Susitikimas su U.Radzevičiūte ir T.Vaiseta vyko žymioje Paryžiaus „Maison de la Poesie“ salėje. Kaip 15min pasakojo T.Vaisetos knygos leidėjas Prancūzijoje Davidas Meulemansas, tai „labai paryžietiška vieta“: „Įsikūrusi senajame teatre ji nuo seno yra žymių rašytojų, poetų susibūrimo vieta, ir nustebtum, jeigu Jeanas-Paulis Sartre‘as nepasirodytų susitikimo metu“.
Kaip sakė Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje komisarė Virginija Vitkienė, susitikimo su lietuvių rašytojais derinimas būtent šioje salėje truko apie dvejus metus.
Tai, kad Lietuvos literatūra Lietuvos kultūros sezono metu matoma Prancūzijoje, galima pastebėti ir pavaikščiojus po Prancūzijos sostinės knygynus. Vitrinose matyti lietuvių autorių knygos, kurios puikuojasi šalia tokių rašytojų kaip Franzas Kafka, naujos Sally Rooney knygos ar Goncourt‘ų premijos laureato Kamelio Daoudo naujausio romano. Besiruošiant Lietuvos kultūros sezonui buvo išleista daugiau kaip 20 lietuvių rašytojų vertimų į prancūzų kalbą.
T.Vaiseta surengs penkis susitikimus
D.Meulemansas pripažino, kad po pandemijos kiek pasikeitė skaitytojų įpročiai – vis sunkiau juos privilioti į susitikimus su rašytojais: „Per tuos dvejus metus žmonės, panašu, atprato eiti į susitikimus su rašytojais. Per pandemiją knygų pardavimai smarkiai išaugo, tai gerai, tačiau turime ir štai tokį efektą. Tačiau pastebime, kad skaitytojai pamažu grįžta“.
Tačiau susitikimas su lietuvių rašytojais visgi sudomino skaitytojus, salėje buvo ir žinomų prancūzų žurnalistų. Tiek T.Vaisetai, tiek U.Radzevičiūtei buvo skirta po valand1 laiko, per kurį buvo skaitomos jų knygų ištraukos ir pristatoma jų kūryba. Beje, T.Vaisetai tai buvo pirmas iš penkių numatytų susitikimų Prancūzijoje – po Paryžiaus jis keliaus į kitus miestus, susitiks su skaitytojais, studentais, pristatys tiek šią savo knygą, tiek istorinius darbus.
T.Vaisetos knygos „Ch.“ vertimas į prancūzų kalbą pavadintas „Supplice“ (vertė Agathe S.V.Kazakevičius), leidėjas pripažino, kad parinkti tinkamą pavadinimą buvo sudėtingas uždavinys, mat lietuviškojo „Ch.“ reikšmę prancūzų skaitytojai sunkiai perprastų.
Kvietė paremti Ukrainą
Susitikimo pradžioje T.Vaiseta paragino visus susirinkusiuosius paremti Ukrainą. „Ukraina išgyvena kritinį momentą. Aš atvykau iš šalies, kuri yra 800 kilometrų nuo Kyjivo, jūs esate toliau, tačiau ten vyksta kova už civilizaciją, prašau to nepamiršti“, – sakė T.Vaiseta.
Beje, prie karo Ukrainoje buvo grįžta ir vėliau, renginio vedėjai paklausus apie kačių simbolikos reikšmę jo kūryboje.
Rašytojas siūlė atkreipti dėmesį, kad iš karo Ukrainoje vaizdų mes neretai matome ukrainiečių karius, globojančius kates, tačiau to nepamatysi iš Rusijos pusės.
„Katės yra civilizacijos ženklas. Tie, kam rūpi civilizacija, rūpinasi katėmis. Tiems, kas yra barbarai, katės nerūpi, – sakė T.Vaiseta, taip pat kalbėjęs ir apie dar vieną prasmę. – Katės mums tuo pačiu padeda įvertinti netektį ir gedulą“.
Smurto kultūra
Pristatydamas savo knygą jis pasakojo priešistorę, tai, kas pastūmėjo parašyti šią knygą – žiniasklaidoje plačiai aprašytą istoriją, kai du nusikaltėliai išprievartavo ir nužudė merginą. „Norėjau kelti klausimą, ko mes, kaip visuomenė, nepadarėme, ką galėjome padaryti“, – pasakojo rašytojas. Ši sunki tema padiktavo ir patį pasakojimo stilių: „Aprašyti skausmą geriausia ilgais, klampiais sakiniais, nes tas skausmas nepakeliamas“.
Beje, rašytojas juokavo, kad nors jo leidėjas prašė to nesakyti, visgi ta scena Paryžiuje, kurioje buvo pristatomi kūriniai, jam kuo puikiausiai atspindėjo ir jo knygos pasaulį – kūrinio personažą, teatro scenos darbininką Šarlį: „Kaip ir Šarlis, aš nežinau, ar kalbu nuo scenos į tamsą ir tuštumą“.
