Prieš beveik pusšimtį metų išleistas „Portnojaus skundas“ taip ir liko pats skandalingiausias Ph. Rotho romanas. Autorius buvo kaltinamas ne tik seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu. Dorovingi kritikai šią knygą niekinamai vadino „masturbacijos romanu“, o žydų ortodoksai – „komunistuojančio gojaus skiedalais“.
Pagrindinis knygos (anti)herojus – religingoje žydų šeimoje užaugęs jaunas, gražus ir respektabilus Naujojo Džersio žmogaus teisių komisijos darbuotojas – iš tikrųjų yra dėl sekso pamišęs ir nuolatinio kaltės jausmo kamuojamas neurotikas. Jam labai patinka „šiksos“ – ne žydų tautybės merginos, tačiau mylėtis su jomis žydui negalima! Iš čia ir kyla visos neurozės, atvedusios nelaimėlį ant psichoanalitiko kušetės ir privertusios prapliupti pajuokos, ironijos bei sarkazmo kupinu srautu.
Knygoje aprašomas neva tikras psichinis sutrikimas, psichiatro O. Spielvogelio pavadintas „Portnojaus negalavimu“, kuriam būdinga nuolatinė etinių impulsų sankirta su nepaprastais, dažnai iškreiptais lytiniais troškimais. Neįprastą romano kontekstą ir formą – paciento monologą psichoanalizės seanso metu – Ph. Rothas pasirinko visiškai neatsitiktinai. Anot autoriaus, tokia „medicininė“ forma leido į grožinės literatūros kūrinį įpinti intymias ir atviras scenas, kurios kitu atveju būtų prilygintos pornografijai ir ekshibicionizmui.
Romanas, kaip ir pats jo herojus, – dvilypis. Tai ir psichologiškai gili tradicijų suvaržyto žmogaus tragedija, ir be galo šmaikšti Amerikos žydų gyvenimo parodija. „Portnojaus skundui“ puikiai tinka ir bendresnis apibrėžimas: tai ironiškas perspėjimas bet kuriai žmonių bendruomenei, statančiai akliną atskirties sieną tarp „savų“ ir „svetimų“.
Philip Roth. Portnojaus skundas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygos / Baltos lankos, 2012.
