios vėlgi buvo prieštaringos: tai pastatą padegė milicijos smogikai, tai jis užsiliepsnojo nuo Maidano kokteilių.
Susikaupęs sekiau naujienas iki paryčių. Žuvo apie 30 žmonių, jų kūnai buvo suguldyti Nepriklausomybės aikštėje šalia „Kozacky“ viešbučio, kuriame po kelių dienų apsigyvenome.
Kitą rytą Maidanas pramerkė akis smarkiai pasikeitęs. Jo veide atsirado daugybė pajuodusių žaizdų, iš kurių rūko parakas.
Juodieji režimo pulkai nušlavė spalvotas barikadų linijas, užgesino laužų liepsnas, nuplėšė vėliavas, pelenais nubarstė Nepriklausomybės aikštę ir joje susispaudusius revoliucijos karius. Maidanas tapo pilkas kaip rytas prie mirusio brolio lovos. Ir dangus buvo nykus, tarsi diena būtų bijojusi pažvelgti į žmogžudysčių vietą.
Iš Nepriklausomybės aikštės dingo smagus sujudimas, kuris kartais primindavo mano gimtojo miestelio šventes. Dingo žioplinėjantys turistai, susijaudinę smalsuoliai, užsidarė kavinės ir parduotuvės. Dingo jaunos savanorės su padėklais ir raudonskruostės babuškos, primygtinai siūlančios šiltos riebios sriubos. Dingo tas šiltas jausmas, kad broliška revoliucija tęsis amžinai.
Nepriklausomybės aikštė virto šiukšlynu, kuriame galėjai susižeisti vien pastatęs koją. Sukilėliai visą naktį į krūvą tempė sulaužytus suolus, tvorų liekanas, stulpus, grotas, skardos plokštes. Tos plieno ir medžio krūvos virto priešakinėmis Maidano barikadomis. Tik dabar jos stovėjo ne Hruševskio gatvėje, o pačioje revoliucijos širdyje – Nepriklausomybės aikštėje.
Plieninės milicininkų kolonos buvo išsirikiavusios už kelių šimtų metrų nuo pagrindinės Maidano scenos, Instituto gatvėje, vedančioje į kalvą, ant kurios stūksojo Ukrainos prezidento rūmai.
Šimtai Maidano kovotojų stovėjo ant barikadų ir siuntė prakeiksmus nekenčiamam priešui. Tai buvo jaunoji ukrainiečių karta, užaugusi neremontuotuose sovietiniuose daugiabučiuose, nykiuose kiemuose, kur švilpavo žvarbi neteisybė. Paauglystėje jie matė korumpuotų valdininkų atžalas, kurios į mokyklas važinėjo prabangiais automobiliais ir už pinigus sulaukdavo pedagogų prielankumo. Vėliau sužinojo apie perkamus milicininkus, perkamus universitetų diplomus, perkamas darbo vietas valstybės institucijose. Matė, kaip korumpuoti pareigūnai grobia Ukrainos turtą arba pusvelčiui išparduoda jį sėbrams. Tie jauni ukrainiečiai mėnesių mėnesius kovojo Maidane, kad nebereiktų kęsti tokios neteisybės. Vardan šios idėjos jie šalo prie barikadų, kentė alkį, nemigą, krauju laistė Kijevo gatves. Kokiam kvailiui į galvą galėjo ateiti mintis, kad tuos jaunus ukrainiečius galima išgąsdinti ugnimi?
Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka pranešė pasirašęs dekretą, leidžiantį prieš sukilėlius naudoti kovinius šaudmenis. 2014-ųjų vasario 20-oji tapo kruviniausia diena per visą nepriklausomos šalies istoriją. Tą ketvirtadienį, apie aštuntą ryto, Maidano kovotojai paleido į milicininkus šimtus padegamųjų kokteilių. Iki ausų paišini savanoriai iš Nepriklausomybės aikštės pakraščių į barikadas nešė vis naujus butelius ir tie dužo į plieninius priešo skydus. Po geros valandos milicininkai klupinėdami ant nuolaužų ir šiukšlių pradėjo trauktis prezidento rūmų pusėn. Turbūt jiems buvo duotas įsakymas laikytis atokiau, kad nesužeistų liepsnojantys kokteiliai, akmenys ir fejerverkai.
Maidano kovotojai tuoj sudarė savo kolonas, suglaudė pačių pasigamintus medinius skydus. Per pirmąjį vizitą Ukrainoje matydavau, kaip šimtai vaikinų valandų valandas mokosi susiburti į koloną ir lėtai slinkti į priekį. Instruktoriai į juos mėtydavo plytas, po kojomis paridendavo sprogstančių petardų. Jaunuoliai turėdavo įveikti baimę ir veržliai judėti pirmyn. Tą ketvirtadienio rytą jie panaudojo sukauptas žinias, stūmė priešą Instituto gatve aukštyn, lyg būtų įsikibę atsitraukiantiems milicininkams į diržus.