T.Vaiseta kalbėjo ir apie visuomenėje įsigalinčią smurto kultūrą, – tarkime, tai, kad socialiniuose tinkluose per tiesiogines transliacijas žmonės nusižudo: „Ir nėra taip, kad mes dėl to kažkaip protestuotume“.
Smurtas yra tapęs tokia kasdienybės dalimi, be kurios mes negalime gyventi.
„Smurtas yra tapęs tokia kasdienybės dalimi, be kurios mes negalime gyventi. Smurtas yra tapęs mūsų poreikiu“, – sakė T.Vaiseta.
Visa užvaldantis nerimas
T.Vaiseta kalbėjo ir apie dar vieną šios knygos temą – laikus, kai netikri pranašai, regis, tampa naujaisiais pasaulio valdovais. „Jie duoda tai, kas pavojingiausia – meilę, kuri apgauna“, – sakė jis.
„Vieną dieną galime atsibusti pasaulyje, kuriame nebus nei meilės, nei vilties, o grynas nerimas“, – pasakojo rašytojas.
Visgi, nepaisant tokių sudėtingų, niūrių temų, jis sakė, kad šią knygą buvo labai smagu rašyti: „Jaučiu, kad tokio rašymo malonumo galiu nebepatirti“.
Svarsto ir apie kitos knygos leidimą
U.Radzevičiūtės pavardė Prancūzijoje literatūrinėje bendruomenėje pastaruoju metu buvo minima dažnai – jos knyga „Grožio ir blogio biblioteka“ (prancūziškai „La bibliotèque du beau et du mal“, vertė Margarita Barakauskaité-Le Borgne, išleido Viviane'os Hamy leidykla) pakliuvo į prestižinės Prancūzijos Médicis premijos trumpąjį sąrašą.
Beje, jau prieš tai ir pati rašytoja yra sakiusi, kad jos vertimas į prancūzų kalbą sulaukia itin gerų atsiliepimų – lygindama savo knygų vertimus ji sakė, kad „niekas taip nesureagavo į mano knygas, kaip sureagavo prancūzai“. Pati leidėja 15min pasakojo, kad nors patekimas į trumpąjį prestižinės premijos sąrašą nepaveikė pardavimų, knygai tai pelnė nemažą dėmesį žiniasklaidoje. Susitikimo metu ji po pažastimi buvo pasikišusi ir kitą U.Radzevičiūtės knygą – „Žuvys ir drakonai“. Ji sakė šiuo metu svarstanti galimybę išleisti ir šios knygos vertimą.
Kalbėjo apie autobiografiškumą
U.Radzevičiūtė susitikimo metu palietė autobiografiškumo savo kūryboje temą. „Žmogus negali parašyti knygos, koks nėra jis pats“, – sakė rašytoja, pridūrusi, kad daugelio šiuolaikinių kūrėjų sukurti darbai yra autobiografiški.
Kalbėdama apie autobiografiškumą būtent šiame romane „Grožio ir blogio biblioteka“, ji sakė, kad dalis jos protėvių buvo vokiečiai, o rašant pačios smegenys pasirenka tai, į krypsta dėmesys: „Tam tikra prasme smegenys turi mane, o ne aš jas, jos verčia mane domėtis kažkuo – dėl kažkokių priežasčių“.
„Jeigu aš gyvenčiau Berlyne Veimaro respublikos laikais, norėčiau būti vyru ir norėčiau būti paveldėtoju. Manau, toks pasirinkimas akivaizdus“, – sakė U.Radzevičiūtė.
„Noir‘as be gerų veikėjų“
„Tai noir‘as be gerų veikėjų, – apie šią knygą sakė rašytoja. – Norėjau, kad knyga būtų noir‘inio grožio pavyzdys“.
Ji sakė rašiusi apie laikotarpį, atėjusį jau po tų anksčiau nusistovėjusių katalikiškųjų tradicijų, kai manyta, kad grožis ateina iš Dievo, o blogis – iš tamsiųjų jėgų.
„Tai buvo laikmetis, kai Nietzsche jau paskelbė, kad Dievas mirė ir viskas galima. Grožis nebepriklauso nuo Dievo. Grožis gali būti bjaurus, vystantis, suakmenėjęs, pavojingas“, – kalbėjo U.Radzevičiūtė.
Tarsi bažnyčios statyba
Ji kalbėjo apie savo kūrybinio rašymo principus – tai, kad labai nemėgsta aprašymų, o į knygos rašymą žiūri tarsi į bažnyčios statybą, kur neturi būti jokių nereikalingų detalių.
U.Radzevičiūtė sakė, kad pastaruoju metu kurdama knygas daugiau laiko praleidžia mąstydama apie jas, o ne rašydama. „Kiekvienas žmogus, kuris nori būti rašytojas, turi susikurti savo metodą“, – teigė autorė. Ji sakė, kad jai pačiai prireikė penkių knygų, kad sukurtų tą savąjį metodą.
15min žurnalisto kelionę į Paryžių apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Teksto turiniui tai įtakos neturi.
