Ši knyga dėmesį patraukia ne tik tekstais, bet ir kiekvieno skyriaus pradžioje esančiomis nuotraukomis, kurios yra darytos Leonido Donskio žmonos Jolantos Donskienės. Keistas sutapimas, tačiau ant knygos viršelio yra dabar pasaulio dėmesio centre esančios Maidano aikštės fotografija.
Apie ką yra pati knyga, puikiai apibūdina knygos pradžioje esanti pratarmė: „Joje (knygoje) gausu senųjų temų modifikacijų, sugrįžimų, reminiscencijų ir mėginimų dramatiškesnes, aukštesnės įtampos praeities mintis palengvinti, net savotiškai įžeminti, paverčiant humoru. Po dramatiškų dilemų ir išmėginimų atsiradęs minties lengvumas ir švelninanti juoko terapija yra šios knygos pagrindinė tema, svajonė ir siekiamybė“.
Ką pats L. Donskis galvoja apie knygą? „Man ši knyga yra graži trilogijos pabaiga. Čia kaip angliškas bruožas išeiti iš baliaus ne 5 valandą ryto jau prisiliuobus, o kultūringai atsisveikinus 11 valandą vakaro. Taip reikia atsisveikinti ir su trilogija“.
Po knygos pristatymo 15min.lt pakalbino Leonidą Donskį.
– Šioje knygoje dramatizmas virsta ironija. Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą? Kodėl žmogui svarbi ironija?
– Todėl, kad ji yra tam tikra distancija. Distancija – tarp savęs paties ir pasaulio. Be distancijų žmogus praranda daug svarbių dalykų: praranda lengvumą, praranda žavesį, neretai praranda bičiulišką jautrumą, susireikšmina, laiko save svarbiausiu dalyku pasaulyje. Kitaip tariant, ironijos lengvumo nebuvimas deformuoja žmogaus elgesį ir savimonę. Todėl lengvumas ironijoje yra be galo svarbus dalykas.
– Kaip manote, kam žmonėms reikalingi aforizmai? Knygoje rašote: „Aforizmų nerašo nesikalbantieji su savimi“.
– Aforizmas atlieka daug funkcijų. Pirmiausia, jis prašo išminties. Aforizmas yra labai intymus dalykas, atveriantis individualią patirtį. Intymus tuo, kad daliniesi patirtimi su skaitytoju ir, žinote, tai yra tam tikras žaidimas, kaip ir dienoraštis – skirtas kitam, bet apsimeti, kad rašai sau. Netgi Marko Aurelijaus garsioji knyga vadinasi „Sau pačiam“, bet yra taip pat parašyta draugui arba skaitytojui. Tai toks yra aforizmas – intymus dalykas, kuris moko dialogo. Galiausiai aforizmas yra svarbus tuo, kad jis labai tobulina kalbėjimą, mažina žodžių kiekį. Aforizmas niekada negali būti ilginamas, tik trumpinamas. Tie dalykai gerina skaitymą.
– Knygos dalyje „Iš politiko tezauro“ pašiepiate visas politines sroves. Kodėl? Kokiai srovei priskiriate save pagal knygoje išsakytus kriterijus?
– Manau, jei tikrai mėgsti humorą, išpažįsti jį – negali kažko išskirti. Priešingai, tokiu atveju reikia ironizuoti save, draugiškai pašiepti tuos dalykus, kurie yra tau artimi. Esu liberalas, nepartinis liberalas, ir nesu partijos žmogus nei savo mentalitetu, nei idėjomis. Kitaip tariant, man yra svetimas kolektyvinio teisumo jausmas. Aš esu visiškas moralinis individualistas, bet aš esu liberalas žmogaus teisių , pagarbos žmogaus asmenybei, įvairovei prasme.
