Šį modelį bendruomenei pristatė literatūrologė Aistė Kučinskienė, tačiau pažymėtina, kad ji nepriklauso šio modelio rengėjų grupei.
15min susiekus su pašnekove, ji teigė, kad reakcijų sulaukusi pirmoji užduotis būtų planuojama kaip kompleksinė (ja būtų tikrinamas kalbos pažinimas, rašytinės kalbos vartojimas, teksto suvokimas ir literatūros istorijos žinios).
VBE sudarytų šios užduotys:
- Pirmoji užduotis (20 balų) būtų „Kalbos pažinimo bei rašytinės kalbos vartojimo ir literatūros istorijos ir grožinio teksto suvokimo testas“. Šioje dalyje klausimai būtų tik uždari, o vertinimas – automatizuotas. Kaip vienas iš pavyzdžių, buvo parodytas šis testas.
- Antroji užduotis (20 balų) skamba taip: „Skirtingo pobūdžio keleto nežinomų tekstų skaitymo ir suvokimo testas“. Šioje užduotyje numatoma pateikti atviro ir uždaro tipo klausimus, kuriuos vertintų mokytojai.
- Trečioji (60 balų) būtų „Teksto kūrimas“. „Bendrajame ir išplėstiniame kurse mokinys galėtų rinktis iš daugiau žanrų nei iš dabar esančių samprotavimo ar literatūrinio rašinių.“ Jį vertintų mokytojas.
Mokytojo reakcija
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas bei Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas Mindaugas Grigaitis taip pat pakomentavo 3-iąją pirmosios užduoties dalį, kurioje tikrinamos lietuvių literatūros istorijos žinios: „Tai rodo tendenciją užduoti klausimus apie smulkias faktines detales, kurios tikrai nėra ugdymo proceso centre. Mano galva, tai prieštarauja pagrindinei programos vizijai, apie kurią prieš porą dienų kalbėjo naujos grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė. Buvo kalbama apie programos liberalizavimą, o jei mokytojas nesirinks būtent tų eilėraščių, apie kuriuos egzamine bus faktiniai klausimai?“
M.Grigaitis abejojo ir automatizuotu vertinimu: „Plačiau mąstantys mokiniai tokiose testinėse užduotyse netgi prasčiau pasirodo nei kiti, kadangi įžvelgia daugiau atsakymų nei klausimo formuotojas.“
Tačiau, pašnekovo požiūriu, gerai, kad keisis pats programos modelis.
„Testas tėra viena iš užduočių, – sakė jis. – Asmeniškai manau, kad trečioji užduotis – probleminio samprotaujamojo teksto kūrimas – yra labai patraukli. Jeigu užduotis bus formuluojama taip, kad vaikas turės erdvės išreikšti savo nuomonę apie tam tikrus aktualius procesus, šis žingsnis būtų sveikintinas.“
Paklaustas, ar nemanąs, kad ugdymas be faktų tikrinimo, gali būti pernelyg liberalus, M.Grigaitis atsakė, kad žinių neišvengsime, tačiau jos turi būti panaudojamos kuriant tekstus ir interpretuojant juos:
„Manyčiau, kad VBE turėtų būti susijęs su teksto kūrimu, jo interpretavimu, kuriuose faktai yra vartojami kaip priemonė. Jų mes neišvengsime, bet verta iškelti klausimą, kokio svarbumo jie turėtų būti.“
Pasak M.Grigaičio tobulas Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas turėtų būti įskaita, panaši į dabartinį anglų kalbos egzaminą. „Mokiniai kartu su mokytoju analizuoja kūrinio ištrauką žodžiu, kuriai reikėtų pasiruošti 15 min. prieš pokalbį. Sutikčiau daryti įrašus, kurių turinys būtų vertinamas centralizuotai. Antroji egzamino dalis – probleminio samprotaujamojo teksto kūrimas. Tokiu būdu būtų patikrintos svarbiausios mūsų dalyko ugdomos kompetencijos“, – teigė jis, pažymėdamas, kad tai yra jo asmeninė nuomonė.
Apie prioritetus: nuo skaitmenizavimo iki vertimų
M.Grigaitis taip pat išryškino švietimo finansavimo problemas:
„Dabar į biudžetą atėjo didžiuliai pinigai ir iš Lietuvos, ir Europos Sąjungos, kurie turėtų būti investuojami į ugdymo turinio atnaujinimą. Bet mes nematome jokių ambicingų tikslų paskirti juos realių problemų sprendimui. Sako, kad vertintojai yra neobjektyvūs, vadinasi, reikia perprogramuoti visą sistemą.“
Lapkričio pradžioje literatūrologas Paulius V.Subačius 15min išryškino didžiulę literatūros vertimų problemą.