Viena maidancų grupė bandė kopti į stačią kalvą, ant kurios stovėjo Tarptautinis kultūros ir meno centras. Atrodė, šimtai vyrų nagais kabinasi į įšalusią žemę ir iš paskutiniųjų ropščiasi aukštyn. Jie kopė vienas per kitą, vyras po vyro, iki juodžemio nutrypdami kalvos paviršių. Jos viršūnėje buvo įsitvirtinusios milicijos pajėgos. Pasislėpę už Meno centro kolonų pareigūnai į sukilėlius mėtė garsines granatas, leido ašarines dujas, šaudė guminėmis kulkomis. Sužeisti vyrai vienas po kito ritosi šlaitu žemyn, medikai rankiojo juos nuo Instituto gatvės grindinio.
Po gero pusvalandžio ant kalvos tarp kolonų pasirodė specialiosios paskirties padalinys, ginkluotas automatais „Kalašnikov“ ir snaiperių šautuvais. Tos žmogystos atrodė ir judėjo tarsi profesionalūs kariai, jų uniformos buvo visiškai juodos.
Maidane pradėjo zvimbti kovinės kulkos.
Instituto gatvės dešiniajame krašte, prie viešbučio „Ukraina“, judėjo kita maidancų grupė. Jie veržėsi aukštyn į kalvą, tačiau staiga ėmė vienas po kito kristi. Iš pradžių buvo neaišku, kas vyksta, kovotojai spaudėsi prie reklaminių stendų, suglaudė medinius skydus ir bandė už jų pasislėpti, bet zvimbianti mirtis kiaurai prakirsdavo ploną fanerą. Judėdami nedidelėmis grupėmis sukilėliai palengva kilo statoka gatve, tačiau dar daugiau jų, pakirstų kulkų, ritosi apačion.
Tuo metu viešbučio „Ukraina“ laiptinėje filmavo mano pažįstamas rusas operatorius Danila, bendraamžis, tamsiaplaukis romėniška nosimi. Jam pavyko užfiksuoti pasislėpusį snaiperį: kaukėtas vyras tykojo tarp medžių Instituto gatvės viršuje ir šaudė į minią. Nufilmavęs Danila bėgo į kitą aukštą, kai išgirdo dūžtant stiklus ir kurtinamą sprogimą. Atsitokėjęs suprato, kad guli ant žemės. Po kelių akimirkų pajuto velnišką skausmą. Danilai į pilvą pataikė kulka. Laimei, cvaktelėjo į šarvinę liemenę, todėl liko gyvas. Šūvis paliko didžiulę mėlynę ir giliai sukrėtė. Visi tomis dienomis buvo sukrėsti.
Kaukėtų snaiperių vaizdai žaibiškai pasklido internete, buvo rodomi per didžiausias pasaulio televizijas. Kilo pagrįstų abejonių, ar tikrai šaudo Ukrainos vidaus specialieji padaliniai. Tiesa paaiškėjo, kai revoliucionieriams pavyko perimti snaiperių radijo pokalbius. Jie išplatino garso įrašą, kuriame šauliai tarpusavyje bendrauja švaria rusų kalba, be ukrainiečiams būdingo akcento. Rusijos televizijos rodė vaizdus iš kaukėtų šaulių pozicijų Instituto gatvės viršuje. Vargu ar jie buvo ukrainiečiai, greičiau – Kremliaus pagalba Janukovyčiaus režimui.
Revoliucionieriai surengė ir kitą puolimą – iš Nepriklausomybės aikštės veržėsi Hruševskio gatvės link. Tuo metu vienas pažįstamas karo korespondentas filmavo prie prabangiojo viešbučio „Khreschatyk“, kuriame taip neseniai su Vidmantu ir Vaidu gėrėme viskį. Vyrukas pasakojo, kad iš visų pusių pradėjo zvimbti kulkos, šaudė ir pareigūnai, ir maidancai. Iš kautynių epicentro reporteris ištrūko tik po gero pusvalandžio, kai revoliucionieriai privertė milicininkus trauktis.
Vakarų pasaulį sukrėtė tai, kad Ukrainos – Europos šalies – politikai žudo savo piliečius dėl valdžios. Lietuvos visuomenę tądien ištiko šokas, nes ukrainiečiai mums artimi tiek istorine, tiek geografine prasme. Tragedija vyko visai šalia, vidury baltos dienos, bet niekas negalėjo sustabdyti įsisiautėjusio režimo.
Nepriklausomybės aikštė virto mirties konvejeriu. Mėlstantys kovotojų kūnai buvo guldomi vakarinėje dalyje, prie viešbučio „Kozacky“, kur plušėjo dešimtys gydytojų ir sanitarų. Sužeistuosius, kuriuos dar buvo galima išgelbėti, guldydavo ant teniso stalų ir operuodavo minios akivaizdoje. Ten dirbo ir lietuvis gydytojas Andrejus.