Reikia bijoti politikos tada, kai ji darosi monumentali, be galo rimta, dramatiška ir neleidžianti niekam juoktis. Juoko atmetimas – fanatikų bruožas
Tuo pat metu suvokiu, kad partinis liberalizmas, kaip ir konservatorizmas ar socialdemokratija, turi juokingų bruožų. Mano manymu, tie juokingi bruožai turi būti pašiepti. Vardan politinės sveikatos ir sveiko proto. (Ar politika turi būti pašiepta?) Visada. Diktatoriaus pavojus – humoro išnykimas, savęs kaip svarbiausio dalyko pasaulyje traktavimas . Visada politika turi sukurti distanciją tarp galios ir jos turėtojų. Ta distancija pirmiausia yra žmonės, kurie tave bolotiruoja, kurių dėka tu esi gavęs mandatą. Antras dalykas –humoras, kai žmogus suvokia, jog yra netobulas. Netobulumo nuolatinis pabrėžimas yra geriausias priešnuodis diktatūrai ir tironijai. Nuolat pabrėžti, kad esi netobulas, todėl klysi ir iš karto gailėsies būsimų klaidų. Ir tai būtina pripažinti su juoku. Jeigu klaidos pavojingos, tu gali atsistatydinti. Kitaip tariant, savo netobulumo konstatavimas labai padeda meilei, draugystei ir politikai.
– Knygoje spėliojate apie ateitį. Kokią matote ateitį?
– Įdomią. Esu smalsus žmogus ir su metais, nesvarbu, kad senstu, lieka tas bruožas, kuris yra stiprus, gal net stipresnis negu jaunystėje ir vaikystėje. Mane tikrai domina ir intriguoja būsimas pasaulis. Man atrodo, kad jis bus įdomus. Galiu nepritarti kai kurioms reformoms, ilgėtis praeities, ypač todėl, kad mene esu konservatyvus žmogus ir myliu klasikinį meną, bet, nepaisant to, kad ir kiek aš mylėčiau praeitį, renesanso ir baroko meistrus, Šekspyrą – vis dėlto dabartis yra intriguojanti ir už tai ją ir myliu.
– Ar lengva savyje suderinti rašytoją ir politiką?
– Galima. Jeigu būdamas rašytoju elgiesi kaip rašytojas ir jeigu būdamas politiku elgiesi kaip politikas, o ne rašytojas. Galima, jeigu tas logikas atskiri ir elgiesi nuosekliai ir logiškai.
– Tačiau kuo labiau jaučiatės?
– Aš esu laisvas žmogus. Natūralu, kad mano laisvė turi tam tikrą savirealizacijos kanalą. Kur aš jaučiuosi labiau laisvas? Be abejo, jeigu kalbėsime apie tą demokratijos paslaptį, pasijutau labai laimingas išrinktas į Europos parlamentą . Tačiau tai yra laisvė, kurią galima pavadinti demokratine, technine, truputėlį anonimine laisve. Bet laisvė politikoje – partija, kuriai atstovauji, o aš esu nepartinis žmogus. Turiu nuomonę, kuri yra sunkiai kontroliuojama, pasilieku teisę ją laisvai išsakyti. Ši laisvės forma mane priartina prie akademinio gyvenimo, nes esu mokslo žmogus, profesorius, knygų autorius, rašytojas. Čia esu laimingiausias.
– Kaip įvardintumėte politinį humorą?
– Tai yra labai svarbus dalykas demokratinei politikai. Tiesa sakant, demokratija veikia labai gero humoro dėka. Pavyzdžiui, britų demokratija yra daug laimėjusi britų humoro dėka. Manau, ar tai būtų kabaretai Vokietijoje, ar tai būtų britų televizinis humoras, ar žydų literatūrinis humoras – politika labai laimi jo dėka, nes visur matai žmogaus netobulumą, silpnumą, gebėjimą pašiepti save, savo klaidas bei kvailystes. Reikia bijoti politikos tada, kai ji darosi monumentali, be galo rimta, dramatiška ir neleidžianti niekam juoktis. Juoko atmetimas – fanatikų bruožas.