M.Grigaitis sutiko, kad problema iš tiesų egzistuoja:
„Net ir literatūros atstovai pabrėžia, kad ne visi vertimai, net ir didžiųjų klasikų, yra kokybiški. Čia vėlgi norėtųsi iškelti klausimą, kur yra panaudojamos milijoninės lėšos. Vertimai yra viena iš sričių, kuri privalo būti finansuojama. Atsiradus daugiau laisvės mokyklinėje programoje, pedagogai turėtų turėti galimybę rinktis gerai išverstą, aukštus meninius reikalavimus atitinkančią literatūrą. Kitaip mes pasaulinę literatūrą vis tiek studijuosime nevisavertiškai.“
Turinio skaitmenizavimą pašnekovas įvertino, kaip „varganą reikalą“:
„Jis iki šiol suvokiamas pačiame primityviausiame lygmenyje – kaip vadovėlio arba kūrinio nuskenavimas ir įkėlimas į sistemą. Mums reikia ne tik pdf failų, bet ir normalių ugdymo aplinkų, puslapių, kuriuose patogiai perteikta informacija apie literatūros sroves bei autorius, tekstų kūrimą su pavyzdžiais, žaidybiniai elementai mažesniesiems.“
Jo požiūriu, pasauliniame kontekste mes esame atsilikę ir neturime nė vienos standartus atitinkančios skaitmeninės ugdymo aplinkos. „Tai būtų antras žingsnis po programos atnaujinimo“, – teigė jis.
Paklaustas apie programavimo ir kalbotyros jungtį mokykloje M.Grigaitis atsakė, kad kol nėra sutvarkytas programos pagrindas, visos chaotiškos integracijos gali padaryti dar daugiau žalos.
„Verta paminėti ir tai, kad šiuo metu apskritai yra atnaujinama vidurinio ugdymo sąranga, kiek ir kokių dalykų vaikas turi mokytis, kokius egzaminus laikyti. Dirbantys šioje srityje ministerijoje nelabai supranta dalykų grupių paskirčių: ką ugdo gamtos, humanitariniai mokslai ir t.t. Todėl mes ir blaškomės, o integracijos bus įmanomos tada, kai apsibrėšime, kokia kiekvieno dalyko paskirtis“, – teigė jis.
M.Grigaitis linksta į skandinavišką modelį, kuriame literatūra dėstoma kartu su komunikacija: kaip yra kuriami tekstai, jų suvokimas, kaip susigaudyti informaciniame lauke, kai informacija dažnu atveju nėra vienareikšmė, kaip veikia vizualinė informacija, dažnai išstumianti žodį.
„Kalbos programa yra pernelyg tradicinė ir konservatyvi: joje smulkiai dėstoma gramatika, kalbos dalys, kalbininkų biografijos. Tai filologijos studentai vėliau ketverius metus mokosi universitete“, – dalijosi mokytojas, manantis, kad mokykloje turėtų likti baziniai raštingumo dalykai.
Žadėjo, kad mokytojai turės daugiau laisvės
15min primena, kad Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) paskelbė, kokia kryptimi judės lietuvių kalbos ir literatūros mokymas. Mokytojams žadama suteikti daugiau laisvės: nors pagrindas išliks lietuvių kūrinių kanonas, pamokų metu bus galima skaityti tai, ko norės klasė ir mokytojas, mažės privalomų kūrinių skaičius, paskelbtame pranešime spaudai cituojama atnaujintojų grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė.
Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė baigia rengti 11–12 klasės literatūrinio ugdymo programos projekto dalį. Pagrindinio ugdymo literatūros dalis taip pat keisis – integraliai su viduriniu ugdymu. Visą programą žadama paskelbti vasario pabaigoje emokykla.lt.
15min primena, kad lapkričio pradžioje NŠA paviešino pirminį atnaujintos Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą, kuriame privalomų kūrinių sąraše siūlyta atsisakyti užsienio autorių – Williamo Shakespeare`o, Johanno Wolfgango Goethe`ės, Albert`o Camus, Franzo Kafkos. Švietimo bendruomenėje pasipylė aršios diskusijos, o švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė paskelbė nepatvirtinsianti programos, kol nebus pasiektas sutarimas su bendruomene.
Reaguodama į 15min publikaciją J.Šiugždinienė taip pat išreiškė pritarimą:
„Atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė eina teisingu keliu. Džiaugiuosi, kad kalbama apie mokytojų savarankiškumą ir jų galimybę spręsti, lanksčiau planuoti pamokas – patiems parinkti kūrinius. Taip atveriama dar viena erdvė leidžianti skleistis mokytojo asmenybei, kūrybiškumui, sudominti ir paskatinti mokinius skaityti. Nuolat girdime, kad mokiniai yra perkrauti, bėgdami paviršiumi nespėja įsigilinti, suprasti kūrinių. Pritariu požiūriui, kad ne perskaitytų knygų skaičius svarbiausia, o pažintos literatūros kokybė.“