– Iš sužeistųjų kūnų daugiausia traukėme skeveldras. Buvo ir lūžių. Paskui, kai pradėjo šaudyti iš kovinių ginklų, žaizdos buvo vien šautinės, – vėliau man pasakojo lietuvis gydytojas. – Snaiperiai daugiausia taikė į galvą, kaklą ir krūtinę. Tokiems sužeistiesiems mes jau negalėdavome padėti.
Tokius sanitarai guldydavo į kraujo balas, apklodavo Ukrainos vėliava, o minia nuprausdavo ašaromis. Tądien žuvo apie šimtas kovotojų. Tauta juos pavadino „Dangiškąja šimtine“.
Po kelias valandas trukusių kautynių Ukrainos vidaus pajėgos ir specialieji padaliniai atsitraukė. Revoliucionieriai užėmė Instituto gatvės kalvą ir įsitvirtino šalia prezidento rūmų. Atkovojo Kreščiatiko bei Hruševskio gatves, apgulė parlamentą, vyriausybę. Jie rūsčiai žvelgė į Ukrainos valdžios rūmus, bet apie revoliucijos pergalę dar niekas nekalbėjo.
Mudu su Vidmantu atskridome į Kijevą iškart po mūšio Instituto gatvėje. Miestas buvo ištiktas šoko. Ukrainos sostinėje neveikė viešasis transportas, spaudos kioskai, parduotuvės, valstybės institucijos. Kai kur nutrūko vandens ir elektros tiekimas. Radijo laidų vedėjai vis kartojo: gyventojams nerekomenduojama eiti iš namų, jeigu nėra būtinybės. Gatvės buvo pustuštės. Žmonės namuose sėdėjo prilipę prie televizorių ir laukė, kuo baigsis iš proto varanti tyla. Kreščiatiko gatvėje netoli Kijevo pašto ir metro stotelės tylą nutraukė įkyri telefono melodija. Ji sklido iš jauno vyro, gulinčio ant žemės, kelnių kišenės. Aplink vaikiną stovėjo būrys žmonių, bet niekas nesiryžo išjungti telefono. Aš irgi nesiryžau. Jaunuoliui buvo gal dvidešimt penkeri, gal daugiau, tikrąjį amžių jau sunku nusakyti: oda pamėlusi, akys užmerktos, nosis nubrozdinta, lūpos mėlynos, burna plačiai išžiota, tarsi mirtis užklupo bandantį įkvėpti daugiau oro. Jaunuolio rankos gulėjo sunertos ant pilvo. Man dingtelėjo kvaila mintis: jei kiščiau ranką į kišenę ir bandyčiau nutildyti telefoną, lediniai jo pirštai čiuptų man už rankų lyg vagiui.
Šalia žuvusiojo meldėsi barzdoti dvasininkai ir kelios senolės, stovėjo bendražygiai, žurnalistai, smalsuoliai. Buvo ir du savanoriai – ieškojo lavono atpažinimo ženklų: apžiūrėjo nukautąjį ieškodami dokumento su pavarde, kokio nors asmeninio daikto, dairėsi liudininko, kuris galėtų atpažinti kūną.
– Atnešk kuo rašyti, – jaunesnio kolegos tyliai paprašė pusamžis vyras suodinu veidu, klūpintis prie lavono. Žuvusiojo striukės kišenėje jis ką tik rado šventojo paveikslėlį, ant kurio buvo užrašyta nukautojo pavardė.
Savanorių darbas buvo itin bjaurus. Po kautynių Instituto gatvėje kelias dienas Maidanas priminė didžiausią pasaulyje morgą. Savanoriai sukandę dantis ieškojo, kas atpažintų kūnus, o žuvusiųjų buvo daug – ir prie viešbučio „Kozacky“, ir prie sudegusių Profsąjungų rūmų, ir prie Kijevo pašto. Praeiviai ant nukautųjų mėtė gėles, Ukrainos dvispalves, kūnus laistė ašaromis, nešė saldintos arbatos ir sausainių.
Stebėdamas ukrainiečių gedulą pradėjau suprasti, kad revoliucijos nestokoja cinizmo. Nepriklausomybės aikštėje skambėjo iškilmingos politikų kalbos apie paaukotas gyvybes ir aukštus tikslus, bet iš tikrųjų iškilmingumo nebuvo. Revoliucijos pergalę nulėmė milžiniškas žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius. Ukrainos vidaus pajėgos paliko savo pozicijas ne todėl, kad jas išgąsdino Maidano pagaliai, plytos, Molotovo kokteiliai, pneumatiniai šautuvai ar keli pistoletai. Pareigūnai pasitraukė, nes išsigando savo pačių galios – tęsti skerdynes iki beprotybės.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min Kęstučio bataliono kariams padovanojo skaityklą ir poilsio kambarį
